Vietoje kadaise veikusių jaunuolių politinių organizacijų liko tik fiktyvūs pavadinimai
Europoje 2024 metų pradžia ir antroji pusė 2023-ųjų gana ryškiai parodė, kad tradicines vertybes puoselėjančios politinės partijos įgauna vis didesnį susidomėjimą ir tarp jaunųjų europiečių. Tačiau Lietuvoje – gana neaiški situacija su jaunimo politiškumu. Nors seimas rodo kaip rūpinasi jaunuoliais, iš tiesų jaunuomenę atstovaujančios politinės bendruomenės – tik fiktyvūs pavadinimai.
Tokia situacija nereikėtų stebėtis, turint omenyje, kad auganti nauja karta yra stipri politinė jėga ir nuo jų priklauso ateities valstybės ateitis (2019 m. duomenimis, Lietuvos Prezidento rinkimuose balsavo 46 proc. jaunų žmonių[1]). Šiai dienai matome tik tą jaunimo dalį, kuri aktyviai reiškiasi socialinėse platformose, o tai, kaip žinia, dažniausiai neturi nieko bendra su tradicinėmis vertybėmis (tokių „veikėjų“ kaip O. Šurajevo sklaida jaunimo tarpe – labai didelė).
Seimas skelbiasi kaip rūpinasi, kad Lietuvos jaunuoliai būtų kuo labiau pilietiški – dar pernai metais parlamentarė Edita Rudelienė pranešė apie tai, kad Lietuvos jaunimo organizacijų taryba pradėjo siekti, kad jaunuoliai, sulaukę 16-os metų turėtų galimybę balsuoti ne tik savivaldos, bet ir rinkimuose į Europos Parlamentą[2].
Tačiau tiesa yra kita – aktyviai eilę metų veikusios jaunimo organizacijos ėmė ir nustojo veikti. Viena iš tokių – kadaise itin sėkmingu buvęs Lietuvos mokinių parlamentas (paskutiniai įrašai feisbuke paskelbti 2016 metais).
Žlugo ir tokios kadaise grupes aktyvių jaunuolių subūrusios organizacijos kaip antai jaunimo organizacija „Darbas“, Tvarkos ir teisingumo jaunimo lyga, Socialdemokratinio jaunimo sąjunga, Lietuvos liberalus jaunimas, Jaunųjų konservatorių lyga, Jaunieji tautininkai ir kitos…
Apskritieji jaunimo stalai savivaldybėse taipogi keliauja užmarštin.. Kaip ir jaunimo tarybose prie savivaldybių praktiškai nebėra mokinių atstovų. Nebėra veiklių jaunuolių ir politinėse partijose.
Pigiau – ne leisti šviestis patiems, bet „įtakoti“ tiesiogiai socialiniuose tinkluose
Taigi, kaip čia nutiko, kad vietoje kadaise politiškai inteligentiško Lietuvos jaunimo, teliko tik „palaida bala“, kurią formuoja ne apskritieji stalai ir debatai, bet Tapinas, Šurajevas, Užkalnis ir kiti „veikėjai“?
Peršasi viena mintis – politikai suprato, kad pigiau yra ne skirti lėšas politiškai ugdomam jaunimui burtis ir diskutuoti, bet juos „šviesti“ ten, kur jie praleidžia daugiausiai laiko – internete. O kur nėra debatų, diskusijų, natūralu, kad yra viena dominuojanti nuomonė (atkreipkite dėmesį, kokia dalis mokinių mokyklose drąsiai pasisakytų neremiantys LGBTQ+ bendruomenės ar, kad karas Ukrainoje turėtų baigtis jos ir Rusijos taikos derybomis).
Tokie „įtakotukai“ suteikia greitą ir pigų rezultatą, naudingą liberalams. Juk kam iš jaunuolių įdomu ilgi ir nuobodūs lozungai apie tai, kaip reikia puoselėti šeimą, gamtą, Tėvynę. Save ir kitus atradinėjantys paaugliai mieliau klausosi „laisviečių“ postringavimų apie tai, kaip teisingai užmauti prezervatyvą arba kaip nepasisekus atlikti abortą.
Būtent liberalai buvo vieni pirmųjų, supratusių, kad jaunimą pritraukti pavyks tik jiems patraukliu turiniu[3], ko vis dar nepadarė tradicinių vertybių partijos (klausimas, kiek iš viso Lietuvoje tokių likę ir ar apskritai likę).
Europiečiai pavargo būti pabėgėlių koridoriumi ir juos toleruoti
Apie praėjusį savaitgalį vykusius rinkimus į Europos Parlamentą dabar kalba visi Vakarai – sisteminė žiniasklaida linksniuoja kvailiausius, keisčiausius ir visokius kitokius -iausius naujuosius parlamentarus, kurių gretose dažniausiai būna Briuselio „nepritapėliai“. Ir visa ši linksniavimo sistema ne itin toli pažengusi nuo tos, kuri naudojama vidurinėse mokyklose norint pašiepti gabų, bet nestilingą bendraklasį.
Tačiau grįžkime prie esmės, kodėl šie rinkimai taip gausiai aptariami – ir tai ne tik dėl to, nes jie ką tik įvyko. Bet ir dėl to, nes europiečiai gana didele atsvara parodė, kad nenori kilti į Trečiąjį pasaulinį karą ir rinkosi savo balsą atiduoti kraštutiniams dešiniesiems (net kas ketvirtas naujas EP narys priklauso radikaliems dešiniesiems[4]).
Taigi, prisiminkime, kaip Europos jaunimas parodė nepritariantis liberaliojo Briuselio idėjoms. O rinkimai – tai tik ledkalnio viršūnė. Vokiečiai labai aiškiai parodė savo nuovargį nuo pabėgėlių (kaip žinia, Vokietija praktikavo pabėgėliams draugišką politiką) perdainuodami populiaraus didžėjaus Gigi D’Agostino hitą „L’Amour Toujours“ į „Ausländer Raus“ (liet. užsieniečiai lauk). Naujoji dainos versija it virusas paplito socialinėje platformoje „Tik Tok“ ir renginiuose bei vakarėliuose. Nacionalistiniu vokiečių požiūriu į kitataučius jau skundžiasi ir į šalies rinką save integravę pilnai ir tai tik parodo, kaip žmonėms įgrisusi „atvirų durų“ politika Europoje.
Birželio 9 dieną rinkėjams sugūžėjus prie balsadėžių, Vokietijos kraštutinių dešiniųjų partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) pasiekė geriausią rezultatą per visą istoriją, įveikė Olafo Scholzo Socialdemokratų partiją ir aikčioti privertė likusią dalį vokiečių.
Karo Europoje ištroškusį E. Macroną nuvertė kraštutiniai dešinieji
Prancūzijos vadovas Emanuelis Macronas paskelbė pirmalaikius rinkimus po to, kai jo partiją EP rinkimuose į paraštes nustūmė „Nacionalinis ralis“. Būtent ši partija nacionaliniu mastu surinko apie 30 proc. jaunimo balsų, kas yra 10 proc. punktų daugiau nei 2019 metais.
Pirmadienį Prancūzijoje prasidėjo „karštligiškai trumpa“ rinkimų kampanija, kuri pažymėjo žūtbūtinį poreikį E. Macronui ir jo centristams „išgyventi“ politikoje. Žiniasklaida prognozuoja, kad Europos karvedžio (primename, kad E. Macronas buvo vienas pirmųjų pasiruošusių siųsti savo karius į Ukrainą) laukia sunki politinė kova, mat kyla pavojus, jog jo aljansą gali „suspausti“ naujos kairiųjų ir dešiniųjų koalicijos[5].
Daugeliui prancūzų toks E. Macrono žingsnis pasirodė sunkiai suprantamas turint omenyje tai, kad iki Prancūzijoje vyksiančių olimpinių žaidynių lieka vos keletas savaičių, todėl rizikuojama, kad jo vietą gali užimti tas pats „Nacionalinis ralis“, o ministru pirmininku tuomet taptų 28-erių Jordanas Bardella.
Kodėl jauni žmonės vis labiau nusisuka nuo tų, kurie griauna tradicines šeimas ir šalių ekonomikas?
Prancūzų bendrovės „Ipsos“ tyrimų direktorius Mathieu Gallardas tokį reiškinį aiškina tuo, jog dalis jaunuolių gana kategoriškai nusiteikę imigracijos klausimu, todėl balsuoja už kraštutinius dešiniuosius, nepalaikančius „atvirų durų“ politikos.
Jauni žmonės, žūtbūt siekiantys greičiau „atsistoti ant kojų“ savoje šalyje ir suteikti savo šeimai gerbūvį susiduria su situacija, kai pabėgėliams be problemų suteikiamas būstas, o tuo tarpu sąžiningai dirbantys ir besimokantys jaunuoliai jo įpirkti nebegali. Būtent vis daugiau Europos valstybių piliečių jaučiasi taip, tarsi jie konkuruotų su migrantais iš trečiųjų pasaulio šalių dėl įvairių lengvatų ir ne tik…
O prie viso to dar viena „dovanėlė“ – tai išaugęs nusikalstamumas. Atkreipkite dėmesį, kiek per pastarąjį dešimtmetį įvyko teroristinių išpuolių, kurie būtent sietini su „atvirų durų“ politika.
Jaunimas pavargo nuo vakarietiškųjų „drag queen“ ir suprato, kad jų šeimas išlaikys ne vaivorykštinės vėliavos, plėvesuojančios sostinėse išlaikys jų atžalas ir sukurs darbo vietas bei suteiks stogą virš galvos.
Lietuvoje vienu momentu taip pat buvo juntamas didžiulis nuovargis nuo ukrainiečių. 2022 metais prasidėjus karui Ukrainoje, į Lietuvą pirmąja banga suplūdo ukrainiečiai, gyvenantys geriau nei pagalbos ranką jiems nusprendę ištiesti lietuviai. O kaip liaudies išmintis byloja – lašas po lašo – ir akmenį pratašo. Taigi, ir kantrybė lietuviams išseko – atvėrę savo širdį ir rūbų spintą kai kurie liko it musę kandę, o treti liko ne tik be pinigų, bet ir be namų, į kuriuos taip tariant „įsisuko“ gudrūs atvykėliai.
