Tyrimas parodė, kad kamanės renka žiedadulkes ne atsitiktinai, o subalansuoja baltymų, riebalų ir angliavandenių santykį
Ilgalaikis, net aštuonerius metus trukęs ekologų tyrimas Kolorado Uoliniuose kalnuose parodė, kad laukinės kamanės žiedus renkasi neatsitiktinai.[1]
Mokslininkai iš Šiaurės Vakarų universiteto ir Čikagos botanikos sodo nustatė, kad skirtingos rūšys strategiškai derina savo racioną, pasirinkdamos tam tikrų maistinių savybių turinčias žiedadulkes.
Didelės kamanės su ilgesniais straubliukais renkasi baltymų gausias, bet mažiau riebalų ir cukrų turinčias žiedadulkes, tuo tarpu mažesnės, trumpesnio straubliuko rūšys dažniau renkasi daugiau angliavandenių ir riebalų turinčius augalus.
Įdomu tai, kad kamanės keičia mitybos strategijas priklausomai nuo sezono ir kolonijos vystymosi. Pavasarį, kai išlenda motinėlės, joms svarbiausia baltymų gausus maistas, kad užaugintų pirmąją kartą.
Vasarai įsibėgėjus, darbininkės pereina prie kitokio santykio, didindamos riebalų dalį maiste. Taip natūraliai pasidalijamos maistinės nišos, sumažinama konkurencija ir užtikrinamas sklandus kolonijų augimas.
Žiedadulkių sudėtis labai skirtinga ir priklauso nuo sezono bei augalų rūšies
Mokslininkai nustatė, kad žiedadulkių maistinė vertė įvairiose augalų rūšyse gali skirtis kelis kartus. Kai kuriose gėlėse baltymų buvo tik 17 proc., o kitose – net iki 86 proc.[2]
Tyrėjų teigimu, kai kurie augalai yra „tarsi steikas“, kupinas baltymų, o kiti – „lyg salotos“, lengvesni ir turtingi kitų maistinių medžiagų.
Sezoniniai pokyčiai taip pat aiškiai matomi. Pavasarį pražystantys augalai dažniausiai siūlo baltymingesnes žiedadulkes, o vėlyvos vasaros žiedai turi daugiau angliavandenių ir riebalų.
Šie pokyčiai sutampa su skirtingais kolonijos gyvenimo etapais: nuo motinėlių mitybos pradžioje iki darbininkių poreikių vasaros viduryje. Tokia dinamika leidžia rūšims prisitaikyti prie gamtos ritmo ir užtikrina jų išlikimą.
Rezultatai svarbūs tiek mokslui, tiek sodininkams ir gamtosaugai
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tokios žinios turi ne tik mokslinę, bet ir praktinę vertę. Pasak tyrimo vadovo, Šiaurės Vakarų universiteto mokslininko Paulo CaraDonnos:[3]
„Mes dabar geriau suprantame, ką kamanės neša į savo „pirkinių maišus“. Tai leidžia ne tik giliau pažinti ekosistemų sudėtingumą, bet ir pritaikyti šias žinias, pavyzdžiui, kuriant sodus ir parenkant augalus, labiausiai tinkamus laukiniams apdulkintojams“.
Tuo tarpu tyrimo bendraautorius Justinas Bainas atkreipė dėmesį į neįtikėtiną žiedadulkių įvairovę: „Visos žiedadulkės turi baltymų, riebalų ir angliavandenių, bet jų santykiai labai skiriasi. Vienos rūšys – baltymingos lyg mėsa, kitos – lengvos kaip salotos“.
Ekspertai, nedalyvavę tyrime, taip pat pabrėžia šio darbo reikšmę. Pasak miesto bitininkystės iniciatyvos „The Urban Apiarist“ įkūrėjo Michaelo Walsho, šie rezultatai rodo, kad „bitės ne tik neklaidžioja atsitiktinai, bet demonstruoja savotišką kolektyvinį intelektą.
Šie tyrimai atskleidžia, kokios specializuotos ir kartu pažeidžiamos yra kamanės, todėl privalome saugoti ir jas, ir jų ekosistemas – nuo to priklauso ir mūsų maisto sistemos“.
Tyrėjai pabrėžia, kad pasaulyje nykstant apdulkintojų populiacijoms, svarbu rūpintis ne tik augalų įvairove, bet ir jų maistine verte. Įvairių žiedadulkių šaltinių užtikrinimas gali tapti vienu iš kertinių žingsnių, siekiant išsaugoti tiek kamanes, tiek platesnius ekosistemų ryšius.
