Tėvai griebiasi skirtingų teorijų – kol Kalėdų Senelis pradeda „skeldėti“
Jei jūsų vaikai praleidžia šventes laukdami, kol linksmas storas vyrukas raudonu kostiumu atneš dovanų, žinokite, kad situacija ilgainiui iš esmės pasikeis. Vėlgi, nuo to, kada ir kaip vaikai sužino (ankščiau ar vėliau), kad jie buvo apgauti, labai priklauso, kaipgi pastarieji išgyvens naujieną, susijusią su Kalėdų senelio egzistavimo „diskretiškumu“.
Kiekvienų metų pabaigoje daugelis tėvų visame pasaulyje susiduria su itin sudėtingais klausimais, tokiais kaip, pavyzdžiui, „kaipgi žmogus per vieną naktį perskrenda visą Žemę, jog pristatytų vaikams ilgai lauktas dovanas?“; „kaip jis telpa kamine?“; „ar šis tikrai valgo sausainius kiekvienuose namuose?“ ir eile kitų „baltų melų“.
Tiesa ta, kad vaikai pradeda skirti fantazijas nuo realybės maždaug ikimokykliniame amžiuje, tačiau tikėjimas Kalėdų Seneliu, kaip rodo kai kurie tyrimai, paprastai išlieka ilgiau – maždaug iki septynerių ar aštuonerių metų. Tai nėra labai keista: daugelis tėvų atžaloms stengiasi kuo ilgiau kartoti, jog Kalėdų Senelis yra tikras, kartais sukurdami sudėtingas schemas, kad pateiktų fiktyvių egzistavimo įrodymų. Šiaip ar taip, neišvengiamai ateina laikas, kai Kalėdų Senelio istorijoje apčiuopiami tam tikri įtrūkimai, ir ši pakrypsta aiškumo pusės link.
Tėvai, o ypač mamos, neretai smarkiai nerimaujama, kaip pasakyti savo vaikui, kad Kalėdų Senelis yra išgalvotas. Situacija atrodo maždaug taip: motina mano, kad kai jos vaikas bus pakankamai didelis, jog galėtų užduoti klausimus apie Kalėdų Senelį, atitinkamus žodžius reikėtų tarti aiškiai ir suprantamai. Nepaisant to, nuogąstaujama, kad atžala jausis pernelyg įskaudinta, kai, atidengus paslapties šydą, bus atskleistas mitas, kad tėvai ilgą laiką palaikė šią melagingą idėją. Ar tikrai gali būti, jog norėdami išsaugoti magiją skatiname žalingą apgaulę?
Apklausus 6-15 metų amžiaus vaikus, kaip jie sužinojo, kad Kalėdų Senelis neegzistuoja, ir kokias emocijas patyrė po to, aiškėja, jog populiariausi atsakymai yra keli; suaugusieji, be kita ko, taip pat mena asmeninės istorijos atgarsius, prisimindami, kaip pradėjo netikėti Kalėdų Seneliu.
Vieni ploja, kiti – braukia ašarą
Nuo kai kurių nutylėjimo momentų neapsisaugosime, siekdami kuo ilgesnį laiką išlaikyti širdį glostančią paslaptį gyvą, o gyvenimą – kaip įmanoma labiau spalvingą. Tai liudija maždaug trečdalis vaikų ir pusė suaugusiųjų, teigdami, kad sužinoję, jog Kalėdų Senelis nėra tikras, patyrė nelabai malonių emocijų. Įdomiausia, jog panašus skaičius vaikų ir apie 13 proc. suaugusiųjų prisiminė, kad sužinoję, jog Kalėdų Senelis neegzistuoja, patyrė teigiamų emocijų: kol vieni tvirtino, esą jiems palengvėjo pagaliau atradus atsakymą į ilgą laiką kamavusį klausimą, kiti gi didžiavosi, tarsi būtų išsprendę sudėtingą galvosūkį, pavadinimu „Gyvenimas“.
Be etinių Kalėdų Senelio mito griovimo aspektų, supratimas, kaip ir kada vaikai išauga iš šio mito, suteikia galimybę daryti prielaidą, kad kai vaikai yra „priešoperacinėje stadijoje“, t. y. maždaug ketverių-aštuonerių metų amžiaus, pastarieji nesunkiai atskiria tikrovę nuo fantazijos. Šis gebėjimas savo ruožtu išryškėja ir kitame tikėjimo Kalėdų Seneliu praradimo etape, žyminčiame pereinamąjį momentą.
Raidos psichologus jau seniai domina tokie klausimai, iš dalies todėl, kad jie kelia platesnius klausimus apie vaizduotės žaidimo vaidmenį vaiko gyvenime ir apie tai, kaip tėvai galėtų geriausiai į jį įsitraukti. Tačiau grįžkime prie subtilaus klausimo, ar reikėtų skatinti, ar lėtinti vaikų supratimą apie tikrąją Kalėdų Senelio prigimtį.
Kalbant apie patarimus, kaip tėvai turėtų kalbėtis su vaikais apie Kalėdų Senelį, teigiama, jog jei vaikai pradeda užduoti smalsių klausimų, jiems meluoti nereikia. Atžalos gana greitai – paprastai per metus – geba išplėsti savo suvokimo ribas, priimdamos viską taip, kaip iš tikrųjų yra. Kitais žodžiais tariant, vaikas gali turėti įsivaizduojamų draugų ir tikėti Dantukų fėja – viskas gerai. Tačiau ribos tarp fantazijos ir realybės nykimas – normali gyvenimo dalis.
Geriausias būdas atsakyti
Nė vienas iš tėvų nenori suabejoti atsakymu į klausimą „Ar Kalėdų Senelis yra tikras?“. Laimei, yra efektyvių būdų, kaip suformuluoti geriausią atsakymą. Nesvarbu, ar Kalėdų Senelio roges „sugadina“ vyresnis vaikas mokykloje, ar jūsų vaikas tiesiog pasiekia tokį amžių, kai pradeda viskuo abejoti, kažkuriuo metu prireiks tinkamo atsakymo apie skraidančius elnius bei stebuklingus žaislus gaminančius elfus.
Paklauskite, kodėl jis domisi. Galbūt vaikai pradėjo kalbėti mokykloje arba jūsų vaikas neseniai sužinojo, kad Dantukų fėja iš tikrųjų yra mama, ankstyvą rytą iš savo piniginės ištraukianti keletą centų. Jei jūs, kaip tėvai, jaučiate, jog teisingas atsakymas vaikui padarytų meškos paslaugą, galbūt derėtų atsiversti pasakėčią ir šiek tiek improvizuoti.
Pasiteiraukite, ką jam tai reikštų, jei Kalėdų Senelis nebūtų tikras. Vaiko atsakymas į šį klausimą padės suprasti, ar jis pasirengęs tikram atsakymui, ar ne. Atžala, kuri sako, jog būtų sugniuždyta, gali būti nepasirengusi išgirsti tiesą, todėl pokalbio nukreipimas tokiu atveju naudingesnis sprendimas. Kita vertus, vaikas, kuris gūžteli pečiais ir sako: „Aš jau dvejus metus žinau, kad Kalėdų Senelis neegzistuoja“, tikriausiai yra pasirengęs priimti šį smūgį.
Paskatinkite pokalbius apie Kalėdų Senelio dvasią. Jeigu vaikas nebetiki Kalėdų Seneliu, žinokite, jog gerumo sąvokos niekur nedingo. Kai kurie psichologai tvirtina, kad naudinga puoselėti bendruomeniškumo ir empatijos jausmus, pavyzdžiui, paklausiant vaiko, ar jis nenorėtų tapti „Kalėdų Seneliu“ ir slapta įteikti dovaną artimam draugui, pažįstamam kaimynui, broliui, seseriai ir t. t., palaikant šv. Kalėdų dvasią kitu būdu – kai duodama, o ne imama.
Patarkite būti geranoriškam kitiems tikintiesiems. Nesvarbu, ar tai būtų jaunesni broliai ir seserys, ar kiti vaikai mokykloje ar darželyje, priminkite vaikui, jog šią naujai atrastą tikrovę pasilaikytų sau.
Bet kokiu atveju, liūdesys – absoliučiai normali raidos dalis. Kadangi Kalėdų Senelis yra vienas iš pirmųjų idealų, kurie sugriūva per visą žmogaus gyvenimą, šiek tiek liūdesio dėl to, jog pasaulis nėra stebuklinga vieta, yra natūralu. Užuot sugalvojus dar vieną melą, pasakykite vaikui, kad liūdėti galima, ir pripažinkite, jog smagu manyti, kad Kalėdų Senelis yra tikras – nes tai istorija, kurią dauguma tėvų pasakoja savo vaikams.
Pirmą kartą publikuota: 2024 sausio 2 – 15:21
