Norima išardyti dešimtmečius kurtą pagalbos sistemą?
Lietuvoje jau greitai gali nelikti galimybės gauti specializuotą kompleksinę pagalbą nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems asmenims. Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacija teigia, kad šalyje be gailesčio naikinama per dešimtmetį moterų nevyriausybinių organizacijų iniciatyva sukurta ir valstybės biudžeto lėšomis finansuota pagalbos moterims, patiriančioms smurtą artimoje aplinkoje, sistema. Tuo tarpu politikai prieš šią problemą užmerkia akis. Vietoj realios pagalbos suteikimo moterims, panašu, kad jiems kur kas svarbiau prastumti įstatymą, kuriuo būtų reikalaujama sutikimo seksui.
Emocinė parama žmogui, patyrusiam ar vis dar patiriančiam smurtą artimoje aplinkoje, neabejotinai yra pati būtiniausia „pirmoji pagalba“ – juk traumuojantys įvykiai keičia patį žmogų ir jo požiūrį tiek į save, tiek į aplinkinį pasaulį. Ir štai dabar, kaip jau minėta, esančią pagalbos sistemą užsimota sunaikinti nepaisant to, kad nevyriausybinės moterų organizacijos teigia iš esmės pritariančios 2022 m. kovo 15 d. priimtam LR Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo pakeitimo įstatymui, įtvirtinančiam apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį, įpareigojimus institucijoms ir įstaigoms[1].
O pavojus slypi šio įstatymo poįstatyminiuose aktuose – teisė akredituotis ir teikti specializuotą kompleksinę pagalbą bus suteikiama viešajam juridiniam asmeniui, kuriam keliami minimalūs kvalifikaciniai ir patirties reikalavimai.
Nevyriausybinės organizacijos atkreipia dėmesį, kad iš esmės nėra suderintas informacijos apie smurto artimoje aplinkoje perdavimo, keitimosi tarp institucijų, apsaugos užtikrinimo ir specializuotos kompleksinės pagalbos teikimo proceso organizavimo algoritmas. Taipogi kyla rizika, kad specializuotos kompleksinės pagalbos teikimas smurtą artimoje aplinkoje patiriantiems asmenims taps socialinių paslaugų teikimo dalimi, kas visiškai prieštarauja ilgus metus moterų NVO kurtai specializuotos kompleksinės pagalbos teikimo sistemai.
Siūloma netinkama sistema
Vietoje dabar esamos sistemos siūloma socialinių paslaugų sistema visiškai neatliepia nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusių asmenų poreikių, mat šioje sistemoje veikiantys subjektai esą neatsižvelgia į smurtą artimoje aplinkoje patyrusio asmens trauminę patirtį, konfidencialumo, individualizavimo ir geriausių interesų užtikrinimo poreikį.
Dabartinės sistemos konvertavimas į socialinių paslaugų teikimo sistemą naikina pagalbos smurtą artimoje aplinkoje patyrusiam asmeniui prieinamumą ir mažina paslaugų kokybę bei didina riziką, kad sumažės besikreipiančių pagalbos skaičius. Net prognozuojama, kad smurto artimoje aplinkoje mastai sugrįš į 2011 ar net ankstesnius metus, kai specializuota kompleksinė pagalba nukentėjusiems apskritai buvo neteikiama.
Moterų NVO atkreipia dėmesį, kad esamos specializuotos kompleksinės pagalbos ardymas prieštarauja tarptautinėms direktyvoms ir tuo pačiu net negarantuoja valstybės prisiimto įsipareigojimo užtikrinti smurto artimoje aplinkoje patyrusio asmens teisę nesusitikti, nebendrauti ir nebūti kitais būdais paveiktam smurtautojo.
Taip pat paneigiamas ir mitas neva Specializuotos kompleksinės pagalbos centrų (SKPC) skaičiaus didinimas ir geografinis jų priartinimas prie smurtą artimoje aplinkoje patyrusių asmenų gyvenviečių esą pagerins specializuotos kompleksinės pagalbos prieinamumą. Iš tiesų, asmenys, turėję trauminę patirtį, dažnai yra linkę ieškoti konfidencialios ir dažnu atveju ne jų gyvenamojoje vietoje teikiamos pagalbos.
Reaguodamos į tokius ne itin teigiamus pokyčius, moterų nevyriausybinės organizacijos siūlo stabdyti akreditacijos procesą iki kol bus suderintas, išbandytas ir patvirtintas informacijos apie smurtą artimoje aplinkoje perdavimo algoritmas.
Taip pat siūloma įstatymo 16 straipsnį papildyti nuostata, kad akredituotis gali institucijos, kurios neteikia paslaugų smurtautojams. Akcentuojama svarba įstatymu numatyti, kad akredituotis ir teikti pagalbą galėtų tik nevyriausybinė organizacija, kaip dabar ir numatyta galiojančiame LR Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme.
Smurto artimoje aplinkoje mastai mažėjo
Reikėtų pastebėti, kad pagal Statistikos departamento pateiktus duomenis, smurto artimoje aplinkoje atvejų skaičius 2017-2020 metų laikotarpiu tendencingai mažėjo[2]. 2017 m. šalyje buvo fiksuota 10 963 tokių atvejų, 2018 m. – 9 529, 2019 m. – 7 691 ir 2020-aisiais – 7 132 atvejai.
Labiausiai nuo tokio smurto nukentėjo moterys (79,7 %) ir vaikai iki 18 metų (10,5 %). Dažniausi smurtautojai – vyrai, kurių daugiau nei pusė buvo 30-49 metų amžiaus.
Visgi, Lietuvoje atliktas tyrimas rodo, kad smurtą artimoje aplinkoje patiria kas penktas žmogus, o tarp moterų tokių yra trečdalis[3].
Tyrimo bendrovės „Norstat“ atliktos apklausos metu 30 proc. moterų ir 12 proc. vyrų teigė patyrę smurtą artimoje aplinkoje. Dar dažniau smurtą patyrė kaimo vietovėse gyvenantys asmenys – tokių buvo net kas ketvirtas.
Tyrimas taip pat parodė ir tai, kad smurtas artimoje aplinkoje dažnai vyrauja tarp itin mažas pajamas gaunančių asmenų – namų ūkiuose, kuriuose vienam nariui tenka iki 250 eurų pajamų (47 proc.), o tarp žmonių tik su pradiniu išsilavinimu smurtą patyrė daugiau nei pusė apklaustųjų (57 proc.).
Pasiūlė sutikimo seksui įstatymą
O štai gyvybiškai svarbios sistemos naikinimo akivaizdoje valdantieji verčiau nusprendė imtis sekso su sutikimu klausimų. Įstatymo projekto iniciatorė „laisvietė“ Morgana Danielė registravo apsaugai nuo seksualinio smurto skirtus Baudžiamojo kodekso 151 straipsnio pakeitimus, kuriais siekiama asmeniui, negavusiam iš kito asmens laisvanoriško sutikimo seksui, taikyti areštą arba laisvės atėmimą iki trejų metų[4].
M. Danielė pabrėžė, kad pagrindinė būtinybė visoje situacijoje yra žmogaus laisvas ir aiškiai išreikštas sutikimas. Jeigu tokio nebūtų, tada esą galima traktuoti, kad bet kokie veiksmai, kurių imamasi, yra prievarta ir smurtas.
Anot jos, tokiam sutikimui išreikšti neprireiks popieriaus lapo, rašiklio ir antspaudo – pakaks tik žodinio sutikimo arba išoriškai pastebimo nedviprasmiško elgesio.
Nepaisydama prokuratūros pateiktų pastebėjimų, kad praktikoje tokį sutikimo seksui įstatymą įgyvendinti būtų labai sunku, o galbūt, net ir neįmanoma, parlamentarė kibo į atlapus šiai institucijai sarkastiškai šaipydamasi, esą tirti seksualinio smurto atvejus yra sunkiau nei persekioti priklausomybės ligomis sergančius paauglius ar „niekieno neginamus žmones“.
