Atlyginimų skirtumai tarp Europos šalių – stulbinantys
Teisė gauti informaciją, apsauga nuo diskriminacijos, užimtumo garantijos – ES griežtai kontroliuoja samdomą darbą. Taip pat ypatingas dėmesys skiriamas asmeninėms darbo sąlygoms ir darbuotojų teisėms.
Visgi kai kalba pasisuka apie atlyginimus, tuomet paaiškėja, kad jie skirtingose ES narėse smarkiai skiriasi. Tai lemia įvairūs veiksniai, įskaitant infliaciją ar gyventojų perkamąją galią.
„Statista“ duomenimis, 2022 metais vidutinis metinis atlyginimas varijavo nuo 24 067 eurų Graikijoje iki 73 642 eurų Islandijoje.[1]
Taigi, geriausiai apmokama darbo rinka praėjusiais metais buvo Islandija, paskui ją rikiuojasi Liuksemburgas (72 529 eur.), Šveicarija (67 605 eur.), Belgija (63 758 eur.) ir Danija (59 405 eur.). Mažiausiais atlyginimais galėjo pasigirti jau minėta Graikija, Slovakija (24 337 eur.), Vengrija (26 376 eur.), Portugalija (29 540 eur.) ir Čekijos Respublika (30 967 eur.).
Lietuva, su savo vidutiniu 22 600 eurų metiniu atlyginimu net nebuvo įtraukta į bendrą statistiką.[2]
„Eurostat“ duomenimis, vidutinis valandinis darbo jėgos įkainis ES sudaro 30,5eur. Vidutinis metinis vienišų ir vaikų neturinčių darbuotojų atlyginimas siekia 26 136 eur. Dirbančios ir vaikų turinčios poros vidutiniškai per metus uždirba 55 573 eur.
Vertinant pagal lytis, bet nevertinant išsilavinimo ar patirties skirtumo, 2021 metais vyrai uždirbo 12,7 proc. daugiau negu moterys. Didžiausia disproporcija fiksuota Estijoje – 20,5 proc., mažiausia Liuksemburge – -0,2 proc. Remiantis Europos Komisijos duomenimis, 2023 metais disproporcija išaugo iki 13 proc.
Kaip bandoma įveikti Europos atlyginimų nelygybę?
Dar 2020 metais Europos komisija paskelbė, kad iki 2025 metų stengsis atotrūkį sumažinti. Realizuojant šiuos planus, 2023 m. birželį įsigaliojo EK direktyva dėl darbo užmokesčio skaidrumo. Jos realizacijai buvo skirta 6,1 mln. eurų. Naujasis teisės aktas nustato aiškias, lygiaverčio darbo koncepcijos ribas ir turėtų padėti darbuotojams kovoti su diskriminacija.
Kaip taisyklė, didžiausius atlyginimus ES gauna dirbantys finansų, draudimo, energetikos, kalnakasybos pramonės, informacinių technologijų, mažmeninės prekybos ir švietimo srityje (tik ne Lietuvoje, kur pedagogai rengiasi eiliniam streikui). [3] Mažiausiai uždirbama statybų sektoriuje (vėlgi, tik ne Lietuvoje), viešbučių sferoje ar einant asistentų pareigas administraciniame sektoriuje.
Islandijos ir Liuksemburgo didelių pajamų fenomenas
Aukštus atlyginimus Islandijoje garantuoja tai, kad didžioji dalis personalo šioje šalyje dirba pagal kolektyvines sutartis. Prie augimo prisidėjo ir pandemijos metu taikytos lengvatos bei dėl jos prasidėjusio ekonominio nuosmukio fone grąžintas valandinis darbų apmokėjimas.
Be to, Islandija yra viena brangiausių pasaulio šalių su stabiliai aukšta infliacija, kas irgi prisideda prie to, kad darbuotojai reikalauja didinti atlyginimus. Nuo 2019 m. kovo šalyje buvo pasirašytos 326 darbo sutartys, o 90 proc. darbuotojų priklauso profesinėms sąjungoms.
Liuksemburge daugiausia uždirba finansų ir bankų sektoriai: daugelyje bankų ir kreditų įstaigų dirba reikalingą išsilavinimą ir patirtį turintys kvalifikuoti specialistai. Didžioji jų dalis – ekspertai.
Be to, Liuksmeburge du kartus per metus peržiūrimas minimalus atlyginimas, kuris lyginamas su vidutiniu darbo užmokesčiu ir kainų dinamika. Tai leidžia išlaikyti aukštą darbo užmokesčio lygį. Visgi didžiausią įtaką atlyginimui daro sritis, banko padalinys, stažas, amžius, išslavinimas ir patirtis.
Tai lemia, kad net tame pačiame sektoriuje dirbantys asmenys gali gauti skirtingus atlyginimus. Nuo 2015 m. vidutinis atlyginimas šalyje, mažėjant darbo našumui, faktiškai nekinta.
Sėkmingos Europos valstybės
Šveicarijos darbo rinka primena Liuksemburgo, kadangi abi šalys remiasi bankais ir finansinių paslaugų sektoriumi. Šveicarai gali džiaugtis mažesniais negu ES šalyse mokesčiais, tačiau neslepia, kad ir kainos pas juos gerokai didesnės.
Belgija irgi remiasi klerkų atlyginimo indeksacija. 2022 metais karalystėje fiksuotas aukščiausias per pastaruosius 50 metų indeksacijos lygis, kadangi staigiai auganti infliacija ir nekontroliuojamos energetinių išteklių kainos neigiamai paveikė perkamąją visuomenės galią.
Danija sukūrė unikalų darbo rinkos modelį, kuris balansuoja tarp lankstumo ir saugumo. Tai leidžia neapibrėžti minimalaus atlyginimo, o darbdaviui ir darbuotojui savarankiškai susitarti dėl algos.
Tuo pat metu su atleidimo procedūromis susiję įstatymai nėra griežti, todėl ir teisminių ginčų dėl to nėra daug. Paraleliai egzistuoja nuo bedarbystės draudžiantys fondai, į kuriuos danai gali mokėti įmokas ko dirba. Jeigu jie kažkuriuo momentu liktų be darbo, išmokas iš fondų galėtų gauti iki dviejų metų.
Europos ekonominiai autsaideriai
Graikijos ekonomika ir darbo rinka vis dar neatsigavo po suverenios skolos krizės, todėl tiek vidutinis, tiek minimalus atlyginimas šalyje mažesnis negi kitose ES valstybėse. Taip pat valstybė skuba įdarbinti vakarykščius studentus, nes jiems galima mokėti mažiau.
Portugalija susidūrė su žemu darbo našumo lygiu bei su tendencija trumpam laikui samdyti sezoninius darbuotojus, kai jų stygių pajunta turizmo sektorius. Atlyginimų mažėjimas lėmė tai, kad nemažai žmonių pasitraukė iš besivystančio nekilnojamojo turto sektoriaus.
Tikėtina, kad techninės Vengrijos nuosmukis lėmė atlyginimų šioje šalyje mažėjimą, kadangi sumažėjo žmones galinčių samdyti įmonių. Kita vertus, istoriškai susiklostė taip, kad mažus atlyginimus šalyje suponavo pigus pragyvenimo lygis. Pastaruoju metu situacija ėmė keistis, nes infliacija šalyje išlieka aukšta.
O štai Čekija susidūrė su labiau kultūrologine problema: daugelis darbuotojų nedrįsta net užsiminti apie atlyginimų didinimą. Tai lėmė, kad net profesinės sąjungos iki galo neatlieka savo funkcijų ir negali daryti juntamo poveikio esminių problemų sprendimui.
