Kas yra moteris? E. Musk: visi tėvai turi tai pamatyti (jau 180 mln. peržiūrų)

Tviteris bandė užblokuoti filmą apie lyties keitimą, bet įsikišo Elonas Muskas

Prieš keletą dienų Tviteryje kilo sujudimas. Kaip tik tuo metu, kai prasidėjo LGBTQ „Pride“ mėnuo, „Daily Wire“ nusprendė nemokamai pasidalinti dokumentiniu filmu „Kas yra moteris?“ (ang. „What is a woman?“). Tai filmas, parodantis idėjos, jog lytis yra kintanti ir pasirenkama, tragiškas pasekmes visuomenei ir pavienių žmonių gyvenimams.

Ši dokumentika turėjo būti viešai prieinama vos 24 valandas, tačiau Tviteris staiga uždraudė filmą, neleisdamas dalintis, komentuoti, taip pat su įvairiais algoritmais atimdamas sklaidą. Išsamus filmas, kuriame dėstoma visa lyties pasirinkimo ir keitimo problematika, netgi sulaukė žymos, jog tai yra neapykantą keliantis turinys.

Tačiau kilus sujudimui, jog Tviteris bando užčiaupti LGBTQ bendruomenei nepalankią dokumentiką ir kalbos laisvę, galiausiai įsikišo pats Tviterio savininkas Elonas Muskas. Jis ne tik panaikino visus suvaržymus, bet ir pasidalino filmu, drauge parašęs, kad „šį filmą turi pamatyti visi“. Jis netgi išsiuntė atskirus pranešimus vartotojams, taip maksimaliai padidindamas filmo sklaidą^[1].

E. Muskui pasidalinus šiuo dokumentiniu filmu, jo peržiūrų kiekis pasiekė nematytas aukštumas. Vos per kelias dienas dokumentika sulaukė beveik 179 milijono peržiūrų. O „Daily Wire“, regis, pratęsė filmo prieinamumą dar kuriam laikui, nes jis ir toliau neištrintas iš Tviterio^[2].

LGBTQ atstovai tikina, kad lytis – tik socialinis konstruktas, bet negeba atsakyti, kas yra moteris

Tad kuo svarbus šis filmas ir kodėl jį verta pamatyti? „Kas yra moteris?“ gvildena opią šiuolaikinės visuomenės problemą – lyties pasirinkimą. Jei tūkstantmečius visuomenė puikiai žinojo, jog egzistuoja tik dvi lytys, kurios yra nulemtos genetiškai ir nekinta iki gyvenimo galo, tai šių dienų visuomenėje diegiama visiškai priešinga koncepsija.

Galimybė pačiam nuspręsti savo lytį, nepaisant to, ką sako biologija, yra pristatoma kaip tolerantiškas požiūris į pasaulį. Tai pateikiama kaip gėris, leidžiantis vaikams ir suaugusiems jaustis laimingiems ir atrasti save.

Tačiau tikroji realybė anaiptol nėra tokia graži, paprasta ir nieko nenuskriaudžianti. Ji gali visam laikui suluošinti daugybę vien dėl įtikinėjimų, mados ir psichologinių problemų lyties keitimo užsimaniusių vaikų bei suaugusių. Ji taip pat sukuria naujas opias problemas visuomenėje. O būtent apie tai ir yra pasakojama šiame dokumentiniame filme, kuriame nepabijota pakalbinti asmenų iš abiejų barikadų pusių.

„Kas yra moteris?“ pasakotoju tapo politikos apžvalgininkas, rašytojas Mattas Walshas. Dokumentiką jis pradeda tokiais žodžiais:

„Būti tėčiu yra viena didžiausių mano gyvenimo privilegijų. Duok mano sūnui BB šautuvą, ir tai bus beveik visa jam reikalinga emocinė parama. Kita vertus, mano dukra... Girdėjau sakant, kad tarp vyriškos ir moteriškos lyties nėra skirtumų. Tie žmonės yra idiotai.

Aš esu vyras. Aš esu keturių vaikų tėvas. Vedu pokalbių laidą. Sakau kalbas, rašau knygas. Man patinka suprasti dalykus. Tačiau suprasti moteris yra visai kitas reikalas. Netgi astrofizikas Stephenas Hawkingas, gebėjęs sugalvoti juodųjų skylių teoriją, buvo visiškai sumišęs dėl moterų.

Moterys. Jos yra visiška paslaptis. Ir dabar mūsų kultūra mums sako, kad skirtumai tarp mergaičių ir berniukų neturi reikšmės. Kad jei identifikuoji save kaip kažką, tada tu esi tas dalykas. Kaip galime padėti savo vaikams tai suprasti, kai jie bombarduojami prieštaringomis žinutėmis apie lytį ir tapatybę?

Pamirškite pastangas suprasti moteris. Tikrasis klausimas – kas yra moteris?“

Vėliau M. Walshas skraido po įvairiausias vietas, susitikdamas ir kalbindamas skirtingus specialistus bei gatvėje sutiktus žmones. Jis iš tikrųjų bando iš jų išgauti esminius atsakymus apie lytiškumą ir moteris.

Įdomu tai, jog žinomas apžvalgininkas tai pateikia su jam būdingu humoru ir subtiliai parodo situacijos absurdiškumą pasitelkdamas pačių pašnekovų tariamus žodžius. Pavyzdžiui, jis nusprendė pakalbinti Gertą Comfrey, lytį patvirtinantį specialistą, kuris save pristato itin rimtai ir iš karto dėsto, kad moteriška lytis jam tebuvo priskirta:

„Tenesio valstijoje esu licencijuotas santuokos ir šeimos terapeutas, o tai iš esmės reiškia, kad buvau išmokytas galvoti apie sistemas, šeimos sistemas, kaip mes užaugome, kaip tai formuoja, kas esame šiandien. <...> Taigi, galvojant apie būdus, kuriuos naudoju [savo sesijose], tikrai esu informuotas apie feministinę šeimos terapiją.

Ir idėja yra ta, kad mes gyvename lyčių pasauliuose, kur mums yra keliami tam tikri imperatyvai dėl to, kas mes esame ir ką darome, atsižvelgiant į tai, kaip buvome suskirstyti pagal lytį.

Nuo tos minutės, kai buvau priskirta moterimi, man buvo pasakyta: „Gerai, tai yra tokie drabužiai, kuriuos tu vilkėsi, tai yra žaidimo tipai, kuriuos žaisi būdamas vaikas, kelias, į kurį galbūt nuneš gyvenimas dėl socialinių lūkesčių.“

Natūralu, jog M. Walshui iš karto kilo klausimas, ką išvis reiškia išsireiškimas „priskirta moteris“. Jis paklausė specialisto, kas gi priskiria asmeniui moters lytį ir į tai G. Comfrey atsakė:

„Dažniausiai, kai žmonės gimsta, jų lytį priskiria gydytojai. <...> Iš esmės tai priklauso nuo lytinių organų. Žmonės žiūri į lytinius organus ir nusprendžia: „gerai, tai mergaitė ar berniukas“.

Ir dabar mes žinome, kad seksas ir lytis yra daug daugiau nei tik šis dvilypis [požiūris]. Kai kurios moterys turi penį, tiesa? Kai kurie vyrai turi makštį. <...>

Tai sužinojau iš transseksualių žmonių, kurie sakė: „Oi, aš esu transmoteris, ir vien todėl, kad turiu penį, tai dar nereiškia, kad tuo ir esu kaip asmuo“ arba „lyties organai nelygu lyčiai“.“

Kitaip tariant, šiame dokumentinio filmo momente buvo užfiksuotos dvi svarbios detalės: (1) specialistas jau šventai tiki, kad moteris gali turėti penį, o (2) tokį tikėjimą jam įdiegė pokalbiai su transseksualais. Ne moksliniai tyrimai, ne po ilgo gydymo vis tiek nepakitęs tam tikrų žmonių savęs suvokimas, o tiesiog pavienių žmonių kartojami išsireiškimai. Žmonių, kurių niekas net nebandė gydyti ir ieškoti viduje ar aplinkoje slypinčių problemų, kurias išsprendus daugelis veikiausiai pajustų vidinę ramybę ir nebenorėtų tapatintis su priešinga lytimi.

Tad iš esmės tai skamba ne kaip mokslas, o kaip kantriai diegtos propagandos pasekmė. Ką, beje, palaipsniui galima suvokti ir iš pačios dokumentikos: daugelis paauglių ir net suaugusių pradeda abejoti savo lytine tapatybe, ne dėl medicininių priežasčių, o dėl to, kad to pilna visur. Visi filmai, socialiniai tinklai ir netgi psichoterapeutai kartoja, kad jei nesijauti laimingas, galbūt tau tereikia pakeisti lytį, išbandyti kitokią seksualinę orientaciją ir tuomet jausiesi savimi.

Galiausiai interviu iš G. Comfrey ėmęs M. Walshas paprašė patikslinti šią painiavą, biologiniu požiūriu vargu ar logišką koncepsiją, kad vyras gali būti moterimi:

„Jei mano mama, kuri mane pagimdė, yra moteris. Ir mano žmona yra moteris. Nors aš jos neklausiau, gal turėčiau... Bet jei jos visos yra moterys ir berniukas, kuris atsisėda prie tavęs ir sako „manau, kad esu mergaitė“, iš tikrųjų yra toks... Tuomet kas yra moteris?“

Tik atsakymo taip ir nesulaukė, nes vietoj to, G. Comfrey tiesiai šviesiai pasakė:

„Puikus klausimas. Nesu moteris, todėl nelabai galiu atsakyti.“

Ir šis terapeutas nėra vienintelis, kuris negebėjo atsakyti į klausimą, kas yra moteris. Dokumentikoje M. Walshas to klausia įvairių specialistų ir net praeivių, tačiau normalaus atsakymo nesulaukė nė iš vieno kalbinto asmens. Visi iki vieno kalbėjo tik tokias abstraktybes kaip „moteris yra ta, kuri jaučiasi moterimi“, „moteris yra moteris“ ar „kiekvienai buvimas moterimi reiškia skirtingus dalykus“.

Paradoksalu, kad tie, kurie taip įnirtingai kalba apie lyties pasirinkimą, lyties keitimą, jausmą, jog esi moteris, įkalinta vyro kūne, negali pasakyti, kas yra moteris. Tuomet kaip gali vyras nuspręsti tapti moterimi ir teigti, jog yra moteris, jei net nežino, kas tai yra?

M. Walshas dėl šio klausimo kalbino net ir gydytoją dr. Marcy Bowers, kuri atliko jau virš 2000 operacijų ir yra puikiai žinoma lyties keitimo chirurgė JAV. Juk asmuo, kuriam lyties keitimas yra kasdien matomas reiškinys, tikrai turėtų žinoti, kas yra moteris. Be to, ji save identifikuoja kaip moterį:

„Aš Moteris. Toks mano kasdienis gyvenimas. Bet aš turiu transseksualo praeitį.“

Tačiau net ir dr. M. Bowers negebėjo aiškiai atsakyti, kas yra moteris. Tai, kas prieš keliasdešimt metų buvo puikiai suvokiama ir nekėlė didelių diskusijų, dabar virto kažkuo, ko niekas nebegali apibūdinti.

Transseksualai moterų sporto varžybose ar tualetuose jau sukėlė problemų

Žinoma, dokumentiniame filme gvildenama ir daug kitų aspektų, susijusių su LGBTQ bendruomene ir moterimis. Pavyzdžiui, atkreipiamas dėmesys į tai, kad biologiniai vyrai, kurie nusprendė save laikyti moterimi, sukelia įvairių problemų biologinėms moterims.

Tai ypač pastebima sporte, nes veikiausiai daugelis puikiai suvokia, kad vyrai dažniausiai yra fiziškai stipresni, greitesni ir kitaip pranašesni už moteris. Gali pasitaikyti įvairių išimčių, tačiau kalbant iš sporto pusės – moterų varžybos buvo sugalvotos ne šiaip sau.

Tačiau prasidėjus aktyviam LGBTQ judėjimui ir vis didėjant spaudimui, jog transseksualai turi būti priimami visuomenėje kaip priešingos lyties nei biologinė lytis, ribos ir logika tarytum išnyko. Vis daugiau transseksualių, kurios turi vyrišką kūno sudėjimą, vyrišką jėgą, vyrišką ištvermę ir kitus fizinius pliusus, dalyvauja moterims skirtose varžybose.

Dokumentiniame filme M. Walshas šiuo klausimu kalbina Seliną Soule, lengvosios atletikos sportininkę. Ji nepabijojo viešai papasakoti apie tai, su kokia, jos manymu, neteisybe susidūrė dar besimokydama:

„Pirmosios lenktynės, kuriose varžiausi su translyčiu sportininku, įvyko man būnant pirmame kurse. Ir kai buvo iššautas ginklas, du translyčiai sportininkai skriete nuskrieto tolyn ir paliko visas mus, merginas, dulkėse.

Visus ketverius vidurinės mokyklos metus buvau priversta varžytis su biologiniais vyrais. Su jais varžiausi tik sprinto rungtyse, tačiau per metus su šiais sportininkais lenktyniavau daugiau nei tuziną kartų. Ir kiekvieną kartą pralaimėjau. <...> Jiedu laimėjo kiekvieną rungtį, kurioje varžėsi. <...>

Tai taip apmaudu ir skaudina širdį, nes mes, elitinės sportininkės, taip sunkiai treniruojamės, <...> ir einame į lenktynes žinodamos, kad niekada negalėsime laimėti. <...>

Po tiek daug pralaimėjimų tiesiog prieini tokį tašką, kai pradedi klausti: „Kodėl aš tai darau? Kodėl aš taip sunkiai treniruojuosi ir tiek daug aukoju, kad užimčiau trečią ir žemesnę vietą?“

Tačiau translyčiai neigia bet kokį fiziologinį translyčių pranašumą sporte. Pavyzdžiui, dokumentiniame filme kalbintas Rodridgo-Hengas Lehtinenas, Nacionalinio translyčių lygybės centro vykdomasis direktorius, griežtai neigė, kad egzistuoja nelygybė ir aiškino, kad transseksualės moterys retai laimi sporte.

Visgi, realybė yra kiek kitokia. Nors translyčiai palyginus neseniai pradėjo žengti į moterų sporto varžybas, jie jau spėjo laimėti ne vieną ir ne du medalius. Per kelerius metus mažiausiai 23 translytės moterys iškovojo pergales įvairaus lygio varžybose. O vyrų fizinis pranašumas, net ir pakeitus lytį, vis tiek išlieka – tai mokslinis faktas^[3].

Dokumentiniame filme taip pat atskleidžiama dar viena juoda pusė – baimė šnekėti apie tokias problemas ir parodyti, kad jos iš tiesų egzistuoja. Anonime norėjusi likti plaukikė šioje dokumentikoje pasakoja apie translytę plaukikę Lią Thomas, kuriai pavyko laimėti auksą ir rodyti puikius, rekordinius rezultatus moterų plaukimo varžybose:

„Lia akivaizdžiai padeda mums pasirodyti geriau, tiesa? Lia plaukia tikrai greitai. Lios pasirodymas padeda Pensilvanijos universiteto plaukimo komandai. [Tačiau] Laimėjimo jausmas nebėra toks geras, nes jaučiasi nešvarus.

Buvo daug dalykų, apie kuriuos negalėjome kalbėti, kurie buvo keliantys didelį susirūpinimą, pavyzdžiui, situacija su rūbine. Vos tik išsakai susirūpinimą dėl to, esi transfobiška. Vos iškeli faktą, kad Lios plaukimas gali būti nesąžiningas, esi iškart nutildoma ir vadinama neapykantą keliančiu asmeniu arba transfobe.“

Anonime likti panorusi plaukikė šiame filme atskleidė, jog net tada, kai Pensilvanijos universitetas atvedė aukšto rango žmones iš sporto skyriaus, nebuvo sprendžiamos esminės problemos. Su plaukikėmis kalbėjosi LGBTQ centras ir psichologinė tarnyba, bet jie tiesiog parodė, kad diskusijų ir prieštaravimo negali būti:

„Jie mums pasakė šiame susitikime: „Žiūrėkite, mes suprantame, jog yra daugybė emocijų, bet Lios plaukimas yra nediskutuotinas dalykas. Tačiau mes galime padėti jums tai padaryti priimtinu [reiškiniu]. Mes tam čia esame.“

Šiame dokumentiniame filme diskusijų nebuvimas, negalėjimas pasipriešinti, baimė nepritarti LGBTQ skleidžiamai politikai yra aiškiai parodomos problemos. Net ir kalbėjusios plaukikės noras išlikti anonime atsirado ne šiaip sau:

„Jie gana aiškiai leido suprasti, kad jei apie tai kalbėsi ir pasakysi ką nors neigiamo, kad tavo gyvenimas kažkaip baigsis, visame internete išpopuliarėsi kaip transfobas.

Jei viešai kalbėsite, tada niekada negalėsite gauti darbo. Pavyzdžiui, bet kas, norintis jus įdarbinti, patikrins jus internete ir pamatys, kad esate transfobiškas, ir jūsų gyvenimas bus baigtas.“

Paradoksalu, jog kalbant apie toleranciją, jos reikalaujama visiems LGBTQ nariams ir jų vis augantiems reikalavimams. Tačiau kai kalba pasisuka apie tam nepritariančius arba įvairias svarbias problemas įžvelgiančius žmones, jų nuomonė, jausmai ar norai tolerancijos jau nebesulaukia. Vietoj to, tokie asmenys apšaukiami homofobais, transfobais ar neapykantą keliančiais dinozaurais. O daugeliu atveju tai netgi gali kainuoti karjeros praradimą ar kitas realias problemas.

Beje, trintis tarp biologinių moterų ir translyčių asmenų egzistuoja ne tik sporte, bet ir tokiose viešose vietose kaip spa centrai ar tualetai. Deja, niekas nebenori suvokti, kad moterys gali jaustis nepatogiai ar net nesaugiai.

O kalbant apie saugumą, dokumentiniame filme prisimenamas kontroversiškas įvykis, nutikęs „Wi Spa“ centre. Čia tarp moterų iš mažų mergaičių netrukdomai vaikščiojo nuogas vyras, kuris aiškino, kad identifikuoja save kaip moterį. Būtent todėl spa centro darbuotojai su mielu noru leido jam visiškai neprisidengus vaikščioti ten, kur jį matė moterys ir net mažos mergaitės.

Vėliau paaiškėjo, jog tai buvo Darrenas Merageris, dar nuo 2006 metų registruotas seksualinis nusikaltėlis, kuris po šio įvykio buvo apkaltintas net penkiais nepadoraus elgesio atvejais. Tad kas apsaugos moteris nuo panašių atvejų? Kas užtikrins jų saugumą nuo seksualinių iškrypėlių, jei viešose vietose bus pasitikima tik paprasčiausiu biologinio vyro teiginiu „aš jaučiuosi moterimi“?

Deja, apie tai LGBTQ atstovai nėra linkę kalbėti ir tai atsispindi „Kas yra moteris?“ filme. M. Walshas jame kalbino kongresmeną Marką Takano. Jis yra pirmasis LGBT narys, patekęs į kongresą. Šis politikas labai palaikė Lygybės įstatymą (eng. Eguality Act):

„Paprasčiausias būdas kalbėti apie Lygybės įstatymą, tai [pasakyti], kad jis tiesiog iš dalies keičia 1964 m. Piliečių teisių įstatymą, įtraukdamas seksualinę orientaciją ir lytinę tapatybę. Taigi, viešasis apgyvendinimas yra viena iš sričių. <...> Šiuo metu viešosios apgyvendinimo įstaigos yra visas viešbučių ir motelių plotas <...>. Sakyčiau tualetai, sporto komandos, sporto renginiai.“

Priminus, jog yra daug moterų, kurios nori privatumo ir nenori tualete išvysti vyriškų lytinių organų, pašnekovas nebežinojo ką atsakyti į tokią problemą. Jis ilgai tylėjo, galiausiai ėmė nerišliai pasakoti apie transseksualių asmenų esminę teisę gyventi ir greitai nutraukė interviu, taip ir neatsakydamas į klausimą apie tualetus arba į klausimą, kas yra moteris.

Lyties disforija nėra tas pats, ką patiria sumišę vaikai

O bene pati skaudžiausia filme gvildenama tema – tai vaikai ir jų lyties keitimas. Nors atrodytų savaime suprantama, kad nepilnamečiai neturėtų priimti visą gyvenimą keičiančių ir kūną visam laikui sužalojančių sprendimų, dabartinė LGBTQ ideologija aktyviai skatina priešingus dalykus.

M. Walshas filme pakalbino Michelle Forcier. Ji turi Konektikuto universiteto medicinos laipsnį ir Jutos pediatrijos universitete atliko rezidentūrą. Be to, ji 20 metų dirba įvairiuose planuojamos tėvystės organizacijose, kalba apie pažangią kontracepciją, abortus, lyties hormonus, lyties ir reprodukcinio teisingumo schemą. Ir ši mokslo atstovė, paklausta „kokio amžiaus vaikas gali pradėti pereiti į kitą lytį arba identifikuoti save kaip kitokios lyties, nei jis gimė?“ prieš kamerą drąsiai rėžė šokiruojančius žodžius:

„Yra tyrimų ir duomenų, rodančių, kad kūdikiai ir vaikai supranta lyčių skirtumus. Kai kurie vaikai labai anksti išsiaiškina savo lytį. Ir priežastis, kodėl mes sakome „o, tai įdomu“ arba „svarbu“, yra ta, kad jie supranta, kad jų lytinė tapatybė nebūtinai sutampa su gimimo metu priskirta lytimi.

Kai gydytojas pamato varpą ir sako: „tai vyras“, „turi vyrišką lytį“, tai yra savavališkas priskyrimas.

Pasakoti tai šeimai, remiantis tuo mažu peniu, kad jūsų vaikas yra 100% vyriškos lyties, nesvarbu, kas dar nutiktų jų gyvenime... Tai nėra teisinga.“

Lyg negalėdamas patikėti tuo, ką kalba profesorė, M. Walshas nusprendė pateikti pavyzdį:

„Ar kada nors sutikote keturmetį... kuris tiki Kalėdų seneliu? Vadinasi, tai kažkas, kas tiki, kad storas žmogus keliauja dangumi ir žaibo greičiu skraido su šiaurės elniais, nusileisdamas kaminu su dovanomis? Ar sakytumėte, kad tai kažkas, kas galbūt menkai suvokia tikrovę?“

Bet net ir to nepakako, jog profesorė susimąstytų, kad negalima iš mažų vaikų tikėtis, kad šie tinkamai suvoks realybę. Ar, juo labiau, gebės realistiškai žvelgti į savo lytį. Ji tiesiog mestelėjo, kad tokie mažamečiai „turi tinkamą ketverių metų amžiaus realybę, kuri jiems labai tikra.“

Taigi, tęsdamas temą su tuo pačiu pavyzdžiu apie iš tiesų neegzistuojantį Kalėdų senelį, M. Walshas dokumentiniame filme pasiteiravo:

„Kai matau vaiką, kuris tiki Kalėdų Seneliu, o tada sakykime, kad tai berniukas ir jis sako: „Aš esu mergaitė“. Tai kažkas, kas negali atskirti fantazijos nuo realybės. Taigi, kaip jūs galite tai priimti kaip realybę?“

Ir iš tiesų – vaikai garsėja savo vaizduote, savo begaliniu noru pažinti pasaulį, eksperimentuoti ir kvailioti. Jie dažnai neskiria realybės nuo prasimanymų ar melų. Tačiau LGBTQ ideologija sako priešingai. Ji leidžia vaikams nuspręsti savo lytį ir netgi skatina hormoninį gydymą bei lyties keitimo operacijas.

Tačiau daugelis tų vaikų, kuriuos suklaidina specialistų kalbos, įvairios knygelės, socialiniai tinklai ir kiti faktoriai, iš tiesų net neturėtų galvoti apie lyties keitimą. Štai filme kalbinta paauglių ir suaugusiųjų psichiatrė Miriam Grossman gan aiškiai papasakojo, kas iš tiesų yra transseksualumas psichiatriniu požiūriu:

„Geriausias būdas prie to prieiti, tai yra kalbėti apie lyties disforiją, kuri yra stiprus pasibjaurėjimas ir diskomfortas [jaučiamas] dėl savo biologinės lyties. Jų yra nuo 1 iš 30 000 žmonių iki 1 iš 110 000 [žmonių].

Svarbu atskirti tuos žmones nuo to, kas pastaruoju metu vyksta, t. y., vaikų, kurie niekada neturėjo jokio diskomforto ar disforijos, kaip dabar vadinama, dėl savo biologinės lyties. Ir tada gana staiga, būdami vaikai ar paaugliai, jie išeina ir praneša, kad yra kintančios lytinės tapatybės (ang. gender-fluid), arba pradeda abejoti savo lytimi.“

Mažamečiai susiduria su genderizmo propaganda mokyklose, socialiniuose tinkluose ir net kine

Kodėl vis daugėja vaikų, kurie nebesupranta savo lyties ir pradeda save identifikuoti kitaip, nei kad buvo nustatyta gimimo momentu? Žinoma, tai gali lemti daugybė skirtingų faktorių. Tam, kad būtų galima drąsiai atsakyti į šį klausimą, reikėtų atlikti ilgalaikius, itin išsamius tyrimus.

Tačiau dokumentiniame filme aiškinama, jog visa šiuolaikinė kultūra vis labiau prigrūsta kalbų apie seksualumą, lytiškumą, pasirinkimo laisvę ir menamą džiaugsmą, pasirinkus kitokią lytį. Vaikai jau vis jaunesniame amžiuje ir vis dažniau regi propagandą, kaip smagu ir paprasta pasikeisti lytį.

Jie taip pat vis anksčiau sulaukia išsamių pasakojimų apie, seksą ir kitus su lytimi susijusius dalykus. Knygose dešimtmečiams yra pateikiamos iliustracijos, kuriose seksu užsiiminėja tos pačios lyties atstovai. Jose taip pat detaliai aprašomas visas lytinis aktas ir preliudija. Nuolat išleidžiamos knygos, kuriose tai pateikiama kaip norma ir šios knygos pristatomos mažamečiams vaikams. Tad filmas žiūrovą išties verčia susimąstyti svarbiu klausimu: ar tikrai galime drąsiai tikėti, jog visa tai nėra susiję su vis dažnesniais atvejais, kai paaugliai tampa LGBTQ dalimi, užsimano keisti lytį ir panašiai?

Visa ši genderizmo ideologijos propaganda prasidėjo nuo seksologo Alfredo Kinsey. Jis siekė išlaisvinti visuomenę nuo krikščioniškų vertybių, susijusių su seksualumu, ir labai daug dirbo, kad tai padarytų. M. Walshas paaiškino esmines šio seksologo mintis:

„Kinsey būtų labai patenkintas mūsų šiandienine kultūra. Jo mintis buvo ta, kad vaikai yra seksualūs nuo gimimo, kad mes visi esame seksualūs padarai nuo lopšio iki grabo lentos. Jis tikėjo, kad tikroji gyvenimo laimė randama iškreiptuose seksualiniuose eksperimentuose, nepriklausomai nuo amžiaus.“

Tačiau jo atlikti tyrimai ir idėjos buvo klaidingos ir netgi sunkiai protu suvokiamos, nes seksologas drįso eksperimentuoti su kūdikiais bei vaikais:

„Kinsey savo apgavikiškas išvadas grindė duomenimis, kuriuos surinko iš nuteistų seksualinių nusikaltėlių ir vaikų tvirkintojų. Jo tyrimai buvo atliekami kalėjimuose, o ne kasdienėje Amerikoje.

Jis taip pat atliko siaubingus seksualinius eksperimentus su vaikais. Kai kurie iš jų buvo jaunesni nei vienerių metų.

Įtakingiausioje jo knygoje „Vyriškos lyties žmogaus seksualinis elgesys“ (Sexual Behavior in the Human Male) yra liūdnai pagarsėjusi lentelė „Table 34“, kurioje dokumentuojami labai mažų vaikų, įskaitant vos penkių mėnesių kūdikius, orgazmai.

Tačiau užuot kentėjęs savo siaubingų veiksmų pasekmes, jis buvo ir tebėra aukštinamas akademinėje bendruomenėje ir Holivude. Jo idėjos šiandien sudaro seksualinio švietimo valstybinėse mokyklose pagrindą.“

Kitas svarbus dabartinės teorijos apie lytis pradininkas buvo Johnas Money. Jis buvo psichologas ir Johnso Hopkinso universiteto profesorius. Tai buvo asmuo, kuriam šovė lyčių ideologijos idėja. Jis taip pat sukūrė tokius terminus kaip lytinė tapatybė ir lyčių vaidmenys.

J. Money teigimu, kūdikiai gimdami yra neutralūs lyčių atžvilgiu, ir galiausiai aplinka lemia, ar žmogus yra vyras, ar moteris. Kitaip tariant, jis pasauliui pateikė teoriją, kad berniuką galima užauginti kaip mergaitę, o mergaitę galima užauginti kaip berniuką ir jiems nenutiks nieko blogo.

Šią teoriją jis netgi išbandė su dviem berniukais dvynais, Reimrių dvynukais. Filme „Kas yra moteris?“ trumpai papasakojama skaudi šių berniukų istorija:

„Kai dvyniams buvo aštuoni mėnesiai ir jie buvo atvesti apipjaustymui, pirmajam dvyniui, kurio vardas buvo Bruce'as, kažkas nutiko su mašina ir jo penis buvo apdegintas. Jie sustojo ir nepadarė antrojo apipjaustymo kitam dvyniui, kaip galite įsivaizduoti. Ir tėvai, žinoma, nežinojo, ką daryti. Kaip jie augins šį vaiką?

Johnas Money įtikino Bruce'o tėvus paversti jį mergaite. Money taip pat atliko seksualinės prievartos eksperimentus su dvyniais per visą jų vaikystę, įskaitant verčiant juos imituoti lytinius veiksmus vienas su kitu.

Iki dešimties metų jis pranešdavo, kad tai buvo visiška sėkmė.

Na, tai buvo melas.

Rezultatai buvo katastrofiški. Bruce'as niekada nesugebėjo pilnai priimti savo moteriškos tapatybės. Galiausiai jo tėvai jam atskleidė tiesą ir jis nusprendė vėl tapti berniuku ir pasivadino Davidu. Suaugęs Davidas prabilo apie prievartą ir žalą, kurią jam padarė John Money.

Trauma, kurią patyrė jis ir jo brolis bei visa jo šeima, paliko gilius randus. Jo brolis mirė nuo perdozavimo, kai jam buvo 38 metai. Ir tada Davidas mirė, jis nusižudė.“

J. Money niekada neišsižadėjo savo teorijos ir niekada neatsiprašė už savo veiksmus. Vietoj to, jo idėjas perėmė populiaruoji psichologija ir tos idėjos padėjo sudaryti lyčių ideologijos pagrindą. Daugelis nežino šių faktų ir M. Grossman sako, jog ne šiaip sau: „Akivaizdu, kad yra jėgų, kurios nenori, kad ši informacija būtų išplatinta.“

Apie galingas jėgas vėliau filme užsiminė ir istorikas, teologas bei autorius Carlas Truemanas:

„Turime pripažinti, kad yra galingų lobistinių grupių, galingų kultūrinių ir politinių lobistų grupių, kurios tai skatina. Holivudas spaudžia LGBTQ+ reikalus daugelyje filmų. Mes matome tai, kaip „Amazon“ nustato savo algoritmus. Visuomenėje egzistuoja įvairiausių veiksnių, kurie verčia tai, kas iš tikrųjų būtų, žiūrint pagal skaičius, mažumos interesai, tapti vienu iš pagrindinių šios kartos politinių taškų.“

Ilgalaikės lyties keitimo pasekmės – nežinomos, bet pastebėtas augantis savižudybių skaičius ir ligos

Apie faloplastiką, lyties keitimo operaciją, kurios pagalba sukuriamas dirbtinis vyriškas lyties organas, jau esame rašę. Tačiau ne ką rimtesnė ir siaubingų padarinių sukelianti yra ir priešinga lyties keitimo operacija, kurios metu sukuriamas moteriškas lyties organas. Nors dabar apsisprendimas tapti kitos lyties atstovu daug kur reklamuojamas kaip paprastas ir didžiulę laimę LGBTQ bendruomenės nariams atnešantis reiškinys, visgi realybė yra daug skaudesnė ir sudėtingesnė. Apie siaubus, kuriuos patiria lytį pasikeitę asmenys, o drauge ir visuomenė, pasakojama ir dokumentiniame filme „Kas yra moteris?“.

Tiesa, ne visi sutinka, kad egzistuoja įvairios su lyties pakeitimu susijusios problemos. Pavyzdžiui, filme dr. M. Bowers buvo klausiama, kaip dažnai nutinka, jog žmonės gailisi dėl savo operacijų. Bet į tai tebuvo lakoniškai atsakyta, kad:

„Na, iš tikrųjų mes nežinome, kad jie gailisi. Yra žinomų žmonių, grįžtančių prie biologinės lyties ir yra žmonių, kurie tikrai jaučia, kad savo kelionėje galėjo padaryti klaidą. Dabar, laimei, tai tikrai labai retas reiškinys.“

Tuo tarpu Scottas (Kellie) Newgentas, „Trevoices“ įkūrėjas, padedantis žmonėms, turintiems problemų su lyties disforija, dokumentiniame filme nusprendė drąsiai papasakoti apie juodąją lyties keitimo pusę. Jis sulaukė daug grasinimų, jog bus nužudytas, tačiau vis tiek nesiliauja viešai kalbėti apie vaikų lyties keitimo pavojus. Tą S. Newgentas darė tiek prieš filmą, tiek ir po jo. Prisistatydamas S. Newgentas išdėstė savo istoriją ir su kokiomis bėdomis susidūrė:

„Niekada nepritapau, buvau alfa moteris pardavimų vadovė. Tokia kaip aš tiesiog netilpo į jokius rėmus. Kai psichologai ar kas nors, ką buvau įsimylėjusi, ar dar kas man pasakydavo, kad esu netinkamame kūne, aš [galiausiai] pradėjau galvoti, kad galbūt tai tiesa.

Esu biologinė moteris, kuri mediciniškai, dėl sintetinių hormonų ir operacijų, tapo atrodanti kaip vyras. Aš niekada nebūsiu vyras.

Ar transfobiška sakyti tiesą? Kodėl tada, po poros šimtų metų, jei iškas mano kūną, jie pasakys „taip, tai buvo moteris“, „susilaukė kūdikių“?

Man buvo atliktos septynios operacijos. Patyriau vieną širdies priepuolį dėl streso. Man teko skristi sraigtasparniu dėl plaučių embolijos. Aš turėjau 17 antibiotikų ciklų. 17 mėnesių turėjau šešių colių plaukų [ruožą] šlaplės viduje. Niekas man nepadėjo, įskaitant gydytoją, kuris man tai padarė, nes praradau draudimą. Aš užsikrečiu infekcijomis kas tris–keturis mėnesius. Aš tikriausiai ilgai negyvensiu.“

Nors dažnai aiškinama, kad prieš žengiant lyties keitimo keliu, žmonės yra gerai supažindinami su visomis procedūromis ir puikiai suvokia, kas vyks su jų kūnu, visgi pašnekovas filme teigia, kad nebuvo jokių aiškių perspėjimų apie šalutinį poveikį ir pasekmes. Jis netgi atskleidė savo mintis, kad visa tai daroma ne dėl savyje pasiklydusių žmonių ir noro jiems padėti, o dėl elementariausio biznio:

„Žinau, kad žmonės nori manyti, kad yra, bet nėra [jokių aiškių perspėjimų ir diskusijų]. Tiesa ta, kad medicininis perėjimas yra eksperimentinis. Turime tyrimų, kuriuose teigiama, kad medicininis lyties pakeitimas padeda psichinei sveikatai, padeda vaikų psichinei sveikatai. Jie visi buvo atšaukti, modifikuoti [ar] pakeisti. Tačiau vienintelis ilgalaikis tyrimas parodė, kad nuo septynerių iki dešimties metų [po operacijos] translyčiai žmonės labiausiai linkę į savižudybę. Po operacijos. Bet transfobiška tai sakyti.

Pirmą kartą istorijoje marginalizuota grupė turi didžiulį dolerio ženklą ant galvos. Jungtinėse Valstijose turime penkias vaikų ligonines, kurios tai skatina, – su ašaromis akyse dokumentikoje kalbantis vyras parodo savo visam gyvenimui sužalotą ranką. – Tai faloplastika. Tai apatinės dalies operacija.

Jungtinėse Valstijose yra penkios vaikų ligoninės, kuriose mergaitėms sakoma, kad jos gali būti berniukai už 70 000 USD per operaciją, kurios komplikacijų dažnis yra 67 proc., kuri nužudys mane nuo infekcijos, dėl kurios negaliu paduoti į teismą.

Mes skerdžiame vaikų kartą, nes niekas nenori apie nieką kalbėti. Aš turiu tris tokio amžiaus vaikus, kuriems jie tai daro. Aš ne transfobiškas. Aš myliu savo vaikus ir aš myliu kitų žmonių vaikus. Ir jūs taip pat turėtumėte [juos mylėti]. Tai neteisinga daugeliu lygių.“

Apie normalių mokslinių tyrimų nebuvimą bei akademinės bendruomenės išsigimimą filme kalba ne tik šis pašnekovas. Dokumentikoje pasirodo ir dr. Debra Soh, kuri priklausė akademinei bendruomenei, bet galiausiai nusprendė ją palikti, nebegalėdama stebėti to, kaip išsikreipė mokslo sfera:

„Palikau akademinę bendruomenę, nes klimatas tapo pernelyg slegiantis politiškai. Ypač kalbant apie lytinės tapatybės temą ir lyčių mokslą. Visiškai neįmanoma atlikti gerų tyrimų. Iš esmės turi iš anksto nuspręsti, ką rasi, kad nenuliūdintum [LGBTQ] aktyvistų. O mokslas atliekamas ne taip.“

Ji atskleidė, kad visa mokslo bendruomenės baimė ir noras šokinėti pagal LGBTQ skleidžiamų idėjų dūdelę anaiptol nebuvo atsitiktinis. Mokslininkai ne vienerius metus esą patysė didžiulį spaudimą ir kaskart prabildami rizikuodavo savo karjera. O tuo tarpu LGBTQ palaikytojai sulaukdavo palaikymo, papildomos reklamos ir kitokio pobūdžio postūmio:

„Tarp sekso tyrinėtojų ir transseksualų aktyvistų egzistuoja tikrai bjauri istorija. Anksčiau, jei kuris nors sekso tyrinėtojas kalbėdavo apie mokslą, prieštaraujantį aktyvistų ortodoksijai arba tam tikriems naratyvams, kuriuos aktyvistai norėjo propaguoti, tuomet jo asmeninė ir profesinė reputacija iš esmės būtų sugriauta.

Taigi, ką matote, tai, kad tik ekspertai, kurie laikosi reikiamos linijos ir sako tai, kas patinka aktyvistams, yra tie, kurie sulaukia dėmesio, yra tie žmonės, kurie reklamuojami žiniasklaidoje. Taip pat sakyčiau, kad žmonės yra skatinami pritarti aktyvistų pasakojimams ir lyčių ideologijai, nes tai padeda jų karjerai.“

Ir iš tiesų, veikiausiai daugelis jau seniai pastebėjo, jog panaši tendencija pradeda vyrauti net ir Lietuvoje. Juk jei kritikuoji LGBTQ idėjas, užduodi nepatogius klausimus ar panašiai, neretai esi apšaukiamas homofobu, transfomu ar nekompetetingu neapykantos skleidėju.

Brendimo blokatoriai – tie patys vaistai, kurie duodami seksualiniams nusikaltėliams, kai atliekama cheminė kastracija

M. Forcier, paklausta, kokiame amžiuje pradedamas medicininis lyties keitimas vaistais, teigė, jog tai prasideda nuo to momento, kai pacientas pasako, kad yra tam pasiruošęs:

„Taigi, tai gali būti vaikas, kuriam tik prasideda brendimas ir jis panikuoja, nes atsiranda krūtų užuomazgos arba jų penis tampa didesnis ir labiau užimtas, ir jie nerimauja dėl visų rūšių vyriškų pokyčių.“

Stebina, kaip apie tokius dalykus kalbama visiškai ramiai, lyg tai būtų kasdienis, itin paprastas dalykas. Tam net pasirenkamas muzikos pavyzdys ir aiškinama, jog stipriais vaistais pripumpuotiems vaikams, kuriems sustabdomas brendimas, nieko nenutiks. Esą tai tėra tik nekaltutė pauzė:

„Ir tokiu būdu brendimo blokatoriai, kurių [poveikis] yra pilnai grįžtamas ir [kurie] neturi amžino poveikio, yra nuostabūs, nes mes galime padaryti tą brendimo laikotarpio pauzę. Tai lyg klausytumėtės muzikos. Paspaudžiate pauzę ir mes sustabdėme blokatorius, o brendimas grįžtų ten, kur buvo prieš tai. Kita dainos nata tiesiog atitolino tą laikotarpį.“

Tuo tarpu S. Newgent iš karto paneigė tokias kalbas, tvirtai sakydamas, kad negalima tiesiog laikinai sustabdyti brendimą ir po to jį vėl įjungti, tarsi nieko net nebūtų įvykę. Pašnekovas sakė:

„Kiek studijų jie turi? Ilgalaikių hormonų blokatorių tyrimų su vaikais? Nė vieno.“

Jam filme pritaria ir M. Grossman, kuri prisipažino, jog jau žino atvejų apie išsivysčiusias vaikams nebūdingas ligas ar kitas problemas:

„Prieš mėnesį ar du aš kalbėjausi su mama, kurios 14 metų dukrai buvo duodami blokatoriai. Po dvejų metų jie atrado, kad ši 14 metų mergina serga osteoporoze. Tai kažkas, kuo suserga senos moterys.“

Tad kaip gydytojai gali užtikrinti tėvus, jog tokie vaistai yra visiškai saugūs? Prie šio klausimo reikėtų pridėti ir kitus, kuriuos uždavė Grossman: „Kaip jie gali pašalinti sveikas 15 metų mergaičių krūtis? Kaip jie gali sterilizuoti vaikus? Kaip visa tai gali vykti?“

S. Newgent paaiškino šio itin rimto, vaikus luošinančio reiškinio esmę, filme teigdamas:

„Kiekvienas vaikas, kurį jie įtikina, jog yra translytis ir jam reikalingas medicininis perėjimas [į priešingą lytį], uždirba farmacijos pramonei 1,3 mln. dolerių. Ir mes tikime, kad farmacijos įmonės „Lupron“ „hormonų blokatoriai“ yra „grįžtami“, nes jie taip sako. Na, tiesa yra ta, kad 2003 metais JAV vyriausybė „Lupron“ iškėlė teismą ir ją laikė nusikalstama įmone. Tuo metu jie sumokėjo pačią didžiausią baudą, kokią gavo farmacijos įmonės. 874 mln. USD.“

Filme užsimenama, jog vaikams duodamas „Lupron“ yra ne šiaip sau nekaltas vaistas, laikinai, be jokių ilgalaikių pasekmių sustabdantis lytinį brendimą. Dokumentikoje atskleidžiama, kad tai tas pats vaistas, kurį gauna seksualiniai nusikaltėliai, kad jie būtų sėkmingai iškastruoti. Tad į M. Walsho klausimą, „ar „Lupron“ – tai cheminė kastracija?“, S. Newgent atsakė tvirtu „taip“. Jis pridūrė:

„Mes jį duodame pedofilams, argi ne? Mes duodame jį žmonėms, kurie miršta, ir duodame vaikams, sakydami, kad jie gimė netinkamame kūne. Ir tai visiškai saugu.“

Kai dokumentikoje M. Walsh paklausė M. Forcier apie tai, jog vaikams duodamas „Lupron“ yra tas pats vaistas, kurį gauna seksualiniai nusikaltėliai, kad šie būtų iškastruoti, ji nebepanoro toliau kalbėtis. Ji pradėjo kaltinti Walshą, jog negalima naudoti cheminės kastracijos sąvokos ar sakyti, kad ji duoda vaikams vaistus:

„Sakau kaip pediatrė, kuri rūpinasi šimtais šių vaikų, kai vartojate tokią terminiją, esate piktybinis ir žalingas.“

Tik klausimas kas iš tikrųjų yra žalinga – nepatogius klausimus užduodantis ir tiesos ieškantis žmogus, ar medikai, duodantys vaikams stiprius vaistus, nors net nežino ilgalaikių to pasekmių?

Kanadoje vaikams pradedamos lyties keitimo procedūros be tėvų sutikimo

Tačiau vien klausimu apie vaikams skiriamų vaistų pobūdį ir saugumą šis dokumentinis filmas neužsibaigia. Jame atskleidžiama dar daugiau nerimą keliančių klausimų ir visuomenėje prasidėjusių pokyčių, dėl kurių net ir tėvai tampa bejėgiai.

M. Bowers buvo paklausta, kokį jauniausią pacientą yra turėjusi. Ji prisipažino, jog jauniausias asmuo, kuriam atliko lyties keitimo operaciją, tebuvo vos 16 metų amžiaus. Paklausus, ar ji nesijaudina dėl to, kad galbūt paaugliai dar per mažai apie save žino ir per mažai neurologiškai išsivystę, jog priimtų visam gyvenimui išliekančius ir gyvenimą keičiančius sprendimus, ji tiesiog mestelėjo, kad tikrai ne.

Tačiau kaip galima pasitikėti paauglio sumišimu ir leisti jam pradėti lyties keitimo procesą? M. Grossman filme aiškina:

„Jauno žmogaus savęs suvokimas. Vieną dieną jie gali būti aiškūs [dėl savęs], kitą dieną gali būti visiškai sumišę ir nežinantys. Ir jūs tai tvirtinate hormonais, kurie medicinos srityje dar niekada taip nebuvo naudojami. <...> [Brendimo] blokatoriai ir priešingos lyties hormonai.“

Tėvus bandantys įtikinti specialistai mėgsta sakyti įvairius žiaurius teiginius, kad juos įtikintų:

„Jie sako: „ką norėtumėte turėti – gyvą dukrą ar mirusį sūnų?“. Jei taip kalba profesionalai, tai baisus emocinis šantažas.“

Labiausiai nerimą kelia tai, jog net tam prieštaraujantys tėvai tampa bejėgiais. Nors iki Lietuvos dar nespėjo ateiti panaši politika, tačiau JAV jau išgyvena momentą, kai vaikams gali būti pradėtas lyties keitimo procesas be tėvų sutikimo.

Filme pasakojama, jog 2018 metais Kanadoje gyvenantis tėvas buvo informuotas, kad ligoninė pradės hormoninį gydymą jo vaikui. Pagal neseniai įsigaliojusį Kanados įstatymą, gydytojai gali duoti vaikams tokius hormoninius vaistus be tėvų sutikimo. Kai tėtis pradėjo viešai apie tai kalbėti, jis buvo suimtas ir gavo 30 000 USD baudą, kad savo dukrai priskiria klaidingą lytį. Kalbinamas M. Walsho, vyras prisipažino, jog šiuo metu yra paleistas už užstatą ir negali išvykti.

Šiai šeimai viskas įvyko žaibo greičiu. Tėvai sutarė dėl susitikimo su ligonine, jog išaiškintų, kad mergaitė anaiptol nėra berniukas ir jai nereikia jokių priešingos lyties hormonų. Ligoninė patikino, jog bus atliktas nuodugnus tyrimas susitikus, tačiau vos tik nuvykus, buvo pranešta, kad jau per ateinančią valandą mergaitė gaus hormonų injekciją. Ir tėvai tam pasipriešino, pasakydami griežtą ne dukros luošinimui.

Tačiau deja, istorija tuo nesibaigė. Nes po kurio laiko tėvai gavo laišką, kad pagal naująjį įstatymą, mergaitė vis tiek gaus hormoninius medikamentus net ir be tėvų sutikimo. Jiems buvo paliktos vos dvi savaitės ginčyti tokį sprendimą ir imtis teisinių veiksmų, jei jie to nori.

Žinoma, tėtis nusprendė eiti į teismą ir nesutikti su tokiu ligoninės elgesiu. Tik, deja, absurdiška istorija tuo nesibaigė, nes mergaitės tėtis pateko į kalėjimą, vien todėl, jog vadino savo dukrą „ja“ ir nesutiko jai duoti priešingos lyties hormonų. Mat nenaudoti tų įvardžių, kuriuos pasirenka pats asmuo, Kanadoje yra laikoma nusikaltimu. Tai sulyginama su tokiais nusikaltimais kaip fizinis smurtas prieš vaikus, pavyzdžiui, daužant mažamečio galvą su lazda. Teismas aiškino, kad tėčio nenoras vadinti dukros „juo“ ir nenoras pradėti hormoninį gydymą yra smurtas šeimoje.

Nors šis tėtis, sumokėjęs užstatą, vėliau atsidūrė laisvėje, jis vis tiek pralaimėjo pačią svarbiausią kovą. Jo dukrai buvo pradėti leisti vyriški hormonai, nes teismas patvirtino, kad nepilnametė gali daryti ką nori.

Ir tai pamažu tampa norma. Pavyzdžiui, JAV jau tampa įprasta, kad jeigu vienas iš tėvų pritaria norui keisti lytį, o kitas nepritaria, tai visada laimi tas, kuris yra pasiryžęs keisti vaiko lytį.

O vaikai, kuriems leidžiama be tėvų sutikimo pradėti hormoninį gydymą, neretai net gerai nesuvokia, ką daro su savo kūnu. Kaip teigiama dokumentiniame filme, niekas jiems aiškiai nepasako, kas vyks su jų kūnu, kokios bus pasekmės ir panašiai.

Visa genderizmo ideologijos propaganda vaikams pateikiama jau nuo mažų dienų, jiems dar būnant vos dešimties ar dar mažesniems. Tačiau tai tėra pasimetę vaikai, kurie dar neturėtų spręsti už save ir neturėtų būti laikomi suaugusiais. Filme atskleidžiama, kad ši karta verčiama į laboratorines žiurkes: jiems diegiama priešinga tiesa nei ta, kurią žinojome jau tūkstančius metų apie lytis, jiems duodami neaiškūs vaistai, jiems chirurgiškai pakeičiami lyties organai.

Dažnai žmonės, kurie kalba apie tai, kaip kažkas jaučiasi ne savame kailyje, tiesiog maišo lytį su temperamentu. Ne visos moterys yra labai švelnios, jautrios ir mielos. Ne visos mergaitės nori žaisti su lėlėmis ar nešioti rožinę spalvą. Jos gali turėti „vyriškus“ hobius, mėgti tamsias spalvas, nuolat lipti karjeros laiptais, nugalėdamos visus vyrus, bet tai dar nereiškia, kad jos yra vyrai. Jos tiesiog turi kitokį temperamentą, kitokius pomėgius, kitokį požiūrį į sau užsibrėžtus tikslus.

Tačiau dažnai tai maišoma su lytimi ir pradedama kalbėti, jog moteris yra ne savame kailyje, jai laikas keisti lytį ir tapti transseksualu vyru. Tas pats pasakytina ir apie vyrus, kurių temperamentas yra „moteriškas“.

Formuojasi naujos grupės: transneįgalieji, save katėmis ar net vilkais identifikuojantys asmenys

Dokumentiniame filme apčiuopiama ir kita savo lyties, savo tapatybės pasirinkimo pusė – vis ryškėjantis klausimas, kada jau bus gana, kada sustosime, kada traktuosime žmogų, kaip tą, kuriam reikia pagalbos. Amerikoje jau yra atvejų, kai vaikai nusprendžia identifikuotis katėmis ar vilkais. Tik įsivaizduokite: pamokoje sėdintis vaikas vietoj normalios kalbos tiesiog miauksi kaip katė, o mokytojas tai toleruoja, nes reikalaujama į tai žiūrėti kaip į normalų reiškinį.

Jei seniau tokie dalykai būtų skambėję kaip itin keistas pokštas, dabar panašūs atvejai virsta realybe. Filme netgi atkreipiamas dėmesys, jog daugėja save fiziškai žaloti nusprendžiančių asmenų. Jie save sužaloja, nes identifikuoja save kaip neįgalųjį be rankos ar kitos galūnės. Arba save supranta kaip akląjį ir dėl to nusprendžia visam laikui susigadinti sau regėjimą.

Tad M. Walshui ne veltui kilo klausimų, ar ir tokius žmones reikėtų drąsinti bei su džiaugsmu priimti į visuomenę, vietoj to, kad jie gautų visą reikiamą psichologinę ar kitokią medikų pagalbą:

„Nežinau, ar kada nors girdėjote apie žmones, priklausančius transneįgaliųjų bendruomenei (transabled). Tai žmonės, kurie yra fiziškai sveiki, bet jaučiasi kaip neįgalūs arba identifikuoja save kaip neįgalius. Pavyzdžiui, žmogus, kuris turi dvi rankas, bet mano, kad turėtų turėti vieną.

Jei žmogus iš tokios marginalinės bendruomenės nueitų pas gydytoją ir pasakytų: „Noriu, kad man būtų nukirsta ranka“, ar manote, kad... <...> Na, tai kažkieno <...> tapatybė.

Tad šis dokumentinis filmas tikrai priverčia susimąstyti, kur visuomenė padės tašką. O gal jokio taško nebus ir galiausiai bus toleruojami ir priimami visi, kad ką jie bedarytų?

Tėvai ir visa žmonija neturėtų pasiduoti genderizmo propagandai

Tad pamatyti dokumentinį filmą „Kas yra moteris?“ išties verta. Jame gvildenamos ypač opios dabartinės visuomenės problemos, o visi pokalbiai ir paliestos temos verčia žiūrovą susimąstyti, kokiu keliu žengia žmonija.

Dokumentinio filmo pabaigoje rodoma M. Walsho kalba, kur jis visų tėvų vardu kreipiasi į genderizmo ideologijos propagandos skleidėjus:

„Jūs visi esate vaikų prievartautojai. Jūs tykote nuostabių vaikų ir įtraukiate juos į savo beprotišką ideologinį kultą. Kultą, kuriame yra daug fanatiškų pažiūrų, tačiau nė viena nėra tokia išprotėjusi, kaip idėja, kad berniukai yra mergaitės ir mergaitės yra berniukai.

Primetę mokiniams šią niekšišką nesąmonę, net priversdami jaunas merginas dalytis rūbinėmis su berniukais, jūs atimate iš šių vaikų saugumą ir privatumą bei dar kai ką svarbesnio – tiesą.

Jei išsilavinimas nėra pagrįstas tiesa, jis yra bevertis. Dar blogiau, tai nuodai. Jūs esate nuodai. Jūs esate plėšrūnai.

Suprantu, kodėl jūs bandote neleisti mums kalbėti. Jūs žinote, kad jūsų idėjos yra nepateisinamos. Jūs nutildote prieštaraujančią pusę, nes neturite argumentų. Jūs galite tik slėptis po savo lovomis kaip apgailėtini maži bailiai, tikėdamiesi, kad mes užsičiaupsime ir išeisime. Bet mes to nedarysime. Aš jums tai pažadu.“

Visą filmą žiūrėti čia