Kultūros sostinė Vilnius iš istorijos panoro ištrinti V. Mykolaičio-Putino, V. Krėvės-Mickevičiaus ir Venclovų memorialinius butus
Kultūrą neva puoselėjanti Lietuva lenkia galvą pokyčiams ir pamažu leidžia trinti savo istoriją, kas jau čia nėra neįprasta. Kultūros ir meno sostinės Vilniaus taryba palaimino sprendimą išparceliuoti žinomo romano „Altorių šešėly“ autoriaus Vinco Mykolaičio-Putino istorinį butą ir jame įkurti rezidenciją užsienio rašytojams. Lygiai su tokia pačia pagarba Lietuvoje nuo žemės paviršiaus tiesiog šluojami „Natura2000“ priklausantys šimtamečiai ąžuolai.
Kartu su V. Mykolaičio-Putino butu Vilniaus miesto taryba uždegė žalią šviesą dar dviejų istorinių butų likvidavimui. Tai – Vinco Krėvės-Mickevičiaus bei Venclovų butai, pereinantys VšĮ „Vilniaus UNESCO literatūros miesto“ žinion[1]. Tokiam sprendimui pritaria ir (ne)kultūros ministras Simonas Kairys, teigdamas, kad šie memorialiniai butai esą nebeatliepia šiandieninių poreikių, yra nekonkurencingi, o be kita ko, toks sprendimas esą nereiškia, kad ant tų objektų atsiras spynos – jie tik bus perdaromi.
Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros docentas, pirmosios Nepriklausomos vyriausybės kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys tokį apie kultūrą ir meną postringaujančios Tarybos sprendimą vertina kaip barbarišką ir pridūrė, kad tokios diskusijos net nevyktų su Krokuvos savivaldybės kultūros tarnautojais kalbant apie Česlovo Milošo butą Krokuvoje…
Tokio Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo kol kas nei palaimino, nei sukritikavo Lietuvos rašytojų sąjunga.
Spėliojama, kad rašytojai užkliuvo, nes slėpėsi po „raudonąja vėliava“
Aišku kaip dieną, kad Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos argumentai, kodėl šie trys butai bus išparceliuoti – išties juokingi. Aiškinama, neva sostinėje labai trūksta rezidencijų į Lietuvą kultūrinei komandiruotei atvykstantiems rašytojams. Todėl šie butai esą pasitarnaus kone kaip viešbučiai atvykėliams literatams…
Visuomenei kilo pagrįstų klausimų, ar tai yra pakankamas argumentas šiuos butus „perdaryti“, mat į Lietuvą atvyksta daug rašytojų iš užsienio – kokių? Nejaugi atvykstantys menininkai iš užsienio neišgali išsipirkti viešbučio kambario savo viešnagės laikotarpiui, ar išsinuomoti vieno kambario buto, jei jau svečių namai atrodo netenkinantis variantas? O štai Lietuva, kaip visada, savame stiliuje – dėl penkių minučių „šlovės“ net savo muziejuose leisianti nakvoti!
Visgi, akivaizdu, kad šių muziejų naikinimo priežastis tikrai ne ta. Veikiausiai, eilinį kartą norima iš Lietuvos ištrinti istoriją ir sukurti „naująją realybę“ perrašant tai, kas jau įvyko. Taip jau nutiko ir su paminklo statymu žymiajam šalies poetui Justinui Marcinkevičiui, ir su Vilniaus sprendimu pašalinti literatui Petrui Cvirkai pastatytą atminimo skulptūrą.
Visi šie menininkai esą turėjo šį tą bendro – vieni „garbino“ sovietus, kiti neslėpė simpatijų Stalinui, treti ir dirbo tuometinei sistemai.
Spėliojama, kad V. Mykolaitis-Putinas dabartiniam kultūros naikinimo buldozeriui galėjo užkliūti dėl savo 1941 metais išsakyto naujametinio sveikinimo: „<…> Linkiu, kad 1941 m. kultūrinį Lietuvos gyvenimą atgaivintų išmintingos Stalino konstitucijos dvasia ir kad jos nuostatomis būtų tvarkomi visi mūsų respublikos reikalai“.
V. Krėvė-Mickevičius taipogi ėjo sovietų Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas.
Tomas Venclova, nepalaikydamas komunistinės ideologijos, išvyko gyventi už Atlanto – į JAV. O štai jo brolis Antanas Vokietijai įsiveržus į Sovietų Sąjungą, pasitraukė kartu su Raudonąja armija ir nacių okupacijos metais liko Sovietų Rusijoje.
Tačiau esmė slypi kur kitur – iš tiesų naikinama Vilniaus memorialinių muziejų direkcija, likusius kitus memorialinius muziejus – Markučių dvaro, dainininkės Beatričės Grincevičiūtės butą bei Medinės miesto architektūros muziejų pervedant Vilniaus miesto muziejaus valdymui.
Kaune brutaliai iškirsdinti net 22 brandūs medžiai
Tačiau tautos ir atminimo barbarai siekia sunaikinti ne tik materialųjį istorinį atminimą, bet ir gviešiasi iškirsdinti žaliuosius Lietuvos miškus, sengires, saugotinus gamtos objektus, kad tik šie tarnautų verslo – labai didelių pinigų interesams.
Gegužės 10-ąją, šalia Aukštųjų Šančių ąžuolyno, įtraukto į Europos ekologinių saugomų teritorijų tinklą „Natura2000“, buvo be gailesčio nukirsti net 22 brandūs medžiai. Kaip įvykio aplinkybes tyręs advokatas, „Viešojo intereso gynimo fondas“ vadovas Saulius Dambrauskas nurodė, iškirsti želdiniai akivaizdžiai priklausė saugotinų grupei.
„Įdomi aplinkybė ta, kad visi išpjovimo atvejai yra akivaizdžiai sąmoningai slėpti“, – konstatavo S. Dambrauskas.
Jo teigimu, medžiai kirsdinti taip, kad būtų kuo sunkiau ar net neįmanoma nustatyti, kad tose vietose esantys želdiniai apskritai dingo.
Tačiau negana to, šie ąžuolai buvo brutaliai nukirsti metu, kai to žūtbūt daryti negalima (išskyrus atvejus, kai želdinys jau tampa pavojingu) – t. y., pavasario pabaigoje – vasaros metu.
Ašmenos 1-osios gatvės ketvirtas sklypas nuo 2022 m. balandžio mėnesio priklauso anksčiau žemėtvarkos sistemoje dirbusiam Robertui Tumėnui ir Giedrei Tumėnei.
Atskleista, kad R. Tumėno valdomas UAB „Rotumas“ iš viso įsigijo virš šimto naujai suformuotų ir grąžintų sklypų.
Primename, kad be jokios gėdos su Aplinkos ministerijos palaiminimu taipogi Kauno rajone buvo dar šių metų pradžioje pradėtas retinti Pakarklės miškas, o pats ministras S. Gentvilas turėtų rausti iš gėdos tapęs miškų naikinimo fanatiku…
