Lenkai neplanuoja jokio privalomo šaukimo: kariauti turi profesionalai

Europa susirūpino gynyba: vieni kalba apie visuotinį šaukimą, kiti – profesionalią kariuomenę

Lietuvoje, atsižvelgiant į geopolitinę situaciją, pastaruoju metu verda intensyvios diskusijos dėl visuotinio šaukimo idėjos.

Jau 2025 m. planuojama į privalomąją karo tarnybą pašaukti 5 tūkst. jaunuolių, rengiamasi maždaug 2 tūkst. padidinti didžiausią galimą šaukiamų piliečių skaičių per metus; dabar per metus kviečiama apie 3,8 tūkst. šauktinių^[1].

Seimas po pateikimo pernai pritarė šauktinių reformai, pagal kurią, tarnauti būtų kviečiami mokyklą baigę 18–21 m. jaunuoliai, jiems nebūtų leidžiama atidėti tarnybos dėl studijų, o vaikinai galėtų rinktis, tarnauti šešis arba devynis mėnesius.

Kasmet didinant kviečiamų tarnauti jaunuolių skaičių, ribinį 7 tūkst. šauktinių skaičių, leidžiantį faktiškai įvesti visuotinį šaukimą į kariuomenę, tikimasi pasiekti per penkerius metus. Tačiau ši idėja tiek politiniuose sluoksniuose, tiek ir visuomenėje vertinama itin prieštaringai.

Jei maždaug 63 proc. pritaria, kad turėtų būti įvestas visuotinis šaukimas į privalomąją pradinę karo tarnybą iškart po mokyklos baigimo, net 70 proc. Lietuvos gyventojų nepritartų visuotiniam moterų ir vyrų šaukimui tarnauti kariuomenėje^[2].

Daug diskusijų kelia ir praktinis visuotinio šaukimo įgyvendinimas, kai kuriuos ekspertus verčiantis teigti, kad Lietuvoje tai tikra utopija. Lietuvoje esant visuotiniam šaukimui, pašauktų piliečių išlaikymui kasmet reikėtų bent 80 mln. Eur^[3].

Reikėtų plėsti ir infrastruktūrą, o tai kainuotų apie 440 mln. Eur. Be to, reikėtų parengti daugiau karininkų, galinčių mokyti šauktinius. Ne paskutinėje vietoje yra ir kita opi problema. Remiantis Krašto apsaugos ministerijos (KAM) skaičiavimais, apie 40 proc. pašauktų karo prievolininkų Karo medicinos ekspertizės komisijos būna pripažįstami netinkamais tarnauti dėl sveikatos būklės.

Tačiau dabartinių geopolitinių pavojų akivaizdoje gynyba susirūpinusios Europos valstybės taip pat susiduria su panašiais iššūkiais. Vienos, kaip ir Lietuva, kalba apie visuotinį šaukimą ar bent jau šauktinių prievolės grąžinimą, kitos – eina kitu ir kalba tik apie profesionalią kariuomenę. Prie pastarųjų galima priskirti ir regione viena didžiųjų jėgų tampančią kaimynę Lenkiją.

Lenkija remsis profesionalia kariuomene, šauktiniai – tik pagalbininkai

Lenkijos kariuomenės štabo viršininkas generolas Wieslawas Kukula teigia, kad per ateinančius dvejus trejus metus jo šalis reformuos ir sustiprins savo kariuomenę, kad būtų pasirengusi „kruvinam ir ilgam karui“, o aktyvūs rezervistai bus rengiami ir aprūpinami kaip profesionalūs kariai^[4].

„Šiandien esame įsitikinę, kad galimas karas būtų ilgas ir kruvinas, o dauguma profesionalių karių neišsilaikytų iki galo. Ten rezervistai vadovaus ir užbaigs karą. Turime pakeisti mąstymą, kad rezervistai gausiai ateitų į ginkluotąsias pajėgas, būtų aprūpinami kaip profesionalūs kariai ir rengiami tuose pačiuose kursuose“, – Lenkijos visuomeniniam radijui sakė generolas W. Kukula.

Lenkų generolas kaip pavyzdį pateikia Suomijos modelį, kur ginkluotosios pajėgos turi tik 31 500 profesionalių karių, tačiau bet kuriuo metu jų gretas gali papildyti 280 000 gerai parengtų rezervistų.

Šiuo metu Lenkija planuoja sustiprinti kariuomenę iki 300 tūkst. karių, tarp kurių bus profesionalų bei įtraukti rezervistus, kurių iki 2039 m. turėtų būti 150 tūkst.

„Savanoriškoji karo tarnyba ir teritorinė gynyba pasiteisino ne todėl, kad buvo genialiai sugalvotos, o todėl, kad tiesiog pataikėme į visuomenės lūkesčius. Didelė dalis mūsų visuomenės nori būti pasirengusi ir išmokti profesionaliai kariauti“, – pažymi W. Kukula.

Vis dėlto, jis pabrėžia, kad kol kas Lenkija neplanuoja įvesti privalomosios karo tarnybos ar visuotinio šaukimo.

„Ji bus savanoriška. Lengviausia būtų grįžti prie privalomosios karo tarnybos, tačiau šiandien nematome tam poreikio. Norime remtis savanoriškumu ir susidomėjimu, kuris Lenkijos visuomenėje yra gana paplitęs. Norime suteikti galimybes specialistams, kurie nori suderinti savo asmeninį gyvenimą, profesinį gyvenimą, karjerą būtent su karine tarnyba“, – aiškina generolas^[5].

Europos šalys grąžina privalomą šaukimą į kariuomenę, tačiau karių trūkumas – akivaizdus

Europos valstybės šiuo metu aktyviai nagrinėja kaip pasirengti galimiems karo veiksmams. Ilgus metus saugumo klausimas nebuvo prioritetinis: dalis valstybių jau senokai atsisakiusius šaukimo į kariuomenę, gynybai neskiria pakankamai lėšų, ginkluotė yra pasenusi arba jos stinga. Vis dažniau pastebimas ir pačių karių trūkumas.

Vokietijos parlamentui pateiktoje metinėje ataskaitoje nurodoma, kad 2023 m. Bundesverą paliko apie 1537 kariai, bendras karių skaičius sumažėjo iki 181 514^[6]. Jungtinėje Karalystėje kasmet trūksta 1 100 karių, t. y. dviejų pėstininkų batalionų, nors vyriausybė ir sudarė sutartį su privačia įmone „Capita“ dėl karių įdarbinimo. Prancūzijoje pastebima ta pati problema.

Tokios šalys kaip Kroatija svarsto galimybę grąžinti privalomą šaukimą į kariuomenę. Danija planuoja jį išplėsti ir įtraukti į į moteris. Vokietija atsisakė šaukimo į kariuomenę 2011 m., tačiau, daugeliui karių senstant, vėl pradėta diskutuoti apie tam tikros nacionalinės tarnybos sistemos sugrąžinimą.

Tačiau taip pat kalbama apie kario kaip profesijos įvaizdį ir idėjas, kaip jį pagerinti. Lenkijoje naujoji vyriausybė, siekdama išlaikyti karius, šių metų pradžioje paskelbė apie planus 20 proc. didinti atlyginimus. Minimalus mėnesinis kario atlyginimas didėja nuo 1 150 iki beveik 1 400 Eur.

Prancūzija rengiasi kariams padėti ieškant būsto, gaunant sveikatos priežiūros ir vaikų priežiūros paslaugas. Vokietijoje vyriausybė siekia sudaryti patrauklesnes sąlygas, įskaitant didesnę paramą vaikų priežiūrai ir didesnes senatvės pensijas. Tačiau problemų kyla ne tik dėl darbo valandų, bet ir dėl pagrindinės infrastruktūros.

Vokietijoje trūksta net šalmų ir apsauginių liemenių. Situacija prasta vertinant ir kareivines bei kitus karinius objektus. Remontui, renovacijai ir technikos ar kitų daiktų įsigijimui Vokietija skirs apie 50 mlrd. eurų. Tai milžiniškos lėšos, net ir didžiausiai Europos ekonomikai. Kita vertus, tai kaina dešimtmečių abejingumo, kai Europos valstybės į gynybą ir saugumą žvelgdavo kaip į trečiaeilį klausimą.