- „Bėgo nuo mobilizacijos, užšoko ant ryklio – visko pasitaiko“
- Pagalbos šauksmai „įmūrijo“ svečius į žemę – viešbutis stebėjo – kaip ir Dievas – iš toli
- Šleiva lietuvio koja – nužmogėjimo link
„Bėgo nuo mobilizacijos, užšoko ant ryklio – visko pasitaiko“
Komentarų apie „likimo pokštą“ – daug ir įvairių: kažkam tai sukelia pyktį, tačiau yra ir tokių, kurie drįsta kaltinti tuos, anuos ir kitokią nuomonę turinčiuosius – „devintus nuo kisieliaus“ – rusus, katalikus, barankų kepėjus ar indų plovėjus su sąžine neva smarkiai susipykusių viešbučio Hurgadoje darbuotojų pavydui.
Rusijos žiniasklaidoje, kaip žinia, griausmingai skelbiama, jog Egipto kurorto Hurgados viešbučio paplūdimyje, už kelių dešimčių metrų nuo kranto, didžiulis ryklys užpuolė ir mirtinai sudraskė Rusijos pilietį[1]. Įvairūs šaltiniai tvirtina, kad tai – 23-ejų Vladimiras Popovas iš Archangelsko srities, žuvęs „Dream Beach“ viešbučio paplūdimio teritorijoje.
Pastarasis jūroje plaukiojo kartu su savo drauge, kai juos netikėtai užpuolė ryklys. Ir nors merginai pavyko ištrūkti, o įnirtinga vyro kova su plėšrūnu truko kelias minutes, ilgainiui ryklys vis tik nusitempė auką į gilumą. Turbūt spėriai klausite: „buvo 23 metų amžiaus rusas, tai ko nekariavo?“ Tačiau, jei tik apsižvalgytumėte... taip atrodo užpakaliais susiglaudusių tautiečių sueiga: skaitai komentarus ir kraupsti, nes, užuot susivienijus, trykšta žaibai, aidi keiksmai ir tarpusavyje „kapojasi“ broliai. Kitaip sakant, peno skrandžiui – „dafiga“: ir plėšrūnui, ir „vidutiniokui“.
Yra toks paplitęs universaliu patapęs terminas – „sena stierva“[2]. Priešingai mano dabartinei pozicijai, neapykantos staiga (turbūt kitam gyvenime) pritvinusios mano smegenys argumentuotų: „kas tau sakė, jog rusas yra žmogus – juk yra ir kitas terminas „vatinės smegenys“. Tiesa ta, jog Egipte visuomet buvo ryklių, tačiau valdžia įnirtingai slėpė, kad išlaikytų turistų srautus. Šiuo atveju žmonės kaltina vieni kitus – nereikia nė masalo.
Skirtingos stovyklos egzistuoja ne tik vandenyje, bet ir žemėje (čia netgi klesti): kol viena garsiai aukoja tris eurus, kita (kažkur besislėpdama) laikosi moralės. Nesuklysiu sakydama, kad apstu menkystų tiek rusų, tiek ukrainiečių tarpe – kaip ir bet kurioje kitoje tautoje. Tautybė – niekuo dėta.
Apsidairykite: paskutinius šimtą metų pasaulis nuolatos kariauja, nors akys krypta Ukrainos link, – šis įprotis, – propagandos išmislas. Kitaip tariant, jei nepasako, jog šiuo metu bombarduojama Palestina, niekam nerūpi; jeigu pabrėš, kad žudomi iraniečiai, tam pritars visi – kritinis mąstymas užleidžia vietą „blūdijimui“.
Pasakysiu paprastai: kare nėra nei gerų, nei blogų; yra išgamos, žudančios vieni kitus ir suteikiančios „pastiprinimą“ – pinigais ar moksleivių kūnais. Kita etiketė tenka naiviems pasauliečiams, pasitikintiems valdžios žaidimu, nepastebimai tampant karinių judesių sraigteliu (ne savo likimo kalviu).
Karas neįmanomas be kvailių, kaip ir pragaras – be pseudomastančiųjų.
Pagalbos šauksmai „įmūrijo“ svečius į žemę – viešbutis stebėjo – kaip ir Dievas – iš toli
Stebėti šauksmus – skamba lyg kažkas paranormalaus – nebent rusas gestų kalba šaukė. Visgi šie komentarai prasilenkia su motorinėmis gelbėtojų valtimis – beveik prieš akis – tarpuvartėje.
Tokia situacija – ne naujiena: pernai vasarą Hurgadoje rykliai taip pat suvalgė kelis žmones. Dėl šios priežasties kai su draugais pernai skridau atostogauti, visi klausė, ar nebijome ryklių. Dabar tikrai bijau – pirmiausia lai pasirūpina turistų saugumu ir uždeda tinklus. Tačiau, atvirai kalbant, dar labiau bijau kitų dalykų.
Jeigu ir toliau skaldysimės ir į valdžią rinksime tuos pačius – greitai be QR kodo ir Lietuvoje apsipirkti negalėsime[3]. Taip, beje, atsitiko ir Europos prekybos tinklui „ALDI“.
Tai yra ne tik pykčio dėl skirtingos nuomonės pradžia, bet ir absoliuti kontrolė – kažkas tau pasakys, kiek ir ką galima valgyti ir kurią pusę remti. Norint pozityvių permainų, akivaizdu, reikia keisti absoliučiai viską: ir valdžią, ir tolerancijos filtrą – arba ir toliau busi mulkinamas.
Nusistatymas vieni kitų atžvilgiu – peilis po artimojo kaklu. Kita vertus, turbūt nederėjo straipsnyje minėti, jog rusas.
Gal pastarasis, atvirkščiai, buvo nusistatęs prieš karinę situaciją. O gal vis tik norima pabrėžti, kad net pati gamta nori jo atsikratyti? Galų gale, ką tokiu atveju pasakytume apie lietuvius – kad šie parodė savo „liaudišką“ durnumą?
Kad ir kokia situacija bebūtų, žmogiška ir skrupulinga nelinkėti blogo. Galbūt žmogus nenorėjo mirties ir bėgo nuo mobilizacijos – būtų tokių daugiau, tai nebebūtų kam kariauti, argi ne?
Žiauriausias pasaulyje sutvėrimas, mano manymu, yra žmogus. Pasitikslinkime, kuo gi mes skiriamės nuo Putino, jeigu džiūgaujame dėl tragiškos baigties?
Žmonės sužvėrėjo – ir tai ne mitingas; beprotystę liudija ne tik kariaujantieji, bet ir besiplūstantieji.
Šleiva lietuvio koja – nužmogėjimo link
Jei kalbėsime apie savo šalį, turime vaivorykštinę puokštę žmogžudžių – jie mums savi, ar kaip? Asilo beretė turi suvokti, jog ne tautybė yra priešas, o nusikaltimai ir jų bendrininkai – tiesioginiai – ne sujungti posovietiniais kliedesiais.
„Pofik“ – geras ryklys žino, ką ryti: karma „pajungė“ karinius žaidimus, prigriebdama dar ir ryklio nasrus.
Kraupu, bet rodosi, kad nei vienas žmogelis negalvoja, jog nukentėjusysis daug metų gyveno Egipte todėl, kad jam galbūt nepatiko Rusijos valdžios politika. Vieną dieną, žiūrėk, rašys ir apie lietuvį ir, duodu ranką rykliui nukąsti, taip pat atsiras besidžiaugiančiųjų.
Nenormalu, bet – pabrėžiu – tik „nenormalu“, deja, darosi kasdieniška. Ar žadame mušti nenormalų žmogų asilo pavėsy – jau kitas klausimas.
