<h2>Kaip aš suprantu, kas yra vaikas?</h2>
<p>Pradėsiu nuo to, kad buvo laikas, kai daktarai man sakė, kad aš išvis negalėsiu turėti vaikų. Nuo mažumės daug laiko praleidau ligoninėse ir sanatorijose, teko turėti kelias širdies mini operacijas, gerti saujom vaistus ir pratintis prie minties, kad, galbūt, reikės ir širdies ritmo stimuliatoriaus. Visa tai būtų tapę realybe, jei nebūčiau pakeitusi savo judėjimo Gyvenimo keliu krypties, savo mąstymo būdo, emocijų rinkinio, požiūrio į gyvenimą. Šiai dienai galiu pasakyti tik tiek, kad esu visiškai sveika, negeriu jokių vaistų, neturiu jokių stimuliatorių ir namuose auga 4 nuostabūs vaikai.</p>
<p>Kol neturėjau vaikų, buvau tobula jų auginimo ir auklėjimo specialistė. Draugėms galėjau patarinėti, kaip jos turi elgtis, ką sakyti savo vaikams, kur jų vieta namuose. Šventas naivume, o gal puikybe… Iš dalies džiaugiuosi, kad tuo gyvenimo periodu, kai visažiniškumo karūnos spaudė galvą, neturėjau galimybės patirti motinystės džiaugsmo. Panašu, kad tai būtų virtę į tragediją tiek man, tiek jiems.</p>
<p>Mano gijimo kelias ir patirtys atvėrė naujus matymo horizontus ir praplėtė suvokimo ribas apie tai, kas apskritai yra žmogus, kokia prasmė čia gyventi, koks viso to tikslas. Žinios nėra baigtinės, jos nuolat kinta, bet jų užteko suvokti, kad vaikas nėra mano nuosavybė, kad negaliu jo savintis ar nugyventi jo gyvenimą, kad jis tik ateina per mane lyg tiltu čia siekti savo tikslų. O aš turiu padėti jam tai padaryti ir netrukdyti savo baimėmis, ribotumu, programiniais, šabloniniais elgesio modeliais, kuriems įtakos turėjo vaikystės traumos ir patirtys.</p>
<p>Vaikai manyje atvėrė tai, ką reikėjo iškelti į paviršių, jie savimi mokė meilės, pasitikėjimo, tvirtybės. Turėjau įsisąmoninti ir laikui atėjus paleisti juos ir leisti susirinkti savo patirtis, kad ir kaip norėtųsi kištis ir apsaugoti nuo negandų. Bet kažkur perskaičiau posakį, kad žaibas į salotas netrenkia, o ąžuolai šiltnamiuose neauga. Tai padėjo suvokti, kad jei noriu, kad mano vaikai būtų tvirti, savarankiški, gebėtų spręsti savo problemas – privalau leisti jiems patirti ir pasitikėti jais ir ta apsauga, kurią mes visi turime.</p>
<p>Visos jų ligos ir negandos kalbėjo apie tai, kiek manyje yra baimių, pykčio, nepasitikėjimo, abejonių. Vaikai tampriai surišti su savo tėvais nematomais energetiniais saitais, ir viskas, ką mes jaučiame, kuo gyvename, tais saitais persiduoda ir jiems. Visas negatyvas pradirbamas ir transformuojamas ligų ir netikėtų situacijų pavidalu. Kai vaikas serga, tai pati didžiausia motyvacija yra keisti savo elgesio modelius ir emocijų rinkinį, jei tik suvoki, kad tai padės jam pasveikti. Taigi, atėjęs vaikas į šeimą kartu su savimi atsineša ir patirčių bagažą, kuris, kaip jau teko įsitikinti ne kartą, yra ne tik šio gyvenimo pasekmė.</p>
<h2>Kaip viską spėti?</h2>
<p><img src="77_CDN_URL/images/ben_wicks_children.jpg" alt="Vaikų ir tėvų santykiai" /></p>
<p>Pradėkime nuo to, ką reiškia „viską“? Dažniausiai mamos daro klaidą, bandydamos gyventi taip, kaip gyveno iki vaiko gimimo, bandydamos būti tokios pat aktyvios, žavios, tvarkingos, tobulos, viską spėjančios. Tai tiesiausias kelias į pervargimą, neurozes, kaltės jausmą.</p>
<p>Turime suprasti, kad taip, kaip buvo, kurį laiką nebebus. Kaltės jausmą, kad kažko nespėjam ar nepadarom reiktų keisti į meilę sau ir nustoti save plakti. Mano devizas buvo – dulkės guli ir aš guliu. Kurį laiką paleidau kontrolę ir poreikį būti tobulai visur. Tai praktiškai neįmanoma, jei namie yra mažų vaikų, o jei jų ne vienas, o du, trys, keturi…</p>
<p>Labai lengva namus paversti kareivinių poligonu, bet nei jūs, nei vaikai nebūsite laimingi. O juk gyvenimo esmė kokia? Ar tikrai gimstame čia tam, kad gyvenimo tikslu taptų blizganti kriauklė ir nei dulkelės po sofa? Pamirškite viską, kas buvo svarbu iki tol, kol neturėjote vaikų, stenkitės neskaityti knygų su patarimais, kaip tapti gera mama ar kaip užauginti tobulą vaiką. Jūs jau esate tobula, būtent tokia, kokios reikia jūsų vaikui, kitaip jis būtų jūsų nepasirinkęs ir būtų gimęs kitoje šeimoje. Tai, kokios sielos susirenka po vienu stogu, nėra atsitiktinumas, viskas susitarta dar iki gimimo ir suderėta „sutartyse“, numatančiose, ką mes čia visi veiksime šitame žaidime, kurio pavadinimas „Gyvenimas žemėje“.</p>
<p>Tik jūs geriausia galite jausti ir žinoti, kas geriausia jums ir jūsų vaikui, tik jūsų turimos žinios ir patirtys yra reikalingiausios, net jei ir elgėtės nesąmoningai ar jaučiate kaltę dėl savo kažkokių sprendimų, kurie jums dabar atrodo blogi. Aš ilgą laiką graužiausi, kodėl nepasidomėjau skiepais, kodėl pirmagimį skiepijau, dėl ko jis šiuo metu turi neįgalumą, jei būčiau žinojusi tiek, kiek dabar, gal būtų jis sveikas buvęs ir t. t. Ir vieną vakarą, kai dėl to buvo labai sunku ir liūdna, kalbėjau su savo vaiku, pasakiau, kad labai blogai jaučiuosi dėl to, kad kaltinu save, kad jam dabar yra negerai. Ir žinote ką jis man pasakė?</p>
<blockquote>
<p>Mamyte, bet jei būtų buvę kitaip, aš nebūčiau toks, koks esu dabar…</p>
</blockquote>
<p>Žinote, man tada užgniaužė kalbos dovaną, o ašaros nuplovė kaltės jausmą. Vaikas priėmė savo tokias patirtis, jis moka su tuo gyventi ir jam tai natūralu. Dėl jo situacijos aš įgijau daug žinių, kurių kitomis sąlygomis būčiau neturėjusi, sutikau daugybę žmonių, kurie tapo mano draugais ir su kuriais esame bendražygiai įvairiose veiklose. Jei į viską pažiūriu kaip į gyvenimo dovaną, kaip į patirtį, kaip į būtinybę – viskas stoja į savo vietas. Niekas gyvenime nenutinka be priežasties, net jei jos dabar ir nežinome. Viskas turi savo prasmę, apie kurią sužinosime vėliau. </p>
<p>Taigi, didžiausia mūsų užduotis – priimti viską, kaip dabar yra, atsikratyti kontrolės ir kaltės ir mėgautis gyvenimu. Augant sąmoningumui ir suvokimams, plečiasi ir mūsų galimybės. Tada automatiškai galime daugiau nuveikti, daugiau aprėpti. Kol mano matymo ir suvokimo laukas buvo siauras, aš nieko nespėdavau, sukausi <em>darbas – namai</em> rate ir nieko daugiau nemačiau. Kai prasidėjo dvasinis augimas, savęs, kaip esybės, suvokimas, prasiplėtė ir galimybių, atsakomybių ir veiksmų ratas.</p>
<p>Tai panašu į to pačio vaiko augimą. Kol jis kūdikis, gali labai mažai, bet jam augant, plečiasi jo galimybės, bet atsiranda ir atsakomybės. Taigi, gebėjimas „viską spėti“ priklauso nuo to, kiek esate patys prasiplėtę savo suvokime, kiek gebate prisiimti atsakomybių už savo gyvenimą ir tai, kas jame vyksta. Šiuo metu, nežiūrint to, kad namie keturi pametinukai, esu vaikų dienos centro direktorė, baigiau magistro studijas, turiu pareigų ir darbų socialinėje srityje, dalyvauju projektuose ir visuomeninėje bei politinėje veikloje, organizuoju moterų stovyklas ir paskaitas, patyrimines keliones ir t. t., o man atrodo, kad aš nieko neveikiu. Gera taip leisti viskam vykti, pasitikėti tuo, kas vyksta, prisiimti atsakomybę ir į viską žiūrėti su meile ir žinojimu, kad viskas bus gerai.</p>
<h2>Ko reikia, kad namuose būtų ramu?</h2>
<p><img src="77_CDN_URL/images/rene_bernal_kids.jpg" alt="Vaikų patirtys" /></p>
<p>Kaip suderinti viską, kad ir mamos būtų laimingos, save realizavusios ir vaikai nepamiršti tų veiklų sūkury? Viskam reikia pusiausvyros. Jei atsiduosime vien vaikams ir pamiršime save, anksčiau ar vėliau pateksime į aukos poziciją, nes, galbūt, atrodys, kad vaikai nedėkingi, kad atidavėme visą save, norėdamos jiems gero. Bet neapsigaukime. Vaikams reikia tėvų, kurie būtų laimingi, ramūs, kurie savo pavyzdžiu rodytų, kaip reikia siekti savo tikslų, kaip save realizuoti ir džiaugtis gyvenimu, tada ir vaikai tokie bus.</p>
<p>Jie visada mokosi iš pavyzdžių, ne iš pamokslų. Jei tėvai sakys „būk drąsus, eik, daryk“, bet patys bijos pokyčių savo gyvenime, tokios kalbos bus nieko vertos. Jei tėvai viską darys tik dėl vaikų, dėl jų ateities, tai bus meškos paslauga, nes tai panašu į besimokančio vaikščioti vaiko nešiojimą ant rankų, kad tik kur nors neužsigautų.</p>
<p>Ir labai svarbus vienas esminis momentas – asmeninis dėmesys. Dažnai man mamos rašo ir sako, kad kiek aš tam vaikui galiu skirti dar daugiau dėmesio, jei visą dieną su juo namie sėdžiu? Esmė ne sėdėjime ir buvime visą dieną kartu. Esmė kokybiškame laike kartu. Jo užtenka keliolikos minučių, bet su sąlyga, kad tuo metu nebus rankose telefono ar ekrano, galvose nesisuks mintys apie sriubos virimą ar skalbimo pajungimą, o širdyje nebus nerimo dėl ateities. Buvimas su vaiku turi būti tuo metu visa esybe išjaučiamas, koncentracija į vaiką, ką jis kalba, kaip atrodo, kokios jo mimikos, kaip jūs liečiatės, ką jaučiate. Jei vaikas kasdien gauna keliolika minučių tokio besąlyginio dėmesio, galite būti ramūs, kad viskas yra gerai ir galite ramiai siekti savo tikslų.</p>
<p>Buvo laikas, kai „sėdėjau namie“ su vaikais ir nesupratau, kas negerai, kodėl jie serga, kodėl pykstasi, kodėl negali pabūti tiesiog ramiai ir pažaisti, kodėl nuolat reikalauja mano dėmesio. Taip buvo todėl, kad tas mano buvimas buvo niekinis, nes skaitydama knygelę galvodavau apie tai, ką reiks nudirbti, kai baigsiu tai daryti. Kai vežiodavau vežimėliu, atrašinėdavau žinutes ir laiškus, kai statydavau kaladėlių pilis, matydavau dulkes po sofa ir knietėjo kuo greičiau ten iš jas pašalinti. Mūsų ryšys su vaikais buvo užveltas ir užterštas tuo, ko ten neturi būti, vaikams trūko mano buvimo čia ir dabar 100 proc., su jais.</p>
<p>Kai tą suvokiau, viskas pasikeitė. Vaikai mane tarsi paleido, jiems nebereikėjo nuolatinio mano dėmesio, jie tapo savarankiški, komunikabilūs, drąsūs, lengvai reiškiantys ir įvardijantys savo norus, mintis ir jausmus. Į darželį ėjo lengvai ir be adaptacinių periodų, nes pasitikėjau jais, paleidau ir nesisavinau, leidau susirinkti patirtis, kurių jiems reikia, susitikti draugus, su kuriais lemta susitikti.</p>
<p>Viskas kur kas plačiau ir giliau, tik leiskime sau tai pamatyti. Nesakau, kad tai labai lengvas kelias, bet man jis vienintelis, kuris pasiteisino, dėl kurio esame ten, kur esame, žinome tą, ką žinome, ir galime tuo dalintis. Su meile, Renata.</p>
