Nuo rugsėjo 4-osios Lietuvoje galioja atnaujinti kurorto ir kurortinės teritorijos statuso suteikimo reikalavimai
2026 m. rugsėjo 4 d. įsigaliojo nauja Vyriausybės nutarimo Nr. 350 redakcija, pakeitusi reikalavimus Lietuvos gyvenamosioms vietovėms, siekiančioms kurorto arba kurortinės teritorijos statuso. Rugsėjo 2 d. priimtu nutarimu Nr. 640 Vyriausybė peržiūrėjo sistemą, kuri iš esmės buvo sukurta dar 2006 metais ir vėliau kelis kartus koreguota. Dalis ankstesnių kriterijų pripažinti pernelyg griežtais arba nebeatitinkančiais dabartinių regionų plėtros poreikių.
Didžiausias praktinis pokytis susijęs su infrastruktūra. Iki šiol vienu iš sunkiausiai įgyvendinamų reikalavimų mažesnėms vietovėms buvo kelių ir aplinkkelių sistema. Ekonomikos ir inovacijų ministerija nurodė, kad būtent aplinkkelio reikalavimai kai kurioms savivaldybėms tapdavo kliūtimi net tada, kai pati vietovė turėjo stiprų rekreacinį potencialą, gamtinius išteklius ir išplėtotą turizmo infrastruktūrą. Naujojoje sistemoje valstybinės reikšmės kelių poveikis bus vertinamas lanksčiau.
Tai nereiškia, kad kurortinės teritorijos statusą nuo šiol bus galima gauti vien turint ežerą, mišką ir kelis viešbučius. Naujoji tvarka išlaiko aplinkosaugos, sveikatos, teritorijų planavimo ir infrastruktūros reikalavimus. Pasikeitė jų struktūra ir dalis vertinimo logikos – daugiau dėmesio skiriama realiai aplinkos kokybei bei infrastruktūrai, kuria naudojasi gyventojai ir turistai.
Lietuvoje šiuo metu yra keturi kurortai ir penkios oficialios kurortinės teritorijos
Kurorto statusą Lietuvoje turi Birštonas, Druskininkai, Neringa ir Palanga. Tai įstatyme įtvirtintos gyvenamosios vietovės, kurioms taikomas visas kurortų teisinis režimas. Kitai gyvenamajai vietovei kurorto statusą gali suteikti tik Seimas Vyriausybės teikimu.
Kurortinės teritorijos statusas yra lankstesnis. Jis gali būti suteikiamas visai gyvenamajai vietovei, jos daliai arba kelioms besiribojančioms gyvenamosioms vietovėms bei jų dalims. Šiuo metu tokį statusą turi Anykščiai, Trakai, Zarasai, Ignalinos miesto, Strigailiškio ir Palūšės kaimų dalių teritorija bei Kulautuvos, Kačerginės ir dalies Zapyškio teritorija Kauno rajone.
Būtent kurortinės teritorijos modelis gali būti įdomiausias mažesnėms savivaldybėms. Joms nereikia siekti, kad visas miestas atitiktų kurortui keliamus kriterijus. Galima formuoti teritoriją aplink konkrečius gamtinius, rekreacinius ir turistinius išteklius. Tai ypač aktualu ežeringoms, miškingoms ar istoriškai poilsio funkciją turėjusioms vietovėms, kurių urbanistinė struktūra neatitinka klasikinio Druskininkų ar Palangos modelio.
Kurortinė teritorija nėra vien turizmo ženklas – statusas siejamas su konkrečiais gamtiniais ir infrastruktūros reikalavimais
Lietuvos įstatymuose kurortinė teritorija apibrėžiama kaip gyvenamoji vietovė ar jos dalis, kurioje yra gamtinių išteklių, galinčių turėti gydomųjų savybių, ir specialioji infrastruktūra šiems ištekliams naudoti sveikatinimo, turizmo ir poilsio reikmėms. Todėl statuso negalima vertinti kaip reklaminio ženklo, kurį savivaldybė gali prisidėti prie pavadinimo siekdama pritraukti daugiau turistų.
Vertinant teritoriją svarbi gamta, kraštovaizdis, rekreacinė aplinka, vandens telkiniai, želdynai, galimi mineralinio vandens ar kitų gamtinių išteklių ištekliai. Kurortų ir kurortinių teritorijų darnaus vystymo įstatymas gamtiniais gydomaisiais veiksniais laiko moksliškai ištirtus mineralinius vandenis, jūros vandenį, peloidus, sveikatai palankų mikroklimatą, rekreacinius želdynus ir kitus sveikatinimui tinkamus natūralius veiksnius.
Kartu būtina infrastruktūra. Kurortinė teritorija turi būti vieta, kurioje gamtinis potencialas jau gali būti realiai naudojamas turizmo, poilsio ar sveikatinimo reikmėms. Vien gražus kraštovaizdis statuso negarantuoja. Savivaldybei reikia parodyti, kaip lankytojas teritoriją pasieks, kur apsistos, kaip judės jos viduje, kokias paslaugas gaus ir kaip bus saugoma aplinkos kokybė.
Aplinkkelio reikalavimo sušvelninimas pašalina vieną brangiausių kliūčių mažesnėms savivaldybėms
Aplinkkelis mažam miestui gali būti dešimčių milijonų eurų infrastruktūros projektas, kurio savivaldybė pati praktiškai negali įgyvendinti. Ankstesnė kurortinio statuso sistema tokį reikalavimą tam tikrais atvejais siejo su tranzitinio transporto atskyrimu nuo rekreacinės teritorijos. Logika suprantama – sunkusis transportas, triukšmas ir tarša prastai dera su kurortine aplinka.
Problema atsirasdavo tada, kai dėl vieno valstybinės reikšmės kelio perspektyvi vietovė praktiškai negalėdavo judėti toliau statuso suteikimo procedūroje. Aplinkkelio projektavimas priklauso ne vien nuo savivaldybės sprendimo, todėl vietos valdžia galėjo turėti sutvarkytus parkus, apgyvendinimo infrastruktūrą ir turistų srautus, tačiau negalėjo įvykdyti vieno didelio kelių infrastruktūros kriterijaus.
Naujoji sistema leidžia lanksčiau vertinti valstybinės reikšmės kelių poveikį. Tai nereiškia, kad tranzito keliama tarša ar triukšmas tampa nereikšmingi. Priešingai – vietoje vien formalaus infrastruktūros objekto daugiau svorio įgauna išmatuojama aplinkos būklė. Vyriausybė kaip vieną reformos tikslų tiesiogiai įvardijo geresnes galimybes mažesnėms savivaldybėms siekti kurortinio statuso.
Oro kokybė, triukšmas ir elektromagnetinė tarša taps objektyviais kurortinės aplinkos vertinimo kriterijais
Naujoje reikalavimų redakcijoje aplinkos kokybė vertinama pagal konkrečius rodiklius. Pavyzdžiui, vietovės oro užterštumo lygis pagal savivaldybės arba valstybinio aplinkos monitoringo duomenis negali viršyti nustatytų sieros dioksido, azoto dioksido, kietųjų dalelių KD10 ir KD2,5, benzeno, anglies monoksido, ozono bei kitų teršalų ribinių ar siektinų verčių.
Tai yra reikšmingas krypties pasikeitimas. Kurortinė aplinka vertinama pagal faktinę jos būklę, todėl savivaldybei tampa svarbūs ne vien planavimo dokumentai ar infrastruktūros projektų sąrašai. Reikšmę įgauna ilgalaikiai oro kokybės tyrimai, triukšmo lygis, elektromagnetinės aplinkos rodikliai, vandens būklė ir taršą generuojančios veiklos teritorijoje.
Naujojoje tvarkoje taip pat nustatyta, kad teritorijoje negali būti vykdoma tam tikra didelio taršos potencialo veikla, kuriai reikalingas taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas. Numatomos išimtys būtinoms viešosioms paslaugoms, pavyzdžiui, šilumos, vandens tiekimo, nuotekų ar atliekų tvarkymo infrastruktūrai. Tokiu būdu kurortinio statuso kriterijai susiejami su realiu gyvenamosios aplinkos tinkamumu rekreacijai.
Pėsčiųjų, dviračių ir pažintinių takų sistema tampa svarbesnė už reprezentacinę infrastruktūrą
Vienas ryškiausių naujos sistemos akcentų – darnus judumas. Vyriausybė tiesiogiai nurodo pėsčiųjų, dviračių ir pažintinių takų infrastruktūrą, kuri turi leisti patogiai pasiekti lankytinus objektus. Infrastruktūra turi būti pritaikyta ir žmonėms su negalia.
Tokio reikalavimo reikšmė didesnė nei gali atrodyti. Kurortinė teritorija nėra vien centrinė aikštė, viešbutis ar sutvarkytas paplūdimys. Turistui svarbus visas judėjimo maršrutas: kaip nuo apgyvendinimo vietos pasiekti ežerą, parką, muziejų, piliakalnį, sanatoriją ar kitą lankytiną objektą. Jeigu kiekvienai kelionei būtinas automobilis, teritorijos rekreacinė funkcija lieka fragmentiška.
Pastaraisiais metais toks modelis jau ryškėja esamose kurortinėse teritorijose. Kulautuva, Kačerginė ir Zapyškis turistui gali būti suvokiami kaip viena Nemuno slėnio rekreacinė erdvė, nors administraciniu požiūriu tai skirtingos gyvenamosios vietovės. Panašus principas leidžia turizmo žemėlapyje konkuruoti ne vien atskiram miestui, bet kelių gretimų vietovių sistemai.
Kurortinės teritorijos statusas savivaldybei gali reikšti ne tik daugiau turistų, bet ir papildomas finansavimo galimybes
Kurortų ir kurortinių teritorijų darnaus vystymo įstatyme atskirai numatyti jų finansavimo šaltiniai. Plėtrai gali būti naudojamos valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšos, Europos Sąjungos bei kita tarptautinė finansinė parama. Įstatyme taip pat numatyta galimybė kurortų ir kurortinių teritorijų projektams taikyti įvairius projektų atrankos ir planavimo mechanizmus.
Savivaldybės, kurių teritorijoje yra kurortas arba kurortinė teritorija, pagal įstatymą gali gauti papildomų pajamų, apskaičiuojamų pagal savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodiką. Tai svarbi statuso dalis, nes turistinė vietovė dažnai turi prižiūrėti infrastruktūrą, kurios apimtis neatitinka vien deklaruotų gyventojų skaičiaus. Takais, parkais, paplūdimiais, automobilių stovėjimo aikštelėmis ir viešosiomis erdvėmis naudojasi gerokai daugiau žmonių nei oficialiai gyvena vietovėje.
Įstatymas taip pat leidžia savivaldybėms ieškoti privataus kapitalo rekreaciniams objektams viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės pagrindu. Todėl kurortinės teritorijos statusas gali tapti ekonominės plėtros priemone, tačiau pats savaime investicijų negarantuoja. Investuotojui vis tiek svarbūs turistų srautai, pasiekiamumas, žemės pasiūla, paslaugų rinka ir savivaldybės gebėjimas įgyvendinti ilgalaikę plėtros strategiją.
Kurorto statusas ir kurortinės teritorijos statusas suteikia skirtingas galimybes ir kelia skirtingus reikalavimus
Viešoje diskusijoje šios dvi sąvokos dažnai sumaišomos, nors jų teisinė reikšmė skiriasi. Kurorto statusas suteikiamas visai gyvenamajai vietovei, o sprendimą priima Seimas Vyriausybės teikimu. Kurortinei teritorijai pakanka apibrėžtos gyvenamosios vietovės dalies ar kelių gretimų vietovių, o galutinį sprendimą priima Vyriausybė savivaldybės tarybos siūlymu.
Kurortui keliami aukštesni specialiosios infrastruktūros ir sveikatinimo paslaugų reikalavimai. Klasikiniai Lietuvos kurortai turi ilgai formuotą sanatorijų, gydymo, apgyvendinimo ir rekreacijos infrastruktūrą. Druskininkai bei Birštonas remiasi mineralinio vandens ir sanatorinio gydymo tradicija, Palanga ir Neringa – pajūrio, klimato bei rekreaciniais ištekliais.
Kurortinės teritorijos modelis leidžia pradėti nuo mažesnio masto. Vietovė gali turėti gamtinių išteklių, rekreacinę aplinką ir pakankamą turizmo infrastruktūrą, tačiau dar nebūti pajėgi veikti kaip visavertis kurortas. Toks statusas gali tapti ilgalaikės plėtros etapu, nors teisės aktuose nėra nustatyta, kad kurortinė teritorija vėliau būtinai turi tapti kurortu.
Naujos taisyklės neatveria automatinio kelio kiekvienam turistiniam miesteliui, nes teritorija turi būti numatyta nacionaliniame planavime
Vienas svarbus reikalavimas reformoje išliko – vietovė, siekianti kurorto ar kurortinės teritorijos statuso, Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane turi būti numatyta kaip prioritetinė. Jos ribos taip pat turi būti nustatytos ir pažymėtos savivaldybės ar vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentuose.
Tai reiškia, kad statuso procedūra neprasideda nuo rinkodaros kampanijos ar mero pareiškimo. Savivaldybei pirmiausia reikia turėti teritorinio planavimo pagrindą, įvertinti gamtinius ir rekreacinius išteklius, aplinkos būklę bei infrastruktūrą. Tik po to galima formuoti oficialų siūlymą dėl statuso.
Todėl po rugsėjo 4 d. nereikėtų tikėtis staigaus dešimčių naujų kurortinių teritorijų atsiradimo. Reformos poveikis greičiausiai bus matomas per kelerius metus, kai savivaldybės įvertins, ar pagal naujus kriterijus joms verta pradėti procedūrą. Vyriausybė taip pat nustatė, kad iki naujos redakcijos įsigaliojimo pradėtos statuso suteikimo procedūros užbaigiamos pagal ankstesnes taisykles.
Lietuvos turizmo žemėlapį gali pakeisti ne nauji „kurortų“ pavadinimai, bet stipresni regioniniai poilsio centrai
Turizmo srautai Lietuvoje auga. „Keliauk Lietuvoje“ duomenimis, 2025 m. užsienio turistų skaičius padidėjo 11,8 proc., o 2026 m. pirmąjį ketvirtį šalies apgyvendinimo įstaigose apsistojo 935 tūkst. svečių – 19 proc. daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu metais anksčiau. Užsienio turistų skaičius tuo laikotarpiu augo 23 proc. ir pasiekė 258 tūkst. Šiame kontekste regionams tampa vis svarbiau konkuruoti ne vien atskirais objektais, bet visa turistine vietovės patirtimi.
Kurortinės teritorijos statusas gali padėti sujungti tai, kas jau egzistuoja – ežerus, miškus, pažintinius takus, kultūros paveldą, sveikatinimo paslaugas, apgyvendinimą ir vietos gastronomiją – į vieną plėtros modelį. Tačiau statusas nėra turizmo sėkmės pakaitalas. Anykščiai ar Trakai turistams buvo žinomi gerokai anksčiau, nei įgijo kurortinės teritorijos statusą, o vien administracinis sprendimas lankytojų srautų nesukuria.
2026 m. pakeitimų esmė yra paprastesnė: valstybė sumažino dalį formalių infrastruktūros kliūčių ir daugiau dėmesio nukreipė į realią aplinkos kokybę, prieinamumą bei rekreacinę infrastruktūrą. Jei savivaldybės tuo pasinaudos, Lietuvos poilsio geografija gali tapti mažiau priklausoma nuo keturių istorinių kurortų. Tačiau kol kas Vyriausybė nėra paskelbusi oficialaus sąrašo vietovių, kurios pagal naująją tvarką artimiausiu metu gaus kurortinės teritorijos statusą, todėl konkrečių „naujų kurortų“ įvardijimas šiandien būtų spekuliacija.
Šaltiniai
„Lietuvos Respublikos Vyriausybė“. (2026). Atnaujinami kurortinio statuso reikalavimai. https://lrv.lt/lt/naujienos/atnaujinami-kurortinio-statuso-reikalavimai-aldZ/
„Ekonomikos ir inovacijų ministerija“. (2026). Kurortinės teritorijos. https://eimin.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/turizmas/kurortai-ir-kurortines-teritorijos/kurortines-teritorijos/
„Keliauk Lietuvoje“. (2026). Turizmo statistika. https://lithuania.travel/lt/profesionalams/tyrimai-ir-duomenys/turizmo-statistika
DAO narių vertinimas
Straipsnio publikavimą patvirtino 5 iš 5 priskirtų DAO narių
Straipsnis aiškiai pateikia informaciją apie naujus reikalavimus kurortinėms teritorijoms Lietuvoje, kas yra aktualu ir įdomu turistams bei vietos gyventojams. Jame apžvelgiamos tiek teigiamos, tiek neigiamos naujų reikalavimų pasekmės, todėl jis vertas skaityti.
Straipsnis pateikia aiškią informaciją apie naujus reikalavimus kurortinėms teritorijoms Lietuvoje, jų poveikį turizmui ir pagrindines kurortines vietas. Informacija atrodo tiksli ir nešališka, todėl rekomenduoju publikuoti.
Straipsnis yra aktualus, nes nagrinėja naujus reikalavimus kurortinėms teritorijoms Lietuvoje, kurie gali turėti didelės įtakos šalies turizmo sektoriui. Tai svarbi tema, ypač artėjant turizmo sezonui, kai turistų srautai ir paslaugų kokybė yra ypač svarbūs.
Straipsnis pateikia svarbią informaciją apie naujus reikalavimus kurortinėms teritorijoms Lietuvoje, kurie gali turėti didelės įtakos turizmui. Jame analizuojami teigiami pokyčiai ir galimi iššūkiai, todėl jis yra naudingas skaitytojams.
Straipsnis pateikia objektyvią informaciją apie naujus reikalavimus kurortinėms teritorijoms Lietuvoje, neskatindamas nepagrįsto nerimo ir emocinės manipuliacijos. Jame akcentuojami tiek teigiami, tiek galimi neigiami aspektai, kas prisideda prie emocinės pusiausvyros.
