Savivaldos mokyklų tinklo pertvarkos taisyklės prieštarauja Konstitucijai
Valdančiųjų rankomis stumtas švietimo reformos buldozeris turėjo staigiai sustoti – reikalavimai, kurie būtų lėmę didelės dalies regionų mokyklų uždarymą, pasirodo, prieštarauja Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas pripažino, kad tai, jog Vyriausybė nustatinėja kiekybinius kriterijus, kuriuos privalo atitikti mokyklos, jei nori išlikti, yra neteisėta.
Konstitucinis Teismas pastebėjo, kad savivaldybės, pagal Vyriausybės nurodymus formuodamos bendrojo ugdymo programas teikiančių mokyklų tinklą, turi ir likviduoti, reorganizuoti ar pertvarkyti jau esamas mokyklas.
Išvadoje taip pat atkreipiamas dėmesys, kad Konstitucijos formuluotės suponuoja savivaldybių (jų institucijų) teisę steigti, reorganizuoti, likviduoti mokymo ir auklėjimo įstaigas, turėti kitas su jų steigimu, reorganizavimu, likvidavimu susijusias teises bei pareigas; ši savivaldybių teisė nėra neribota; savivaldybės mokymo ir auklėjimo įstaigas steigti, reorganizuoti privalo laikydamosi įstatymuose nustatytų reikalavimų.
Konstitucinis Teismas nurodė, kad ginčytoje Švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalies nuostatoje neįtvirtinus kriterijų, kuriuos turi atitikti savivaldybių bendrojo ugdymo mokyklos ir kuriais privaloma vadovautis, be kita ko, sprendžiant dėl šių mokyklų likvidavimo, reorganizavimo ar kitokio pertvarkymo, sudarytos prielaidos ne įstatymu, o poįstatyminiu teisės aktu nustatyti reikalavimus, kurių privalo laikytis savivaldybės, įgyvendindamos jų veikimo laisvės ir savarankiškumo suponuojamą teisę steigti, likviduoti, reorganizuoti arba kitaip pertvarkyti savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigas[1].
Švietimo ministerija be aiškių priežasčių vienas mokyklas dusina, kitas maitina
Jau nuo pat pradžių tai, kas dabar buvo išaiškinta Konstitucinio Teismo, kliuvo Seimo švietimiečiams. Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narei, prof. habil. dr. Vilijai Targamadzei keliant klausimus apie tai, kokios yra tokių ministerijos sprendimų priežastys, atsakymų pateikti visgi niekas neskubėjo.
„Visiškai nesuprantama, kodėl ankstesnėse Taisyklėse aukštesnėje gimnazijų pakopos klasėje buvo reikalavimas turėti dvylika mokinių, o dabar nuo kitų metų srautas turi būti ne mažesnis kaip dvidešimt vienas mokinys, dar vėliau – trisdešimt vienas.
Kodėl pasirinkti tokie skaičiai, taip ir lieka neaišku.
Juk logika paprasta – buvo dvylika; jei dvi klasės, tai dvidešimt keturi mokiniai.
Be to, laikantis tokių Taisyklių reikalavimų, neišvengiamai bus kaip kūju daužoma per sėkmingai veikiančias mokyklas, neatsižvelgiama į regioninę politiką, net nebandoma tartis su savivaldybėmis, kad, trūkstant klasėje mokinio ar dviejų mokinių, būtų iš biudžeto skiriamos lėšos, o už trūkstamą mokinių skaičių galėtų finansuoti savivaldybė.
Tuo tarpu Taisyklėse nevalstybinėms mokykloms iš esmės mokinių skaičius klasėje griežtai neribojamas, o juk Ugdymo plano įgyvendinimas iš biudžeto finansuojamas ir joms. Paaiškinimas, kad už mokinio mokslą moka tėvai, nėra įtikinimas – juk ugdymo plano įgyvendinimas bus dengiamas ir iš biudžeto.
Kitaip tariant, vieniems durys užveriamos, o kitiems atveriamos“, – sako V. Targamadzė[2].
Opozicija svarstė trauktis iš švietimo susitarimo
Opozicija piktinosi, kad nors Vyriausybės planuose žadama skatinti ir stiprinti savivaldos savarankiškumą, švietimo reforma tą savarankiškumą tik mažina.
Oponentai ne pirmą kartą piktinosi, kad sprendimus valdantieji priima neatsižvelgdami į opozicijos siūlymus.
Dėl to Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) teigė svarstantys net apie pasitraukimą iš švietimo susitarimo.
„Švietimo susitarime yra kalbama apie savivaldybių teisę ir pareigą su valstybės pagalba sutvarkyti, optimizuoti švietimo tinklą tam, kad švietimo paslaugos būtų prieinamos visiems ir visiems vienodai kokybiškai.
Vietoje to, kad šis sprendimas būtų priimtas šnekantis su savivaldybėmis, derantis, įvertinus kiekvienos specifinę situaciją praėjusių metų gruodžio pabaigoje ŠMSM ir po to Vyriausybė savo nutarimu priėmė mokyklų tinklo pertvarkos planą ir atitinkamai sukėlė krūvą problemų: tai yra nustatė naujus įvairiausius reikalavimus ir ne dėl visų buvo susitarta“, – yra sakęs Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijos Seime seniūnas Gintautas Paluckas[3].
S. Skverneliui kolegų abejonės nesutrukdė pasirašyti švietimo susitarimo
Galiausiai Į Konstitucinį Teismą kreipėsi opozicijos atstovai, o iniciatoriai buvo Demokratų frakcija „Vardan Lietuvos“. Tiesa, tai, kad buvo toks kreipimasis, ir, akivaizdu, ne be pagrindo, demokratų galvai Sauliui Skverneliui nesutrukdė pasirašyti sutarimo dėl Lietuvos švietimo politikos su švietimo, mokslo ir sporto ministre Jurgita Šiugždiniene.
Pats S. Skvernelis tokį žingsnį argumentuoja paprastai. Jo teigimu, nacionalinio susitarimo dėl švietimo projektas buvo parengtas jau seniau, tačiau dėl „politinių ambicijų“ esą taip ir nebuvo pasirašytas.
„<…>. Vis dėlto toks susitarimas yra būtinas, kad Lietuva pagaliau turėtų tinkamą ilgalaikę, efektyvią nacionalinę švietimo ir mokslo strategiją, atliepiančią bendruomenių ir valstybės poreikius“, – teigė ekspremjeras.
Šiame susitarime, pasak parlamentaro, numatyti teigiami pokyčiai, kurių dauguma esą buvo pradėti dar praėjusios Vyriausybės: keliami mokytojų atlyginimai, didinamas valstybės finansavimas mokslui, plėtojamas ikimokyklinis bei įtraukusis ugdymas ir kt[4].
Vis dėlto toks jo žingsnis neatbaidė partijos kolegų ir jie toliau reiškė abejones reformoje įtvirtintų nuostatų teisėtumu.
„Švietimas yra gana inertiška sistema, todėl neįvertinus konteksto ir siekiamų tikslų nedera inicijuoti staigių pokyčių ir švietimo bendruomenei netektų nuo rinkimų iki rinkimų gyventi nežinioje ir neapibrėžtume. Tačiau stovėti vietoje negalima, todėl bendrai su politikais, švietimo ir mokslo, savivaldos bendruomenėmis sutarti pokyčiai turi būti įgyvendinami“, – teigia partijos narė prof. habil. dr. Vilija Targamadzė.
Ji sakė, kad kyla abejonių dėl tam tikrų Vyriausybės planuojamų darbų švietimo srityje. Jos teigimu, pavyzdžiui, sutarta didinti savivaldybių savarankiškumą, bet Vyriausybės inicijuojamoje bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkoje, Tūkstantmečio mokyklų programoje nėra aiškių požymių dėl savivaldybių savarankiškumo stiprinimo[5].
