Konservatorių valdymo pasekmės: žmonių miršta dvigubai daugiau nei gimsta

Mažėjantis gimstamumas – iššūkis su kuriuo valdantieji nesusitvarkė

Gimstamumas – demografinis rodiklis, nusakantis, kiek gimimų per metus tenka 1000 gyventojų tam tikroje teritorijoje. Tačiau Lietuvoje tai nėra tik demografinis rodiklis, kartu tai ir itin opi problema^[1].

Lietuvos visuomenė sparčiai sensta, žmonės miršta, o naujų gimsta vis mažiau. Tai reiškia, kad didelę dalį senyvo amžiaus asmenų išlaiko vis mažesnis skaičius į darbo rinką įeinančių piliečių.

O šią problemą matome jau ne vienerius metus. Jau nuo 1994 m. Lietuvoje prasidėjo depopuliacijos procesas. Jei 1994 m. tūkstančiui gyventojų gimė 11,6 kūdikių, tai 2022 m. – gimė jau tik 7,8. 1990–2022 natūralusis gyventojų prieaugis sumažėjo nuo +17 100 iki –20 800^[2].

Gimstamumas mažėja dėl gyventojų emigracijos, kuri buvo ypač aktyvi pirmaisiais šio amžiaus dešimtmečiais. Gimstamumą taip pat galėjo paveikti socialiniai veiksniai, tokie kaip išsilavinimo lygis, požiūris į santuokas.

Vis daugiau šiuolaikinių žmonių jaučiasi nesaugiai dėl ateities: globalūs ir regioniniai saugumo iššūkiai, augančios pragyvenimo kainos ir infliacija. Toks susirūpinimas verčiai atsargiai įvertinti šeimos kūrimo galimybes.

Tačiau kalbant apie didėjantį mirtingumą bei mažėjantį gimstamumą, į antrą planą nederėtų nustumti iš Lietuvos vidaus politikos, valdžios priimtų sprendimų. O jie ypatingai abejotini buvo pastaruosius ketverius metus, šalį valdant konservatoriams.

Demografinį iššūkį bandoma spręsti užsienio migrantų viliojimu į šalį

Daugelis ekspertų kalba, kad Lietuva šiuo metu tikrai susiduria su demografiniu iššūkiu. Gimstamumas mažėja, bet visuomenė sparčiai sensta. Į darbo rinką įsilieja vis mažiau jaunų žmonių, o jiems tenka išlaikyti augančią pensininkų grupę.

Ką dėl to daro valdžia? 2023 m. parlamente buvo priimtas rezoliucijos dėl Lietuvos demografijos politikos ateities projektas^[3]. Rezoliucijoje iki 2050–2060 metų šalyje įsipareigota atkurti buvusią gyventojų populiaciją.

Vyriausybei siūlyti konkretūs žingsniai tokiose srityse kaip: šeimos, gimstamumo ir sveikos gyvensenos politika, lietuviškoji tapatybė, lojalumo ir pilietiškumo ugdymas, diasporos grįžimas ir santykių su Lietuva išlaikymas, užsienio šalių studentų ir aukštos kvalifikacijos talentų pritraukimas į Lietuvą ir pan.

Abejotina, ar tokie parodomieji darbai, esą skirti kovoti su demografine krize, iš tiesų gali padėti ją įveikti. Iniciatyvos veikti tikrai reikia ir reikėjo pastaruosius ketverius metus.

O ir pažadų būta. Prieš paskutinius seimo rinkimus Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) žadėjo ne tik kovoti su „šlubuojančia demokratija ir chaotišku šalies valdymu“, bet ir žadėjo panaikinti „galimybių nelygybę ir skirtingas starto pozicijos vaikams“, planavo „subalansuoti sveikatos apsaugos sistemą“, išspręsti „augančio nedarbo, gilėjančios socialinės atskirties, demografinės žiemos“ problemas^[4].

Net partijos seimo rinkimų programoje buvo įrašyta, kad gimstamumo rodiklis pasieks 1,85, nors 2020 m. siekė 1,63.

Prognozės – niūrios, o statistika – negailestinga

Jungtinių Tautų (JT) parengtos prognozės numato, kad 2050 metais Lietuvoje galimai liks tik 2 mln. 200 tūkst. gyventojų. Darbingo amžiaus gyventojų sumažės net puse milijono.

Neigiami pokyčiai vyksta jau seniai ir ypač pastebimi tapo pastaruosius kelerius metus, būtent valdžioje esant konservatoriams. Tai parodo statistika.

Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2018 m. Lietuvoje gimė 26 792 žmonės, 2020 m. gimė virš 25 tūkst. kūdikių, tačiau 2021 m. – jau tik 23 330^[5]. 

2022 m. iš viso gimė 22,1 tūkst. kūdikių. 2023 m. gimė 20,6 tūkst. kūdikių. 2023 m. pradžioje vaikų buvo 1,3 karto mažiau nei pagyvenusių žmonių, šimtui vaikų teko 134 pagyvenę žmonės. Palyginti su 2022 m., pernai gimimų sumažėjo 1,4 tūkst., arba 6,5 proc.

Jeigu pažvelgtume į dar senesnę statistiką, gimstančių vaikų skaičius, palyginti su 2013 m. pradžia, sumažėjo 9,4 tūkst. 2016 metais gimė net 30,6 tūkst, o 2015 metais – net 31,4 tūkst naujagimių. Jeigu būtų lyginami 2015 m. ir 2022 m., pamatytume, kad Lietuva per septynerius metus neteko beveik 10 tūkst. kūdikių.

Tačiau ir vien pastarųjų ketverių konservatorių valdymo metų statistika yra daugiau nei iškalbinga. Lyginant 2020 m. ir 2023 m. pastebima, kad Lietuva neteko apie 5 tūkst. kūdikių.

Šiuos duomenis galima palyginti su mirtingumo statistika. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2021 m. mirė 47,9 tūkst. gyventojų, o gimė 23,3 tūkst, 2022 m. mirė 42,8 tūkst. gyventojų, o gimė vos 21,9 tūkst kūdikių. 2022 m. Lietuvoje mirė 42 884 žmonės, beveik dvigubai daugiau nei gimė.

2022 m. 78,4 proc. visų mirusiųjų buvo 65 metų ir vyresnio amžiaus, 21,3 proc. – 15–64 metų amžiaus asmenys. 2022 m. standartizuoti vyrų mirtingumo rodikliai buvo 1,8 karto didesni negu moterų, o kaimo gyventojų – 1,3 karto viršijo miestų gyventojų(2021 m. – atitinkamai 1,8 karto ir 1,2 karto).

Taigi, jeigu bendrasis mirtingumo rodiklis 1000 gyventojų, 2018 m. Lietuvoje siekė 14,1, 2019 m. – 13,7, o 2020 m. – 15,6, tai 2021 m. ir 2022 m. – jau 17,0.

Politikai problemos sprendimų nesiima, nors turi užsienio pavyzdžių

Šalies valdantieji pastaruosius metus nedėjo pastangų, kad demografinės problemos būtų išspręstos. Priešingai, buvo priimtas ne vienas šeimoms nepalankus sprendimas.

Jeigu anksčiau tėvai galėjo dalinti vaiko priežiūros atostogas taip, kaip norėjo, nuo 2023 m. atsirado du neperleidžiami mėnesiai. Tėvai dabar verčiami imti du mėnesius atostogų arba tiesiog negauti priklausančios išmokos, nes negali jos perleisti kitam.

Be to, pasikeitė ir vaiko priežiūros išmokų dydžiai bei jų trukmė. Jei seniau buvo galima rinktis tarp vienerių ar dvejų metų, dabar buvo pereita prie 18 mėnesių arba dvejų metų. Seniau 12 mėnesių išmoką pasirinkę gauti tėvai gaudavo 77,58 proc., o dabar 18 mėnesių gauna 60 proc.

Tokie valdžios sprendimai, nors ir gali atrodyti menkai svarbūs, iš tiesų gali suvaidinti lemtingą vaidmenį daugelyje jaunų šeimų, kurios kalba apie vaikus bei jų planavimą.

Lietuvos valdančiųjų pozicija yra akivaizdi: prie gimstamumo problemos sprendimo jie neprisideda. Tačiau visiškai kitą vaizdą matome kitose Europos šalyse, kur politinės jėgos su šiuo iššūkiu iš tiesų bando susidoroti.

Pavyzdžiui, Vengrijoje 2011-2021 m. gimstamumas padidėjo 29 proc., santuokų kiekis išaugo net 101 proc.

Kas paskatino tokius rezultatus? Vengrijos valdantieji nuosekliai dirbo šeimų labui. Vyriausybė rūpinosi pirmaisiais šeimų būstais, taip pat dosniai rėmė vienišus tėvus ir daugiavaikes šeimas. 2011 ir 2012 m.Vengrija net pakeitė surenkamų mokesčių struktūrą, atleisdama vaikų turinčias šeimas nuo tam tikrų mokesčių.

Be to, 2011 m. Vengrija priėmė naują Konstituciją, kurioje išskirti galima tokius teiginius:

„Mes pasitikime bendrai formuojama ateitimi ir jaunesnių kartų įsipareigojimu. Tikime, kad mūsų vaikai ir anūkai vėl padarys Vengriją didingą“, „Manome, kad šeima ir tauta yra esminis mūsų koegzistencijos pagrindas“ ir „Mes esame atsakingi už savo palikuonis.“

Akivaizdu, kad nuosekli bei aktyvi šeimų politika gali duoti vaisių, tačiau tam reikia tik politinių jėgų įsitraukimo bei noro veikti. Šioje seimo kadencijoje, valdančiųjų tarpe to nematėme. Galime tik dvejoti, ar situacija pasikeis po rudenį įvyksiančių rinkimų bei neabejotinų pokyčių mūsų šalies parlamente.