Pavadinime panaudotas Vilniuje vykusios parodos, skirtos sovietmečio kritikai, moto
Nors daugelis sovietmečio reliktų jau nugrimzdo į praeitį, deja, kai kurie elementai vis dar išlieka Lietuvos daugiabučiuose. Vienas tokių – šildymo (tiksliau, nešildymo) tvarka. Kada pradėti ar baigti „visuotinai“ šildyti pastatus, realiai sprendžia kiekvienos savivaldybės meras. Tuo pat metu teisės aktai reikalauja, kad toks sprendimas nepažeistų gyventojų teisės gyventi higieniškomis sąlygomis – tai yra, kad temperatūra gyvenamosiose patalpose būtų palaikoma 18–22 °C ribose.
Ar įmanoma suderinti šiuos du dalykus – „šildymo išjungimą“ visam miestui ir nustatytos temperatūros palaikymą ne tik kiekviename pastate, bet ir kiekviename kambaryje? Jie atrodo nesuderinami. O kaip šis prieštaravimas sprendžiamas kitose šalyse, kur plačiai naudojamas centralizuotas šildymas?
Ką daro Europa?
- Danija: oficialus šildymo sezonas trunka nuo spalio 1 d. iki gegužės 15 d.
- Estija: šildymo sezono pradžios ir pabaigos nereglamentuoja. Sprendžia pastato savininkas. Šilumos punktai leidžia šildytis pagal poreikį.
- Islandija: beveik visi pastatai šildomi centralizuotai visus metus.
- Latvija: šildymo sezonas neskelbiamas – šildoma pagal poreikį, o sprendimus priima pastato valdytojas.
- Lenkija: nėra fiksuotų datų, šildymas paprastai vyksta nuo rugsėjo pabaigos iki balandžio pradžios.
- Suomija: šildoma pagal oro sąlygas – kai temperatūra nukrenta iki 15–17 °C. Reguliuojama termostatais.
- Švedija: nėra fiksuoto šildymo sezono – šildymas priklauso nuo poreikio, bet dažniausiai trunka nuo rudens iki balandžio.
- Vokietija: teisės aktai šildymo sezono nereguliuoja, bet praktiškai šildoma nuo spalio 1 d. iki balandžio 30 d.
Apibendrinant ES šalių praktiką, matyti, kad fiksuotas šildymo sezono skelbimas dažnai neegzistuoja. Vietoje to reglamentuojamas tik minimalus laikotarpis, per kurį šiluma turi būti prieinama. Toliau šildymą reguliuoja pati pastato sistema – automatiškai, per kiekviename name įrengtą šilumos punktą. Daugelyje pastatų papildomai įrengti ir termostatai.
O kokia situacija Lietuvoje?
Lietuvoje centralizuota šiluma prieinama visus metus – ji naudojama ir karštam vandeniui, ir temperatūros palaikymui. Beveik visuose pastatuose veikia šilumos punktai, galintys reguliuoti šildymą pagal lauko temperatūrą. Tačiau sprendimą dėl šildymo sezono pradžios ar pabaigos priima ne pastato valdytojas, o savivaldybės meras. Bet kas geriau žino konkretaus pastato poreikius?
Ar galėtume šildytis kaip Vakarų Europos šalys?
Taip. Daugiau kaip 90 % Lietuvos daugiabučių šilumos punktų yra automatizuoti. Daugelyje miestų šildymas jau visiškai automatizuotas. Šildymo sezono skelbimas tokiose vietose tampa techniškai beprasmis. Net ir senieji „elevatoriniai“ punktai gali būti reguliuojami pastato valdytojo arba modernizuoti, ypač kai valstybė dengia iki 70 % modernizavimo kaštų. Be to, kas penktas daugiabutis jau turi individualius šilumos reguliatorius butuose.
Problemos – labiau teisinės nei techninės
Pavyzdžiui, šildymo kompensacijos priklauso nuo formalaus sezono. Tačiau tikroji atsakomybė turėtų būti priskirta pastato valdytojui – jis turėtų užtikrinti nustatytą temperatūrą patalpose. Gyventojų balsavimai dėl šildymo dažnai būna subjektyvūs: vieni gyvena šiltesnėje pusėje, kiti gauna kompensacijas, dar kiti augina vaikus ar nuomoja butus. Tačiau higienos sąlygos turi būti užtikrintos visiems – visada.
O gal tai labai brangu?
Pavasarį šildymo kaina vienam butui per dieną siekia apie 1 eurą. Elektriniai šildytuvai kainuoja brangiau. O ligos ar vaistai – dar daugiau.
Būtina keisti teisinį reguliavimą
Dabartinė situacija – nenormali. Atsižvelgiant į pastarųjų metų patirtį su šildymo sezono užbaigimu ar pratęsimu, būtina keisti teisinį reguliavimą ir prisitaikyti prie realių poreikių. Problemą nuolat „mėtant kaip karštą bulvę“ tarp institucijų, jos išspręsti nepavyks.
LŠTA pranešimas
