Miškai begėdiškai atimami iš visuomenės, tampa verslininkų pasipelnymo šaltiniu
Per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje sumažėjo rekreacinių miškų. Jie ministerijos sprendimu, tačiau be visuomenės informavimo, staiga tampa ūkiniais.
Visuomenė širsta. Taip ne tik skatinamas masinis miškų kirtimas, naikinamos ištisos poilsio bei turizmo zonos, tačiau darant tai beveik slaptai, yra mulkinami patys piliečiai.
Vienas geriausių tokios situacijos pavyzdžių – Pakarklės miškas Kauno rajone. Į jį jau ne vienerius metus godžiai žvelgia karjerų verslu užsiimančios bendrovės.
Tačiau dešiniajame Nemuno krante esantis šilas, nuo Kauno nutolęs apie 26 km., yra tikra ramybės bei poilsio gamtoje užuovėja. Skelbiama, kad čia vasaras mėgdavo leisti net prezidentas Antanas Smetona.
Ir tikrai ne be reikalo. Pakarklės miške netrūksta istorinio paveldo: čia yra Kriemalos senovės gyvenvietė ir kapinynas, Brūžės senovės gyvenvietė ir dvarvietė, Paštuvos kapinynas, Vilkijos senovės gyvenvietė, Jaučakių piliakalnis ir Holokausto aukų vieta.
Tiek vietos gyventojai, tiek miestiečiai šią vietą jau spėjo pamėgti, tačiau niekam tai nei motais. Nors prieš kelis metus vietinė bendruomenė jau buvo iškovojusi pergalę ir tikėjo, kad išsaugojo mišką, dabar ši istorija užsisuko iš naujo.
O dėl to kaltinti galima ne ką kitą, o Aplinkos ministeriją, kuri tyliai pakeitė miško grupę iš rekreacinio į ūkinį. Tai ta pati ministerija su ministru Simonu Gentvilu priešakyje, kuris neseniai sensacingai teigė, kad Lietuvoje miškų kertama per mažai.
Kauno rajono savivaldybė verslininkų užmačioms tarė „ne“, tačiau ministerijai tai nerūpi
Pakarklės miško išsaugojimo iniciatyvos trunka jau ne vienerius metus. Dar 2021 m. Kauno rajono savivaldybės taryba tarė „ne“ ir neleido verslininkams kasti žvyrą Batniavos seniūnijoje.
To siekė UAB „Benefaktor“ ir bendrovė „Rizgonys“. Tuomet priimant sprendimą savivaldybė rėmėsi 1323 vietos gyventojų pasirašyta peticija[1].
Tada buvo pažymėta tai, kad Pakarklės miškas patenka į gamtinio karkaso teritoriją, o vieta yra skirta turizmui, poilsiui ir rekreacijai. Urbanistikos skyriaus vedėjas Mindaugas Kruopis tvirtino, kad įvertinus vietovės rekreacinę, aplinkosauginę, kultūrinę ir socialinę reikšmę, ūkinė veikla Pakarklės miške negalima.
Kauno rajono savivaldybė net buvo sulaukusi Lietuvos miškininkų sąjungos (LMS) laiško[2]. LMS nusistebėjo, kodėl gi prieš keletą metų miškas Aplinkos ministerijos sprendimu buvo priskirtas eksploatacinių IV miškų grupei.
LMS pažymėjo, kad tai buvo keistas žingsnis, nes Lietuva Europos Sąjungai (ES) įsipareigojo padidinti savo saugomų teritorijų plotus.
Kiek vėliau, jau 2022 m. Kauno rajono savivaldybės taryba kreipėsi į Aplinkos ministeriją ir paprašė pakeisti miško paskirtį iš ūkinės į rekreacinę ir suteikti jam II B kategoriją[3].
Vyriausybė dar 2016 m. panaikino miško rekreacinį statusą ir priskyrė IV ūkinių miškų kategorijai.
Kreipimosi į Vyriausybę rašte savivaldybė teigė, kad leidus čia įsisukti verslininkams ir jiems pradėjus ūkinę veiklą, būtų padarytas negrįžtamas poveikis gyvūnijai, augalijai, dirvožemiui, žemės paviršiui ir jos gelmėms, biologinei įvairovei, apylinkių bendruomenių gyventojams ir jų sveikatai, sunaikintas poilsiui skirtos aplinkos, prarastos kultūros paveldo objektų vertingosios savybės, kultūrinis sluoksnis ir kraštovaizdis.
Aplinkos ministerija teigė, kad miško žemė gali būti naudojama tada, kai nėra galimybių naudingų iškasenų išgauti ne miško žemėje.
Tai reiškia, kad Pakarklės miško žemėje karjerų verslas galės suklestėti tuomet, kai atitinkamo tipo naudingųjų iškasenų nebebus galimybės eksploatuoti ne miško žemėje visoje Kauno rajono savivaldybės teritorijoje. Verslui žalia šviesa būtų uždegta ir tokiu atveju, kai bus baigiamas eksploatuoti pradėtas naudoti telkinys.
Aplinkos ministerija teigia, kad miškas – ūkinės paskirties, įmonės tęsia darbus
Tačiau dabar skelbiama, kad Aplinkos apsaugos agentūra minimoje teritorijoje jau atlieka Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme nustatytas procedūras[4].
Kaip teigia Aplinkos ministerijos atstovai, planuojamo karjero užimamas plotas sudaro 28,4 ha., o visas šis plotas priskiriamas miškų ūkio paskirties žemei.
UAB „GJ Magma“ viešai skelbiamoje Poveikio aplinkai vertinimo (PAV) programoje rašoma, jog UAB „Rizgonys“ jau planuoja išteklių gavyba Kvesų smėlio ir žvyro telkinio naujame plote.
Netrukus bus rengiamas planuojamo naudoti telkinio žemės gelmių naudojimo planas, bus numatytas telkinio įsisavinimo eiliškumas. Patvirtinus telkinio naudojimo planą bus galima gauti LGT leidimą išteklių naudojimui.
Dėl miško ateities įvyks susitikimas su ministru
Daugeliui vietinių ar kitiems neabejingiems piliečiams visa ši istorija kelia daugybę klausimų. Ar Vyriausybė tiesiog sudaro palankiausias sąlygas verslininkams ir taip pelnosi Lietuvos gamtos sąskaita?
Daugelis pastarosios Vyriausybės darbų signalizuoja būtent tai. O Lietuvos žaliųjų partijos vicepirmininkas Remigijus Lapinskas atkreipia dėmesį ir į miglotas aplinkybes, kuriomis didelė dalis mūsų šalies miško tapo ūkininės paskirties.
Juk Valstybinės miškų tarnybos duomenys rodo, kad nuo 2013 iki 2022 m. IIA grupės (ekosistemų apsaugos) miškų sumažėjo 6,8 tūkst. ha, IIB grupės (rekreacinių) sumažėjo 10,1 tūkst. ha, III grupės (apsauginių) sumažėjo 58 tūkst. ha, o IV grupės (ūkinių) padidėjo 106 tūkst. ha[5].
„Tamsių ir neskaidrių procesų, vykstančių toli nuo žmonių, kuriuos labiausiai šie procesai ir paveiks, miške neturi būti. Tai pernelyg vertinga mūsų kraštovaizdžio dalis, kad leistume su ja elgtis kaip panorėjus“, – sako R. Lapinskas.
R. Lapinskas taip pat teigia, kad kalbant apie Pakarklės mišką, Aplinkos ministerijai tereikia išgirsti gyventojų prašymą ir grąžinti miško daliai anksčiau turėtą rekreacinę IIB grupės paskirtį.
Viliamasi, kad tokių naujienų gyventojai sulauks sausio 16 d. L. ir S. Sadauskų sodyboje vyksiančiame gyventojų susitikime su ministru S. Gentvilu. Į jį labai kviečiami yra visi aktyvūs piliečiai, kurie nebijo išreikšti savo nuomonės dėl Pakarklės miško ateities[6].
