Kamufliažinis anakondos žiedas aplink Kinijos kaklą
JAV militarizmas Pietų Kinijos jūroje ir Azijos Ramiojo vandenyno regione Kinijai kelia daugiau nei diplomatinį susirūpinimą. Per pastarąjį dešimtmetį JAV perkėlė didelę dalį savo karinės technikos prie Kinijos slenksčio. Neseniai paskelbtame „Global Times“ pranešime buvo apibūdintas JAV karinio buvimo Azijos ir Ramiojo vandenyno regione mastas:
„JAV turi 375 000 karių, įskaitant 60 proc. karinio jūrų laivyno laivų, 55 proc. kariuomenės ir du trečdalius jūrų pėstininkų korpuso. Be to, ji turi 85 000 priešakinėse pajėgose dislokuotų karių ir daug aukštųjų technologijų bei naujos ginkluotės.
JAV kariuomenė daugelį metų išlaikė absoliučią viršenybę Azijos ir Ramiojo vandenyno regione, kartu [ir toliau] siekdama naujų dislokavimo vietų, biudžetų ir išteklių, kaip pretekstą pasitelkdama Kinijos ir Rusijos karinę plėtrą.
Praktiškai JAV militarizmą Azijos ir Ramiojo vandenyno regione galima apibūdinti kaip apsupimo politiką.
Didelis dėmesys skiriamas JAV karinių santykių su Kiniją supančiomis sąjungininkėmis stiprinimui: Japonija, Pietų Korėja, Filipinai, Vietnamas, Mianmaras, Australija… Tai ne šiaip sąjungos. Taip konstruojamas karinėm kamufliažinėm spalvom išmargintas smauglys, kurio pagrindinė funkcija – suturėti Kiniją pasaulinėse ginklavimosi, ekonomikos vystymosi ir prekybos žaidynėse[1].
Pro karinius žiūronus Kinija stebima nuo Pietų Korėjos ir Japonijos iki Australijos
Šių metų vasario mėnesį JAV pasiekė susitarimą dėl papildomų keturių Filipinų bazių, kad užbaigtų Kinijos apsupties lanką, kuris suteiktų galimybę stebėti Kiniją Pietų Kinijos jūroje ir aplink Taivaną[2].
Sudarydamas šį sandorį Vašingtonas užpildė spragą JAV aljansų lanke, besidriekiančiame nuo Pietų Korėjos ir Japonijos šiaurėje iki Australijos pietuose.
Trūkstama grandis buvo Filipinai, kurie ribojasi su dviem didžiausiais galimais konfliktų židiniais – Taivanu ir Pietų Kinijos jūra.
Filipinuose JAV jau turėjo ribotą prieigą prie penkių objektų pagal sustiprinto bendradarbiavimo gynybos srityje susitarimą. Nauji papildymai ir išplėsta prieiga, kaip teigiama Vašingtono pareiškime, leis „greičiau teikti paramą Filipinų humanitarinėms ir su klimatu susijusioms nelaimėms bei reaguoti į kitus bendrus iššūkius“, o tai greičiausiai yra užslėpta užuomina į kovą su Kinija regione[3].
JAV oro ir jūrinių bazių apsuptyje Kinija negali išlikti tik stebėtoja. Ji jaučia grėsmę, jog tiek karinis, tiek prekybinis Kinijos laivynas bus atkirsti nuo Ramiojo vandenyno.
Vien Japonijoje JAV turi daugiau kaip 100 karinių objektų ir 50 000 karių.
Papildomos keturios bazės Filipinuose perpildė Kinijos kantrybės taurę
Kinija kritikavo susitarimą, sakydama, kad JAV veiksmai Filipinuose didina įtampą regione ir kenkia taikai bei stabilumui regione.
„Jungtinės Valstijos, vadovaudamosi savo interesais ir nulinės sumos žaidimo mentalitetu, toliau stiprina karinę padėtį šiame regione“, – sakoma jos ambasados pareiškime[4].
Amerikos veiksmai didina įtampą regione ir kenkia taikai bei stabilumui regione. Per savo vizitą JAV gynybos sekretorius apšmeižė Kiniją dėl Pietų Kinijos jūros klausimo, matyt, siekdamas įgyvendinti prieš Kiniją nukreiptą JAV politinę darbotvarkę. Tikimasi, kad Filipinų pusė išliks budri ir neleis, kad ja būtų pasinaudota ir ji būtų įvelta į probleminius vandenis.
Dėl bręstančio konflikto griežtai pasisakė ir Kinijos užsienio reikalų ministras, pasak kurio, Jungtinės Valstijos turėtų pakeisti savo „iškreiptą“ požiūrį į Kiniją, nes priešingu atveju kils „konfliktas ir konfrontacija.“
Spaudos konferencijoje, surengtoje Pekine vykstančio metinio parlamento posėdžio metu, užsienio reikalų ministras Qin Gang sakė, kad JAV užsiima Kinijos slopinimu ir sulaikymu, o ne sąžininga, taisyklėmis grindžiama konkurencija:
„Jungtinių Valstijų suvokimas ir požiūris į Kiniją yra smarkiai iškreiptas. Amerika laiko Kiniją savo pagrindine varžove ir svarbiausiu geopolitiniu iššūkiu. Tai panašu į neteisingai užsegtą pirmąją marškinių sagą.“
Abiejų supervalstybių santykiai jau daugelį metų yra įtempti dėl įvairių klausimų, įskaitant Taivaną, prekybą, o pastaruoju metu – karą Ukrainoje, tačiau praėjusį mėnesį jie dar labiau pablogėjo po to, kai Jungtinės Valstijos prie JAV rytinės pakrantės numušė oro balioną, kuris, jų teigimu, buvo Kinijos šnipinėjimo laivas.
Qin palygino Kinijos ir JAV varžybas su dviejų olimpinių atletų lenktynėmis.
„Jei viena pusė, užuot sutelkusi dėmesį į tai, kad atiduotų visas jėgas, visada stengiasi suklupdyti kitą, net iki tokio lygio, kad atsiduria parolimpinėse žaidynėse, tai nėra sąžininga konkurencija“, – sakė jis[5].
Aštri konkurencija dėl Vietnamo
Nuo pat diplomatinių santykių normalizavimo 1991 m. Kinija su Vietnamu palaiko glaudžius ryšius, kurie peraugo į visapusišką strateginio bendradarbiavimo partnerystę.
Ekonominiu požiūriu abi šalys buvo artimos prekybos partnerės. Dvišalė prekyba 2021 m. pasiekė 230,2 mlrd. dolerių. Tačiau dviejų valstybių santykius temdo teritoriniai ginčai Pietų Kinijos jūroje, kur Kinija vis atkakliau reiškia savo teritorines pretenzijas, o tai palaipsniui stiprina, kas galėjo pagalvoti, Vietnamo ir JAV santykius.
JAV pasisako už atvirą Pietų Kinijos jūrą dėl savo platesnės Indo-Ramiojo vandenyno strategijos, tad Kinijos teritorinės pretenzijos tampa bendrų interesų, JAV ir Vietnamo santykių baze.
„Keturių „NE“ taisyklė: J. Blinkenas atvyko į Vietnamą patikrinti jos tvirtumo
Vietnamo gynybos politika yra grindžiama „keturių „ne“ principu: jokių karinių aljansų, užsienio kariuomenės dislokavimų Vietnamo teritorijoje, partnerystė su užsienio valstybe kovojant su kita valstybe ir jokios jėgos ar grasinimo panaudoti jėgą tarptautiniuose santykiuose.
Istoriškai tai buvo „Trys „ne“, tačiau ketvirtasis, smerkiantis jėgos naudojimą, buvo pridėtas 2019 m. gruodžio mėn. paskelbtoje „Nacionalinės gynybos baltojoje knygoje“, kurioje taip pat teigiama, kad Vietnamas yra pasirengęs leisti kitų šalių laivams švartuotis jo uostuose.
Tokį pasirengimą praktikoje su entuziazmu išbandė JAV eskadrinis minininkas „USS Curtis Wilbur“, prisišvartavęs Da Nango uoste 2004 m. liepos mėn. Toks simbolinis įvykis atvertė naują švarų lapą sudėtingų Amerikos ir Vietnamo istorinių santykių knygoje.
Praeitą savaitę su dviejų dienų oficialiu vizitu Vietname viešintis J. Blinkenas sakė, kad atvyko į Vietnamą JAV prezidento Joe Bideno nurodymu, siekdamas dar labiau išplėsti ir pagilinti šią partnerystę. Tokius jo žodžius šeštadienį spaudai citavo Vietnamo naujienų agentūra (VNA).
J. Blinkenas dar kartą patvirtino, kad JAV gerbia Vietnamo politines institucijas, nepriklausomybę, suverenitetą ir teritorinį vientisumą, taip pat remia stiprų, nepriklausomą, atsparų ir klestintį Vietnamą.
Diplomatas taip pat pabrėžė JAV įsipareigojimą šalinti karo padarinius, įskaitant bendrus nesprogusios amunicijos nukenksminimo darbus ir naują 73 milijonų JAV dolerių vertės sutartį dėl užteršto dirvožemio ir nuosėdų tvarkymo Bien Hoa oro pajėgų bazėje.
Blinkenas pabrėžė, kad abi šalys žengė dar vieną žingsnį į priekį stiprindamos santykius – pradėtos naujo JAV ambasados miestelio statybos. Kai šis miestelis bus užbaigtas, atitiks dvišalės partnerystės ateities viziją[6].
Pareigūnas išreiškė įsitikinimą, kad artimiausiais dešimtmečiais Vietnamo ir JAV ryšiai plėtosis dar stipriau.
Kinija netiki Amerikos nuoširdumu Vietnamo atžvilgiu
Kinija tvirtai įsitikinusi, jog JAV valstybės sekretoriaus Antony Blinkeno vizito Vietname tikslas visiškai aiškus – įvaryti pleištą tarp Kinijos ir Vietnamo bei viso regiono.
Kinijos ambasada Vietname savo atsakyme teigė, kad išorės šalių bandymai sėti nesantaiką regione yra grindžiami Šaltojo karo mentalitetu ir poreikiu išlaikyti savo hegemoniją. Jie neužkariaus žmonių širdžių ir yra pasmerkti žlugti[7].
Nuo Vietnamo komunistų partijos centrinio komiteto generalinio sekretoriaus Nguyeno Phu Trongo vizito Kinijoje praėjusių metų spalio mėnesį, Kinijos ir Vietnamo santykiai klestėjo, o draugiškas bendradarbiavimas tapo pagrindiniu dalyku. Abi šalys laikėsi vienos pozicijos, kad kartu spręstų nesutarimus ir konfliktus. Kalbant apie Pietų Kinijos jūros klausimą, jų sutarimas nusveria skirtumus ir abi šalys ieško bendro vystymosi kelio.
Taivanas – žūtbūtinis mūšis neišvengiamas
Pasaulio žiniasklaidoje plačiai aprašyti Kinijos bandymai pilti dirbtines salas, siekiant praplėsti savo teritorinius vandenis ir ekonomines zonas, buvo skambiai kritikuojami vakarų politikų.
Pekinas tokių žingsnių ėmėsi ne tiek dėl imperialistinių užmačių, o kad užsitikrintų sau „farvaterius“, leisiančius prekybiniams ir kariniams laivams laisvai iš Kinijos jūros patekti į Ramųjį vandenyną.
Taivano sala, Amerikos strateginiu požiūriu, tapo tikru brangakmeniu Kinijos sulaikymo doktrinoje. Taivano praradimas reikštų, jog ilgus metus kurta ir puoselėta sąjungų ir karinių aljansų aplink Kiniją strategija – nebetenka prasmės.
Todėl nieko nuostabaus, jog Vašingtonas jautriai reaguoja į bet kokius NATO bloko narių vakaruose pareiškimus, jog Taivano „problema“ neturi būti Europos galvos skausmu.
JAV tikisi sąjungininkų palaikymo diplomatinėje ir militaristinėje plotmėse. O Kinijos valdžia, bręstančio konflikto ar net žūtbūtinio karo akivaizdoje, irgi ieško sau rimtų partnerių. Xi Jinpingo trijų dienų vizitas Maskvoje, po kurio sekė ir Kinijos gynybos ministro susitikimas su V.Putinu, suponuoja prielaidą, jog Rusija gali tapti tokiu partneriu.
Maskva Rytuose dislokuoja papildomą ginkluotę
Kitą dieną po to, kai prezidentas Vladimiras Putinas ir Kinijos vadovas Xi Jinpingas per derybas Kremliuje įtvirtino savo „neribotą“ partnerystę ir susitarė dėl glaudesnio bendradarbiavimo energetikos ir karinėje srityse, Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu pranešė, kad pakrančių gynybos raketinių sistemų „Bastion“ divizionas buvo dislokuotas Paramuširo saloje, vienoje iš Kurilų salų šiaurinėje Ramiojo vandenyno dalyje, į kurios dalį Japonija pretenduoja kaip į savo teritoriją.
Gynybos ministras S. Šoigu sakė, kad šis žingsnis yra platesnio masto Rusijos gynybos stiprinimo jos didžiuosiuose Tolimųjų Rytų regionuose dalis, iš dalies reaguojant į tai, ką jis pavadino JAV pastangomis „sulaikyti“ Rusiją ir Kiniją.
„Siekdamos sulaikyti Rusiją ir Kiniją, Jungtinės Valstijos smarkiai didina savo karinį buvimą Azijos ir Ramiojo vandenyno regione, stiprina politinius ir karinius ryšius su savo sąjungininkais, toliau kuria naują Amerikos saugumo architektūrą šiame regione“, – Rusijos gynybos ministerijos paskelbtame kreipimosi vaizdo įraše sakė S. Šoigu[8].
JAV ir Kinija didina savo karinius biudžetus
Vien diplomatinių pastangų Pekinui bandyti daryti spaudimą kai kurioms Pietryčių Azijos šalims, kad jos laikytųsi atokiau nuo JAV, nepakaks.
Tikėtina, kad Kinija sustiprins savo gynybą, siekdama atgrasyti kitų valstybių karinių pajėgų veiksmus prie savo krantų. Pekinas didina karines išlaidas – per metinę įstatymų leidybos sesiją paskelbta, kad išlaidos gynybai padidės 7,6 proc. iki 1,55 trilijono juanių (224,8 mlrd. JAV dolerių)[9].
JAV prezidentas Joe Bidenas, įvardydamas Kiniją kaip „tempo iššūkį“, paprašė 2024 m. JAV gynybos biudžetui skirti 866 mlrd. dolerių, iš kurių 842 mlrd. dolerių būtų skirti Pentagonui.
Jei jis būtų patvirtintas, tai būtų didžiausias tokio pobūdžio taikos meto biudžetas ir 3,2 proc. didesnis nei praėjusiais metais.
JAV gynybos sekretorius Lloydas Ostinas sakė, kad naujuoju biudžetu bus daromos „didelės investicijos“ siekiant „išlaikyti“ šalies karinį pranašumą prieš Kiniją.
Siekdama išlaikyti šį pranašumą, JAV Indo-Ramiojo vandenyno vadavietė siekia padidinti Vašingtono atgrasymo pajėgumus prieš Pekiną, įskaitant naujus ginklus, naują infrastruktūrą ir glaudesnius santykius su sąjungininkais regione.
