J. Marcinkevičių apkaltino sovietinės ideologijos dangstymu
Justinas Marcinkevičius yra vienas žinomiausių Lietuvos rašytojų, poetų, dramaturgų. Tiesa, vertintas jis ko gero visada buvo dviprasmiškai, nes kūręs priespaudos metais jis savo knygose rašė socialistinio realizmo normas atitinkančią poeziją. Tačiau net ir sovietmečiu, net ir rašydamas tai, ką privalėjo rašyti, norėdamas neužkliūti tuometei valdžiai, jis buvo laikomas tautos poetu. Savitai tęsdamas lietuvių neoromantinės lyrikos tradiciją, savo kūryba jis gaivino ir gynė lietuvių tautos kultūrinę savimonę, sugrąžino į lietuvių literatūrą humanistinę žmogaus idėją, teigė estetinius literatūros vertės kriterijus. Rašydamas apie istoriją, gamtą ir kultūrą, žmogų, meilę Tėvynei, J. Marcinkevičius buvo priverstas kažką nutylėti, apie kažką rašyti aptakiai, jo kūryboje gausu palyginimų, metaforų. Visgi ko gero garsiausi jo kūriniai – trilogija „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“. Tačiau, panašu, dabartiniame pasaulyje J. Marcinkevičiui vietos rastų ne visi – pasiūlius jo garbei pastatyti paminklą, visa šalis dar kartą skilo per pusę.
Prieš trejus metus Konstantino Sirvydo gatvėje, šalia Rašytojų sąjungos būstinės buvo įkurtas J. Marcinkevičiaus skveras.
„Kitas žingsnis – jo kolegų, gerbėjų buvo prašymas inicijuoti konkursą tokiai skulptūrai, rašytojų sąjunga – idėjos palaikytojas“, – sako Rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoja Vitalija Maksvytė.
Paminklui jau surengtas konkursas, atrinktas projektas, pavadinimu „Trilogija“. J. Marcinkevičiaus trilogiją sudaro sovietmečiu išleistos dramos „Mindaugas“, „Mažvydas“ ir „Katedra“[1].
Tačiau paskelbus šią žinią vandenis sujudino į LRT radijo tiesioginį eterį paskambinusi žinoma rašytoja, menotyros mokslų daktarė Kristina Sabaliauskaitė, kuri teigė, kad į gražų popierėlį J. Marcinkevičiaus supakuota sovietinė ideologija nenusipelno paminklo.
„Norėčiau pakomentuoti iš istorijos perspektyvos. Išklausiau daug žmonių, klausytojų, kurie labai susijaudinę skambino ir pasakojo, kiek jiems reiškia [Justino] Marcinkevičiaus poezija, trilogija. Manau, kad apmaudžiausias dalykas yra tas, kad melas ir ideologija kartais gali būti labai įtaigi ir paveiki meniškai, nuvesti daugelį žmonių ne į tiesos, bet į sovietinės ideologijos ir melo pusę. Tai yra didžioji drama ir didysis paradoksas, kad mes statysime paminklą Marcinkevičiaus trilogijai, kuri yra melo ir propagandos kūrinys“, – kalbėjo K. Sabaliauskaitė.
„Ten yra tiesiog išdergtas ir išniekintas liuteronas Mažvydas, ten yra lygiai taip pat išdergtas ir išniekintas Laurynas Gucevičius, labai pamaldus žmogus ir misionierius, turėjęs ypač draugišką, giluminį ryšį su savo mecenatu vyskupu, jis paverstas išdarkyta sovietinės klasių kovos karikatūra. Nežinau, ar verta tokiems dalykams statyti paminklus“ – sakė rašytoja[2].
Valdantieji nenustebino – paminklo geriau nestatyti
Be abejonės į minčių ir ideologinę kovą stojo ir politikai, ir visuomenės veikėjai, ir paprasti Lietuvos gyventojai. Valdantieji, tiesa, nenustebino – visomis išgalėmis vengdami sovietiniais laikais nuveiktų darbų, istorijos, sovietiniais pakalikais ir vatnikais kaltindami visus, kurie nepritaria jų nuomonei, jie, žinoma, sako, kad J. Marcinkevičiui paminklo geriau nestatyti.
Valdančiosios Laisvės partijos atstovas, Seimo vicepirmininkas Vytautas Mitalas sako nepritariantis iniciatyvai sostinės skvere pastatyti paminklą J. Marcinkevičiui, esą reikia galvoti, kaip tas paminklas atsilieps ateities kartoms.
„Jeigu galim nestatyti, geriau nestatyti, aš vadovaujuosi tokiu noru, tokia taisykle ir kitų paminklų atvejais. Man atrodo, kad visi tie, kurie nori labai greit apstatyt Vilnių ar kitą miestą paminklais, savotiškai paima tas viešąsias erdves iš savo vaikų, tų kartų, kurios gyvens po jų, nes nori savo kartos akimis sudėlioti akcentus, kad jie liktų šimtams metų į priekį“, – radijo eteryje sakė jis ir siūlė geriau dar palaukti[3].
Konservatorių partijos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis sakė, kad J. Marcinkevičių pagerbti reikia, bet, ko gero, ne paminklu, ir apskritai, pasak jo, šalis turi svarbesnių reikalų.
„Aš girdėjau taip pat mintį, kad galėtų būti grupinis paminėjimas, pavyzdžiui trijų Atgimimo poetų: Justinas, Marcelijus ir Sigitas. O kokia forma? Vienas mano pažįstamas pasiūlė medžių pavidalu ir kad tie medžiai būtų aiškūs, kam skiriami, jie auga, jie ilgai augs ir visada primins tuos tris poetus, tai visai gali būti priimtas dalykas (…) Tai, žinoma, galėtų būti koks nors skverelis, ypatinga Vilniaus vieta“, – sakė V. Landsbergis[4].
Jei nenori Vilnius, paminklą priimtų Širvintos
Vilnius, atrodo, ne pirmą kartą kelia šurmulį dėl paminklų. Štai prieš keletą metų nepanorę statyti vyčio paminklo greitai pasigailėjo, mat jį perėmė Kaunas, pastatė prie Kauno pilies, ir paminklas tapo turistų ir vietos gyventojų traukos centru.
Ar nutiks taip pat su paminklu J. Marcinkevičiui? Širvintų merė Živilė Pinskuvienė sako – jei „Vilnius nenori pagerbti poeto, tą mielai padarys Širvintos. Justinui Marcinkevičiui vietos Vilniuje nėra? Širvintose ir širvintiškių širdyse – tikrai yra. Ir daug“, – savo feisbuke rašė Ž. Pinskuvienė.
Ji pridūrė, kad Vilnius pastaruoju metu visuomenę moko rietenų, purvo pylimo, susiskaldymo ir ne bet kur, o kultūros srityje. Lyg maža būtų sveikatos, lyg maža būtų tikro karo.
„ Ačiū už pamokas!Bet mes, prieš 8 metus sėkmingai ir vieningai pasistatę paminklą Ignui Šeiniui, tikrai rasime Širvintose puikią vietą ir tautos dainiui Justinui Marcinkevičiui.
Pradžia jau yra – 2019 m. rekonstruotame jaunimo sode pastatytai rotondai širvintiškių balsavimu buvo išrinkta būtent Justino Marcinkevičiaus citata, todėl meninis akcentas – skulptūra – bus logiška šios idėjos seka.
Bet kuriam dideliam ar mažam Lietuvos miestui, miesteliui, gyvenvietei tai – garbė“, – tvirtina Širvintų merė[5].
Palaiko ir prezidentas, ir menininkai, ir kiti politikai
Vis dėlto J. Marcinkevičiaus pusėn stojo daug žmonių. Tarp jų ir prezidentas Gitanas Nausėda, kuris sakė, kad viešoje erdvėje pasklidusios rietenos neša tik skaudžią žinutę poeto artimiesiems, diskusija nėra konstruktyvi ir pjautynės tokioje vietoje garbės niekam nedaro.
„Justinas Marcinkevičius sau pasistatė tokį didelį paminklą, kad jau joks XXI a. ideologinis inkvizitorius jo nebenugriaus. Tai, turbūt, yra didžiausias dainius, kurį mes turėjome XX amžiuje. Arba vienas iš garsiausių mūsų poetų su kurio eiliuotu žodžiu į Sąjūdį ėjo žmonės“, – sakė G. Nausėda[6].
Režisierius Oskaras Koršunovas sakė, kad naujieji įsisiautėliai, o iš tiesų naujos kartos rašytojai, sugalvojo karti J. Marcinkevičių.
„Marcinkevičius savo trilogijoje pergudravo sistemą ir žiūrovas tai puikiai suprato, bet štai atėjo naujieji įsisiautėliai ir dabar karia Marcinkevičių. Tiksliau ne įsisiautėliai, o kaip kilus pirmam bandymui sumenkinti Marcinkevičių labai teisingai apie tai pasakė Leonidas Donskis – tiesiog naujas elitas bando nustumti senąjį, kad užimtų savo elitariškas pozicijas“, – sako režisierius[7].
J.Marcinkevičiaus ginti stojo ir Ramūnas Karbauskis, akcentuodamas, kad niekas savo kalbomis negali atimti ir sumenkinti poeto indėlio į Lietuvos kultūrą ir literatūrą.
„Šiandien niekinamas ne tik Justinas Marcinkevičius, bet ir lietuvių kalba, o viskas kas yra tautiška, patriotiška – keičiama narkotikais ir socialine lytimi.
Paminklo Justinui Marcinkevičiui mūsų širdyse sunaikinti neįmanoma, kaip ir ištrinti jo rašytą preambulę Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, – sako R. Karbauskis[8].
