Netikri veidai stipriau patraukia mūsų dėmesį nei tikri žvilgsniai
Veidų atpažinimas įvairiuose daiktuose – nuo automobilių priekio iki debesų danguje – yra dažnas reiškinys, vadinamas veidų pareidolija.
Naujausias 2025 metų liepos mėnesį paskelbtas tyrimas Jungtinėje Karalystėje rodo, kad žmonės ne tik dažnai mato veidus daiktuose, bet tokie vaizdiniai dar stipriau patraukia dėmesį nei tikri žvilgsniai.[1]
Surėjaus universiteto mokslininkai atliko eksperimentus, kuriuose analizavo, kaip mūsų dėmesį veikia į mus nukreipti žvilgsniai ir kaip reaguojame, kai matome veidą primenančius objektus.
Nustatyta, kad šios dvi reakcijos aktyvuoja skirtingus smegenų mechanizmus. Realiuose veiduose dėmesys sutelkiamas į akių kryptį, o pastebėjus pareidoliją, smegenys apdoroja bendrą vaizdo struktūrą – „akis“, „burną“, išdėstymą – ir reaguoja stipriau.
„Mūsų tyrimas parodė, kad tiek tikri žvilgsniai, tiek veidus primenantys objektai nukreipia dėmesį, bet tai vyksta skirtingais būdais“, – aiškino daktarė Di Fu, Kognityvinės neurologijos lektorė iš Surėjaus universiteto.
„Tikrus veidus atpažįstame per konkrečias detales, kaip akių kryptis, o pareidolijoje reaguojame į visumą. Dėl to ir dėmesio reakcija tampa stipresnė.“
Veidų pareidolija aktyvuoja tuos pačius smegenų centrus kaip ir tikri veidai
Australijos UNSW universiteto mokslininkai dar 2020 m. nustatė, kad matydami objektus su „veido bruožais“ – pavyzdžiui, lauko duris su dviem langais ir pašto dėžute, kuri primena akis ir burną – mes įjungiam tuos pačius smegenų mechanizmus, kaip žiūrėdami į tikrą žmogaus veidą.[2]
„Šie objektai ne tik atrodo kaip veidai – jie netgi sukelia emocinį įspūdį ar socialinį atspalvį“, – pažymėjo tyrimo vadovas daktaras Colinas Palmeris. – „Langai gali atrodyti stebintys, o paprika – laiminga.“
Mokslininkai įrodė, kad šis reiškinys veikia net jutiminio prisitaikymo principu: pakartotinai matant, pavyzdžiui, „kairėn žiūrinčius“ netikrus veidus, vėliau realūs veidai atrodo tarsi žiūrintys labiau į dešinę. Tai rodo, kad veidų pareidolija iš tikrųjų daro įtaką mūsų tikram veidų suvokimui.
Veidų atpažinimas objektuose yra evoliuciškai susiformavusi smegenų savybė
Mokslininkai mano, kad veidų pareidolija yra evoliuciškai susiformavusi savybė – geriau klysti matant veidą, kurio nėra, nei jo nepastebėti.
„Žmogaus smegenys išsivystė taip, kad būtų itin efektyvios atpažįstant veidus – tiek dėl socialinių, tiek dėl apsaugos nuo plėšrūnų priežasčių“, – aiškino C. Palmeris. – „Todėl sistema tapo tokia jautri, kad kartais sukuria klaidingus signalus.“
Tokio tipo tyrimai gali prisidėti ir prie geresnio kai kurių sutrikimų, susijusių su veidų atpažinimu, supratimo. Vienas iš tokių yra prosopagnozija (veidų neatpažinimo sindromas), taip pat kai kurios autizmo spektro būsenos, susijusios su emocijų ar žvilgsnio krypties interpretavimu.
