Lietuva viena prasčiausių ES pagal jaunimo įtrauktį: kodėl NEET rodiklis kyla
Pagal naujausius Eurostato duomenis, 2024 metais apie 14 procentų Lietuvos 15–29 metų jaunuolių buvo nei dirbantys, nei besimokantys. Tai gerokai viršija ES vidurkį, 11 procentų, ir nutolina nuo ES tikslo sumažinti NEET rodiklį iki 9 procentų iki 2030 metų. NEET sąvoka reiškia niekur nedirbantį ir nesimokantį jaunimą (angl. „Not in Education, Employment, or Training“).
Skirtumai tarp šalių dideli, nuo maždaug 5 procentų Nyderlanduose iki apie 19 procentų Rumunijoje, o Lietuva deja artimesnė blogesnei spektro pusei. Ypač išsiskiria tai, kad per 2014–2024 laikotarpį Lietuva yra viena iš vos kelių ES valstybių, kur NEET rodiklis padidėjo, maždaug +1,8 procentinio punkto, nors daugumoje ES šalių jis sumažėjo.
Kaimynės Lenkija ir Latvija 2024 metais buvo arčiau ES vidurkio ir žemiau Lietuvos lygio, o tai rodo, kad regiono kontekste Lietuva pradeda atsilikti[1].
Kodėl Lietuvoje situacija blogesnė: jaunuoliai yra didžiausia rizikos grupė
Struktūrinė problema slypi išsilavinimo ir darbo rinkos sandūroje. Pagal švietimo lygį skirstyti duomenys rodo, kad didžiausią NEET dalį Lietuvoje sudaro vidurinį ar profesinį po vidurinio išsilavinimą turintys jaunuoliai, jų lygis yra vienas aukščiausių ES.
Tai reiškia prastą kvalifikacijų ir darbo vietų atitikimą, ypač regionuose, kur darbo pasiūla siauresnė, o praktinio parengimo kokybė nevienoda. Prie NEET augimo prisideda ir regioninė nelygybė, silpnesnės viešosios paslaugos užmiestyje, transporto ir būsto prieinamumas jaunimui, taip pat lyties skirtumai, kai dalis jaunų moterų dažniau pasitraukia iš darbo rinkos dėl šeimos įsipareigojimų.
Galiausiai, po pandemijos dalis jaunimo nebegrįžo į mokymąsi ar darbą, o verslo ciklo lėtėjimas ypač skaudžiai palietė pirmą darbą bandančius gauti žmones. Ši kombinacija ir paaiškina, kodėl, skirtingai nei daug kur ES, Lietuvos rodikliai linkę blogėti.
Ką daryti dabar, aiškios, pamatuotos priemonės nacionaliniam planui?
Pirmiausia reikia taiklaus, nacionaliniais interesais grįsto plano, vietoje vienodų visiems sprendimų. Kryptys aiškios. Pirma, dualinis profesinis rengimas ir mokymasis darbo vietoje turi tapti standartu, ypač ten, kur jau šiandien yra darbuotojų trūkumas, nuo gamybos iki skaitmeninių paslaugų.
Antra, regioninės priemonės, nukreiptos į kaimo vietoves, turi apimti kelionės ir būsto kompensacijas, stažuotes netoliese, mobilias karjeros konsultacijas ir greitas perkvalifikavimo programas. Trečia, tikslinė parama jaunoms moterims, realiai suderinanti vaikų priežiūrą ir darbą: vietos darželių plėtra, lanksčios darbo sutartys, laikinos subsidijos sugrįžtant į rinką.
Ketvirta, darbdavių skatinimas priimti jaunimą į pirmą darbą, su aiškiu rezultatu, pavyzdžiui, „pameistrystė iki sutarties“. Penkta, duomenimis grįsta stebėsena, kad matytume, kas veikia, o kas ne, ir lėšas nukreiptume ten, kur poveikis didžiausias.
Kaimynės Lenkija ir Latvija, kurios šiandien rezultatu lenkia Lietuvą, plačiau taiko praktines pameistrystes ir regionines priemones, todėl palyginamoji analizė bei gerųjų praktikų perėmimas būtų greitas kelias į mažesnį NEET rodiklį.
