Nuo batų iki basų pėdų
Vilmantas Aušra – ne tik verslininkas ir treneris, bet ir žmogus, kuris savo basomis kojomis meta iššūkį visuomenės normoms. Jo gyvenimo būdas, kai batai lieka spintoje net kai lyja ar sninga, traukia smalsius žvilgsnius, tačiau Vilmantas įsitikinęs – basakojystė yra raktas į sveikatą ir laisvę. Jo istorija – tai kelionė nuo avalynės verslo iki gilaus ryšio su žeme atradimo. Šiandien jis įkvepia kitus gyventi „čia ir dabar“, pajuntant žemę po kojomis.
Vilmanto karjera prasidėjo prekiaujant avalyne, tačiau šis verslas netikėtai atvedė jį prie basakojystės.
„Pardavinėjau batus, bet pastebėjau, kad jie ne visada tinka – 50 procentų atvejų jie net kenkia,“ – pasakoja jis. Gilindamasis į biomechanikos mokslus Vokietijoje, Vilmantas studijavo judesio analizę ir suprato, kad stipri pėda formuojasi ne per batus, o per natūralų kontaktą su žeme. Ši įžvalga tapo lūžiu, paskatinusiu jį eksperimentuoti su basakojyste.
Jo atradimai neapsiribojo teorija – Vilmantas viską išbando pats. „Negaliu kitiems kažko rekomenduoti, kol neišbandau ant savo kailio,“ – sako jis.
Basakojystė jam tapo ne tik fiziniu, bet ir filosofiniu pasirinkimu, atspindinčiu norą gyventi sveikiau ir natūraliau. Šiandien jis vaikšto basas ne tik vasarą, bet ir žiemą, įrodydamas, kad pėdos gali prisitaikyti prie bet kokių sąlygų.
Kadaise prekiavęs batais, dabar V. Aušra tapo tikru basakojystės ambasadoriumi. Jo kelionė nuo avalynės pardavėjo iki žmogaus, kuris atsisako batų, yra įrodymas, kad kartais atsakymai slypi ten, kur mažiausiai jų tikimės. Vilmantas ragina kitus išdrįsti nusiauti batus ir pajusti, kaip keičiasi ne tik kūnas, bet ir požiūris į gyvenimą.
Jo istorija taip pat atskleidžia, kaip smalsumas ir mokslinis požiūris gali pakeisti gyvenimą. „Aš – inžinierius, man reikia žinoti, kodėl taip darau,“ – šypsosi jis. Šis požiūris lydi jį visur – nuo seminarų iki pokalbių su skeptikais, kurie stebisi jo basomis kojomis.
Įsižeminimas: mokslas ir laisvė
Vilmantas basakojystę vadina įsižeminimu – moksliniu reiškiniu, kai tiesioginis kontaktas su žeme leidžia apsikeisti elektronais.
„Kai vaikštome basomis, neutralizuojame teigiamus jonus, kuriuos kaupiame iš elektroninių prietaisų,“ – aiškina jis. Moksliniai tyrimai, kuriais remiasi Vilmantas, rodo, kad įsižeminimas mažina uždegimus, stresą, gerina miegą ir net gali sumažinti alergijas. Jo teigimu, guminių padų avalynės paplitimas XX a. viduryje galėjo prisidėti prie alergijų augimo.
Basakojystė Vilmantui – tai ne tik mokslas, bet ir laisvė. „Pėdos turi kvėpuoti, jos nori būti laisvos,“ – sako jis. Užsidėjęs batus jis jaučiasi nepatogiai – po pusvalandžio pėdos prakaituoja, nes nepratusios būti „įkalintos“. Net žiemą jis vaikšto basas, pasitelkdamas kvėpavimo techniką, kuri padeda kūnui prisitaikyti prie šalčio. „Po 10–12 minučių organizmas supranta, kad nieko baisaus nevyksta, ir kraujotaka atsistato,“ – dalijasi jis.
Jo praktika paneigia mitus apie nušalimą. „Šaltis nėra priešas, jei moki kvėpuoti ir valdai stresą,“ – teigia Vilmantas. Jo kvėpavimo technikos, paremtos ramiais įkvėpimais ir iškvėpimais, padeda išlaikyti kūno šilumą net prie minus 20 laipsnių. Tai leidžia jam vaikščioti basomis net atšiauriausiomis sąlygomis, įrodant, kad žmogaus kūnas yra stipresnis, nei manome.
Vilmantas taip pat pabrėžia refleksinių zonų pėdose svarbą. „Kiekvienas žingsnis – tarsi nemokamas masažas, stimuliuojantis visą kūną,“ – sako jis. Jo gyvenimo būdas įkvepia kitus ne tik išbandyti basakojystę, bet ir suvokti, kaip glaudžiai kūnas ir gamta yra susiję.
Gyventi reikia čia ir dabar
Basakojystė Vilmantui – tai ne protestas prieš visuomenę, o būdas būti savimi. „Man nereikia dėmesio, man įdomu bendrauti su žmonėmis, kurie išreiškia save,“ – sako jis. Nors anksčiau gatvėje sulaukdavo keistų žvilgsnių, dabar pastebi, kad basakojų daugėja. Jo vedami seminarai ir stovyklos vaikams skatina išbandyti šį gyvenimo būdą.
Jo šeima taip pat gyvena pagal šią filosofiją. Žmona kas rytą maudosi prūde, net žiemą, o vaikai, nors mieste vengia išsiskirti, namų teritorijoje noriai laksto basomis. „Niekas neverčiamas – tai jų pasirinkimas,“ – pabrėžia Vilmantas. Jo požiūris į laisvę atsispindi ir kasdienybėje: jis renkasi lipti laiptais vietoj lifto ar parkuotis toliau, kad galėtų daugiau vaikščioti.
Laidos herojus moko gyventi šia akimirka. „Skausmas, kurį jaučiame eidami per akmenukus, nėra skausmas – tai masažas, tai gyvenimas čia ir dabar,“ – sako jis. Jo filosofija skatina atsisakyti baimių ir stereotipų, priimant kiekvieną pojūtį kaip dovaną. Basakojystė jam – tai ne tik fizinis veiksmas, bet ir būdas būti sąmoningam.
