Įstatymų leidyba – procesas, apie kurį žinoti privalo kiekvienas pilietis
Šalies įstatymų leidybos procesas yra sudėtingas, tačiau valstybei gyvybiškai svarbus mechanizmas. Įstatymų leidžiamoji valdžia yra atsakinga už šalį reglamentuojančių įstatymų, apimančių įvairius visuomenės gyvenimo aspektus – pilietines teises, baudžiamąjį teisingumą, mokesčius, švietimą ir sveikatos priežiūrą – kūrimą.
Įstatymų leidžiamoji valdžia atstovauja piliečiams ir yra jų nuomonės ir interesų reiškimo forumas. Per išrinktus tautos atstovus gyventojai gali dalyvauti politiniame procese ir siekti, kad būtų atsižvelgta į jų rūpesčius ir siekius. Be to, bent teoriškai, įstatymų leidžiamoji valdžia veikia kaip atsvara vykdomajai valdžiai, užtikrindama, kad valdžia nebūtų sutelkta tik vienoje institucijoje.
Vis dėlto, įstatymų leidybos sistemos įvairiose pasaulio šalyse gali itin skirtis. Tokia takoskyra pastebima dėl skirtingų istorinių, kultūrinių ir politinių veiksnių. Kiekviena šalis turi unikalias valdymo tradicijas, konstitucines sistemas ir visuomenės normas, kurios formuoja jos teisėkūros struktūrą. Be to, šalys turi skirtingą geopolitinį kontekstą, išsivystymo lygį ir visuomenės sudėtingumą. Šie veiksniai daro įtaką įstatymų leidžiamosios valdžios funkcijoms, įgaliojimams ir struktūroms.
Demokratinėse valstybėse išimtinė įstatymų leidybos teisė dažniausiai suteikiama atstovaujamosios valdžios institucijoms – parlamentui ir prezidentui. Lietuvoje įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi Seimo nariai, prezidentas, kuris gali siūlyti Seimui, kokius įstatymus reikia priimti ar pakeisti, Vyriausybė, kuri rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus ir tauta[1].
Įstatymų svarstymas Seime – ilgas procesas, dažnai pasibaigiantis nesėkme paskutinėje svarstymo stadijoje
Neseniai rašėme, kad remiantis „Infolex“ duomenimis, nuo 2020 m. Lietuvoje kasmet vyksta daugiau kaip 23 tūkst. teisės aktų pokyčių, o maždaug 4874 iš jų, yra tiesiogiai susiję su Lietuvos verslo aktualijomis, kiti liečia administracines permainas. Tokie skaičiai yra didžiausi per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją.
Nors tokie skaičiai neramina ekspertus, kurie pabrėžia, kad dažnas įstatymų keitimas skatina nestabilumą šalyje, galima pasidžiaugti bent tuo, kad tikrai ne visi siūlomi įstatymai ir pasiekia paskutinį etapą ir yra priimami. Iš tiesų, dalis jų yra tiesiog „palaidojami“ skirtingų Seimo svarstymo etapų metu.
Įstatymai Lietuvos Seime svarstomi stadijomis ir etapais: pateikimas, svarstymas pagrindiniame komitete, svarstymas posėdyje, priėmimas. Jeigu kurioje nors svarstymo stadijoje projektą Seimas atmeta, jis vėl gali būti siūlomas tik po 6 mėnesių[2].
Pateikimo metu, įstatymo iniciatoriai pristato projektą Seimo posėdyje. Jeigu jam pritariama, nustatoma preliminari svarstymo Seimo posėdyje data, taip pat yra priskiriamas pagrindinis komitetas, prireikus papildomas komitetas.
Seimas įstatymams rengti ir jiems nagrinėti iš savo narių sudaro komitetus. Iš viso jų yra penkiolika: Aplinkos apsaugos, Audito, Biudžeto ir finansų, Ekonomikos, Europos reikalų, Kaimo reikalų, Kultūros, Nacionalinio saugumo ir gynybos, Socialinių reikalų ir darbo, Sveikatos reikalų, Švietimo ir mokslo, Teisės ir teisėtvarkos, Užsienio reikalų, Valstybės valdymo ir savivaldybių, Žmogaus teisių. Išskyrus Seimo Pirmininką, kiekvienas parlamentaras turi priklausyti kuriam nors komitetui.
Būtent komitete vyksta pagrindinis darbas: Seimo nariai įstatymų projektus išnagrinėja, rengia įstatymų ir kitų priimamų teisės aktų projektus, analizuoja pasiūlymus dėl naujų įstatymų ir jų pataisų. Tuomet vyksta svarstymas komitete, pagrindinis komitetas svarsto gautus piliečių ir kitų įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių asmenų pasiūlymus, prireikus rengia klausymus.
Šiuose komiteto klausymuose dalyvauja ekspertai, suinteresuotų institucijų ir visuomenės grupių atstovai, įstatymų iniciatyvos teisę turintys asmenys. Jų metu aptariamos pataisos ir pasiūlymai dėl svarstomo teisės akto projekto. Vėliau vyksiančiame Seimo posėdyje pristatomos komitetų išvados, vyksta pagrindinė diskusija, apsisprendžiama dėl Seimo narių ir kitų komitetų pasiūlymų, kuriems pagrindinis komitetas nepritarė.
Prezidento, Seimo Pirmininko arba Seimo Pirmininką pavaduojančio Seimo Pirmininko pavaduotojo, arba Vyriausybės motyvuotu teikimu įstatymų ir Seimo nutarimų projektai gali būti svarstomi ypatingos skubos tvarka. Svarstant įstatymo projektą skubos tvarka trumpinamas laikas tarp projekto svarstymo stadijų ir kiti su įstatymų leidyba susiję procedūriniai terminai.
Tuo tarpu įstatymų dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos keitimo projektai svarstomi ir dėl jų Seime balsuojama du kartus, tarp šių balsavimų daroma ne mažesnė kaip 3 mėnesių pertrauka. Įstatymas dėl Konstitucijos keitimo priimamas, jei kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių.
Nepriimta Konstitucijos pataisa Seimui iš naujo svarstyti gali būti teikiama ne anksčiau kaip po metų. Kiti konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma.
Įstatymo priėmimui reikia gausaus Seimo narių palaikymo
Įstatymo priėmimo metu Seime balsuojama tik dėl tų papildomų įstatymo pataisų ir projektų, kuriuos paremia ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių. Įstatymai priimami posėdyje dalyvaujant bent 71 Seimo nariui ir daugiau kaip pusei balsavus „už“. Priimtas ir pasirašytas įstatymas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo Teisės aktų registre, jeigu nenurodyta kita data.
Priimtą įstatymą pasirašius Seimo Pirmininkui, jis perduodamas Respublikos Prezidentui, kuris įstatymą per 10 dienų pasirašo arba pasinaudoja veto teise ir grąžina Seimui pakartotinai svarstyti.
Pasinaudodamas veto teise prezidentas atitinkamame dekrete gali nurodyti įvairius motyvus – ne tik teisinius, bet ir ekonominius, politinius, moralinius, tikslingumo, susijusius su Lietuvos valstybės tarptautiniais įsipareigojimais[3].
Prezidentas, motyvuotai grąžindamas įstatymą Seimui pakartotinai svarstyti, privalo vadovautis tautos gerovės, atsakingo valdymo, pilietiškumo, socialinės darnos, teisingumo, teisės viešpatavimo imperatyvais, kitomis Konstitucijoje įtvirtintomis, jos ginamomis ir saugomomis vertybėmis.
Tautos valia atsispindi per referendumus ir peticijas
Kiti Lietuvos piliečiams aktualūs klausimai tautos išrinktiesiems pateikti gali būti referendumo būdu. Įstatymo nustatytais atvejais referendumą skelbia Seimas arba kai to reikalauja ne mažiau kaip 300 000 rinkimų teisę turinčių Lietuvos piliečių[4].
Numatoma, kad referendumo data būtų skiriama ne vėliau kaip po 12 mėnesių ir ne anksčiau kaip po 3 mėnesių nuo Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo priėmimo dienos, o referendumas vyksta vieną dieną. Iniciatyva paskelbti referendumą tuo pačiu klausimu gali būti reiškiama ne anksčiau kaip po vienerių metų.
Be to, pagal Konstituciją, 50 tūkst. piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui savo įstatymo projektą. Jį Seimas privalo svarstyti, o to parengiamiesiems veiksmams turi būti sudaroma iniciatyvinė grupė iš ne mažiau kaip 10 rinkimų teisę turinčių asmenų, kurie ir pateikia prašymą. Šiame prašyme nurodoma, kokį įstatymą siūloma priimti, pakeisti ar papildyti[5].
Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po iniciatyvinės grupės prašymo pateikimo privalo išduoti reikiamą piliečių parašų rinkimų lapų skaičių iniciatorių atstovams, taip pat sukurti Vyriausiosios rinkimų komisijos informacinėje sistemoje prieigą prie elektroninės formos piliečių parašų rinkimo lapo ir sudaryti galimybę jame pasirašyti.
Parašams dėl iniciatyvos projekto surinkti yra nustatytas dviejų mėnesių, o dėl pateikimo Seimui sumanymo keisti ar papildyti Konstituciją – keturių mėnesių terminas.
Vyriausioji rinkimų komisija, patikrinusi surinktus parašus ir priėmusi teigiamą išvadą, ją pateikia Seimui. Tą pačią dieną Seime turi būti įregistruojamas iniciatyvos projektas ir apie tai pranešama iniciatyvinei grupei.
Prie įstatymų leidybos Lietuvos piliečiai gali prisidėti ir pasinaudoję peticijos galimybėmis. Juk Lietuvos Konstitucijoje piliečiams įtvirtinta peticijos teisė. Vis dėlto, svarbu pažymėti, kad peticijos esmę sudaro ne teisės akto projekto teikimas, bet prašymas ar siūlymas priimti ar pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios norminį teisės aktą.
Šiuo atveju pareiškėju gali būti ne jaunesnis kaip 16 metų Lietuvos Respublikos pilietis ar nuolat mūsų šalyje gyvenantis užsienietis arba jų grupė.
Seimui adresuotus gyventojų kreipimusis nagrinėja iš Seimo narių sudaryta Peticijų komisija, kuri sprendžia kreipimosi pripažinimo peticija bei peticijų priėmimo nagrinėti klausimus, jas nagrinėja ir pateikia išvadas dėl peticijoje išdėstytų prašymų ar siūlymų tenkinimo. Seimo Peticijų komisija, išnagrinėjusi peticiją, Seimo statuto nustatyta tvarka teikia išvadą Seimui.
Seimui priėmus sprendimą tenkinti peticijoje pateiktus prašymus ar siūlymus, parengti atitinkamo teisės akto projektą pavedama Seimo komitetui ar komisijai, kuriems pagal kompetenciją priklauso nagrinėti atitinkamus klausimus. Parengti atitinkamo teisės akto projektą taip pat gali būti pasiūlyta Vyriausybei.
Seimo narys taip pat turi galimybių veikti
Seimo narys ir savanoriškai gali prisidėti prie įstatymų leidybos arba įstatymų pokyčių. Pavyzdžiui, esant reikalui, Seimo narys turi teisę iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų gauti slaptą informaciją, reikalingą jam vykdant tautos atstovo įgaliojimus.
Su informacija Seimo narys gali susipažinti valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo, kitų tokios informacijos gavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.
Be to, Seimo narys, gavęs skundą, pareiškimą ar kitokį pranešimą apie galimą įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimą, pats nors ir neatlieka jo kompetencijai nepriklausančio tyrimo ir net negali pavesti tokį tyrimą atlikti savo padėjėjams-sekretoriams, tačiau turi teisę perduoti jį ištirti valstybės ar savivaldybių institucijai, kuriai pagal įstatymus ar kitus teisės aktus priskirti įgaliojimai prižiūrėti, kaip laikomasi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų.
Seimo narys, siekdamas išgirsti tautos balsą, skirtingose savivaldybėse taip pat gali rengti diskusijas su piliečiais. Seimo nario prašymu, savivaldybės administracija turi neatlygintinai suteikti Seimo nariui tinkamas patalpas susitikti su gyventojais. Tiesa, tokie susitikimai negali būti naudojami politinėms kampanijoms.
