Skandalai nesibaigia
Dalis žmonių tvirtina, jog Kaune pagrobtų vaikų istorija neva primena su Šeimų maršu siejamą judėjimą: jie gi atsisako pasų ir įsirėžę tvirtina, kad jiems galioja išskirtinė teisė[1].
Sąmokslo teorijomis grįsta įsitikinimų sistema vis garsiau Lietuvoje pradėjo reikštis dar pandemijos ribojimų metu. Vis dėlto, šaliai vis dažniau kalbant apie sistemai prieštaraujančiuosius, pavyzdžiui, naują religinę bendruomenę, pasivadinusią Gaudijos vaišnavais, tebėra mįslė: ar pastarieji kelia grėsmę valstybei, ar vis tik atvirkščiai?
Visiems žinoma, kaip atrodo globalinė sistema: pavadėliai ant specialių vakcinų pasų ir kaukės ant riebaluotų nosių. Pandemija iš tikrųjų tapo išskirtiniu laikotarpiu, kurio metu sužinojome apie esančius po padu ir tam nepritariančius, bei su visomis taisyklėmis sutinkančiuosius.
Raginimai atsisakyti asmens dokumentų ir įsigyti vadinamąjį suvereno pažymėjimą, priešintis karantinui bei pandemijos valdymui, ir glaudūs ryšiai su Šeimų maršu ne vienam sukėlė įtarimą, kodėl Lietuvoje staiga išpopuliarėjo judėjimas, kalbantis apie savo (ir kiekvieno iš mūsų) teisę gyvuoti.
Beprecedenčiams laisvų minčių skleidėjams tampant nepelnytu baubu, tapo aišku: kai politika ir jos sprendimai yra aukščiau žmonijos teisių, o visi kiti neva daro netvarką, prasideda tikroji „pekla“. Taip, dar prieš kelis dešimtmečius vylėmės turį užtarnautą apsaugą, tačiau šiuolaikinis hibridinio karo ginklas yra ne kas kitas, o piliečių kontroliavimas.
Tai iliustruoja ir Lietuvoje įsisiautėjęs vaikų atiminėjimo vajus, kartu su nesaugumo jausmu, kurį šiuolaikinė valstybė sukuria eiliniam piliečiui: nesaugumu dėl darbo, valdžios svyravimų dėl partnerystės, Stambulo konvencijos, pedofilijos atraižų ir t. t.
Žmonės išgyvena dėl įtakos savo vaikams, skendintiems lyčių „suvienodinimo“ suole jau nuo pirmos klasės. Bet net ir čia matematika, rodos, turėtų būti viena: kas gimdo, tas ir rūpinasi; kai susitiksime mėgintuvėliuose, maitinimą daugiapartine krūtimi perims „tikroji“ Lietuva.
Įstatymai gerbiami labiau nei piliečiai
Šiuolaikinės šalys garsėja išsivysčiusia masinės medijos kultūra ir jos plėtojimu žmonėms, kurie yra socialiai, ekonomiškai ar kaip nors kitaip sudėtingoje situacijoje, – tiek jiems padedant, tiek nulinčiuojant.
Dabar jau garsios Ingos ir Mindaugo Vilčinskų šeimos atveju (ir eilės prieš tai buvusių), valstybė yra raupsuotoji[2]. Kodėl?
Nemenka dalis Lietuvos nemoka mokesčių – nes pilna kaimo varguolių ir „chroniškų“ bedarbių. Vis dėlto, vaikų iš pastarųjų veik niekas neatima, ir nepersekioja kaip ruja šunų – nemedžioja. Daugybė vaikų taip pat nelanko mokyklos (kartais, rugsėjo pradžioje, pasirodo atitinkama statistika) arba lanko itin epizodiškai. Nepaisant to, pastarieji auga su tėvais, kurie nesugeba jiems padaryti įtakos be psichologo, narkologo, psichiatro pagalbos… Tačiau neteko girdėti, jog už tai jų gimdytojai būtų baudžiami, mokyklos uždaromos, o vaikai, tuo tarpu, paimami į globos namus.
Linkstama prie išvados, galbūt minėtame skandale egzistuoja kita, neapčiuopiama priežastis – povandeninės srovės, apie kurias sąmoningai nutylima? Atsakyti sudėtinga.
Hitleris, Stalinas ir kiti išrinktieji sistemoje klestėjo. Nesuvokiantys šio reiškinio reikšmės, kaip ir dabar, buvo „užtamsinami“ nepažįstamų organizacijų vardais.
Ar suverenai yra sekta, o gal valstybė vis tik tolygi korupcijai, sekanti papildomos analizės reikalaujančio diskurso tema.
LGBT nori teisių, kitos bendruomenės irgi – kur lygybė?
Vis dar stebiuosi, kaip per 30 laisvės metų nesugebėjome išsioperuoti noro kontroliuoti kitus – reguliuojant bei persekiojant už kitokį pasaulio supratimą. Gyvenam, rodos, laisvoje demokratinėje šalyje, tad kodėl, kaip sovietų laikais, norima diriguoti, nurodyti, įsprausti bei kontroliuoti? Baisus įprotis, tapęs gyvenimo būdu, dėl kurio negebame gerbti kito žmogaus pasirinkimo – nuo rūpinimosi sveikata iki požiūrio į savo vaiką ar mokyklų sistemą.
Nepaisant to, jog einant į ugdymo įstaigą tikimasi kažko išmokti – ko reikia ir ko nereikia – prisiminkime: kuriuo vaiku pasirūpino valstybė – tuo, kur penkiese spardė, o gal ta mergaite, kuri iššoko pro mokyklos langą? Kartais saugiau mokytis namuose su tėvais, nei būti daužomam svetimo „valstybingumo“.
Yra daugybė apleistų, nurašytų, niekam nereikalingų vaikų. Skirtumas tas, jog jų istorijos nenuskambėjo spaudoje, nepateko į viešumą – jokių skambiai pavadintų veiksmų, dėl ko pagalbos, deja, sulaukė tik vienetai.
Prieš kelis metus Lietuvą sudrebino dar viena garsi istorija.
Tada vyresnis berniukas buvo paimtas tiesiai iš darželio, kai auklėtoja pranešė Kretingos vaiko teisių skyriaus specialistams neva pamačiusi galimus sumušimus ant pastarojo kūno[3]. Vietoj to, kad pirma pasikalbėtų su tėvais, specialistai nusprendė tuoj pat jį paimti.
Lyg to būtų maža, jau kitą dieną vaiko teisių gynėjai atvyko į šeimos namus su policija ir jaunesnįjį sūnų išplėšė iš rankų.
Didžiausiais nusikaltėliais laikomi tėvai bandė įrodyti, jog vyresnėlis turi sveikatos sutrikimų, dėl kurių žalojasi. Tarnybos ši versija neįtikino: daugiau nei pusmetį vaikai gyveno svetimų žmonių globoje, kol pagaliau buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl galimo smurto prieš vaikus ir pateikta vaiko teisių specialistų išvada, kad tėvai nemelavo.
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Vida Stonkuvienė vaiko teisių sprendimą atimti abu vaikus iš šeimos įvardijo kaip mažų mažiausiai neatsakingą: esą pirmiausia reikia išsiaiškini, ar grėsmė vaiko sveikatai ir gerovei yra reali, ar šeimai tikrai reikalinga kažkokia pagalba.
Kai vaikai atimami ir tik po to aiškinamasi, kas įvyko, susiduriama su nepataisoma žala. Kaip tai paveikia vaikus, klausimas iš tūkstančio sudedamųjų.
