Nepalaužiama JAV parama Izraeliui – vedama savanaudiškų interesų
Po to, kai spalio 7 d. „Hamas“ grupuotė netikėtai įsiveržė į Izraelį, žiauriai nužudė daugiau nei tūkstantį civilių, o kai kuriuos jų paėmė įkaitais, Izraelis paskelbė karą bei tęsia atsakomąją operaciją Gazoje.
Bene reikšmingiausiomis Izraelio rėmėjomis tapo Jungtinės Amerikos Valstijos. JAV prezidentas Joe Bidenas šią savaitę net apsilankė kariaujančioje šalyje ir ne kartą viešai patvirtino nepalenkiamą savo ir savo valstybės ryžtą su Izraeliu drauge stovėti iki galo.
Dėl tokios Amerikos pozicijos stebėtis nereikėtų. Juk Izraelis – milijardų reikalaujanti JAV investicija, kai kurių pasaulio kraštų žiniasklaidoje neretai pašaipiai vadinama „vienintele demokratija Artimuosiuose Rytuose“.
Izraelis – ilgametė JAV investicija bei brangus nacionalinių interesų užtikrinimas
Pastaruosius beveik dvejus metus tiek Amerikos žiniasklaidoje, tiek ir visuomenėje netyla kalbos apie milijardines lėšas, kurias JAV skiria Rusijos agresiją bandančiai atremti Ukrainai.
Tačiau JAV milijardais švaistosi ne tik Rytų Europoje. Iš tiesų, Artimuosiuose Rytuose, kur Amerika savąjį dėmesį yra sutelkusi jau ne vieną dešimtmetį, išleidžiami dar didesni pinigai.
Net oficialiuose JAV Kongreso dokumentuose teigiama, kad Izraelis yra didžiausias bendras JAV užsienio pagalbos gavėjas nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų[1]. ki šiol Jungtinės Valstijos Izraeliui suteikė 158 mlrd. dolerių.
Skirtingos Baltųjų rūmų administracijos teikė Izraeliui paramą, o tai neva atspindi ne tik bendrus strateginius tikslus, bet ir abipusį įsipareigojimą puoselėti demokratines vertybes. Tiek Amerikos, tiek ir Izraelio klausimu šios vadinamosios vertybės gali būti kvestionuojamos.
Tačiau niekas negali abejoti JAV pasiryžimu ginti bei remti Izraelį. O šis pasiryžimas nėra siejamas tik su puikiais dvišaliais santykiais, bet veikiau – su strateginiais Amerikos tikslais regione.
J. Bidenas savo karjerą pastatė ant Izraelio rėmėjo kortos
Izraelio ir JAV santykiai yra ilgamečiai, tačiau akivaizdesnis ryšių stiprinimas pastebėtas prieš maždaug keturis dešimtmečius, o ši bendradarbiavimo istorija tiesiogiai siejasi ir su dabartiniu JAV vadovu J. Bidenu.
Dar 1986 m. Izraelio ambasadorius JAV Meiras Rosenne’as susitiko su tuomečiu Delavero senatoriumi J. Bidenu. Susitikimo laikotarpis neatsitiktinis – tuomet buvo likę maždaug dveji metai iki pirmojo J. Bideno bandymo tapti JAV prezidentu[2].
Delavero senatorius tada siekė įtikinti ambasadorių, kad yra draugiškas Izraeliui. Tačiau anuomet J. Bidenas buvo Senato Užsienio reikalų komiteto narys ir nebuvo itin įtakingas politikas, nedalyvavo Vašingtono žydų demokratų politikoje, neturėjo daug reikalų su žydų organizacijomis, niekada nesilankė Izraelyje. Nepaisant to, J. Bidenas visada palaikė Izraelio poziciją.
Tai imponavo žydų politikams ir Delavero senatorius galiausiai atsidūrė Izraelio ambasados akiratyje. Dokumentuojamas yra ir J. Bideno susitikimas su Izraelio ambasadoriumi.
Jo metu, J. Bidenas dalijosi mintimis apie prezidento rinkimus JAV, išreiškė savo poziciją dėl Izraelio, JAV politikos Artimuosiuose Rytuose. Izraelio ambasadorius JAV M. Rosenne’as padėkojo J. Bidenui už paramą, o šis atsakė, kad JAV to reikia labiau nei Izraeliui, pareikšdamas, kad tai – „geriausia mūsų investicija, iš kurios gauname didžiausią naudą“. Šią frazę, skirtingais formatais, J. Bidenas ne kartą kartojo vėliau.
Jei ne šis Izraelis, Amerika sukurtų kitą Izraelį
Strateginė partnerystė ar dvišalių valstybinių santykių suderinimas su nacionaliniais interesais – ne nauja praktika tarptautinėje politikoje. Vis dėlto, tamprūs JAV-Izraelio santykiai, regis, peržengia šias ribas, o bent jau Amerika, to net nesirengia slėpti.
JAV laiko Izraelį ne tik itin svarbiu strateginiu partneriu Artimuosiuose Rytuose, bet ir brangia, bet atsiperkančia investicija, kuri, viena ar kita forma, yra tiesiog privaloma.
„Tai geriausia mūsų 3 mlrd. dolerių investicija. Jei nebūtų Izraelio, Jungtinės Amerikos Valstijos, norėdamos apsaugoti savo interesus regione, turėtų išrasti Izraelį“, – skambiai sakė J. Bidenas viename susitikime su visuomene[3].
Jau tada, dar būdamas eiliniu senatoriumi, jis atvirai teigė, kad JAV politika Artimuosiuose Rytuose visada turėtų būti grindžiama tik „nuogais JAV interesais“ ir kad jo parama Izraeliui atitinka šiuos interesus.
Taigi, šių tvirtų dvišalių santykių pagrindas nėra nei istorinis, nei kultūrinis, kaip dažnai yra skubama pabrėžti. Izraelis JAV tėra priemonė užtikrinti savo galios egzistavimą įtemptame bei nafta turtingame regione, kuriame Amerika ne kartą įsitraukė į skirtingus karus.
Jau šiame amžiuje, skirtingų JAV prezidentų administracijų kritikai buvo ir yra linkę pabrėži, kad Amerikos pozicija Artimuosiuose Rytuose ir Izraelio atžvilgiu tik parodo, kad JAV pasaulyje tikrai negina laisvės, nepriklausomybės,demokratijos: veikiau vaikosi naudos sau.
JAV ir Izraelio ryšys taip pat nėra stovėjimas drauge su demokratija, nors ištisus dešimtmečius tarptautinė bendruomenė ir patys amerikiečiai buvo maitinami naratyvu, jog JAV remia Izraelį, nes jis yra vienintelė demokratinė valstybė Artimuosiuose Rytuose[4].
Milijonai sionismo kritikų ne kartą kvestionavo Izraelio valstybingumą, nors tai ir yra itin prieštaringa diskusija. Tačiau Izraelio demokratiškumo stoką paneigti nėra sudėtinga ir neturi būti laikoma antisemitizmu.
Kritika dešiniųjų vyriausybei buvo girdima dar gerokai iki dabartinių įvykių: tai ir politika Gazoje, ir politinė sistema, ir teismų pertvarka, dar šiais metais į paties Izraelio gatves privertusi išeiti daugybę protestuotojų. Kita vertus, ir Amerikos demokratija vis dažniau yra abejojama, tad šiuo atveju valstybės iš tiesų turi daug bendro.
Istorinės JAV klaidos Artimuosiuose Rytuose pastebimos vis dažniau
JAV tiesioginį įsitraukimą į Artimųjų Rytų valstybių tarpusavio ryšius bei politiką Izraelyje aktyviai stebi politikos ekspertai ir vis dažniau – negaili kritikos.
Kaip teigia leidinio „Foreign Policy“ žurnalistas, tarptautinių santykių profesorius Harvardo universitete Stephenas M. Waltas, būtent Amerika yra esminė problema, paskatinusi karą tarp Izraelio ir Palestinos.
S. M. Walto teigimu, savo politikos kryptį regione JAV galutinai įtvirtino dar 1991 m., kai buvo surengta Madrido taikos konferencija, kurioje dalyvavo Izraelio, Sirijos, Libano, Egipto, Europos ekonominės bendrijos ir jungtinė Jordanijos ir Palestinos delegacija.
Iranas nebuvo pakviestas dalyvauti konferencijoje, o į tai jis reagavo rengdamas „JAV atmetimo“ jėgų susitikimą ir užmegzdamas ryšius su palestiniečių grupėmis, įskaitant tą patį „Hamas“ ir „Islamo džihadą“. Laikui bėgant, Irano ir Vakarų santykiai dar labiau blogėjo, „Hamas“ ir Irano ryšiai tik stiprėjo[5].
Antrasis lemtingas įvykis buvo 2001 m. teroristinių išpuolių ir vėlesnės JAV invazijos į Iraką 2003 m. derinys. Jėgų pusiausvyros Persijos įlankoje pasikeitimas sukėlė nerimą Saudo Arabijai ir kitoms Persijos įlankos valstybėms, o bendros Irano grėsmės suvokimas ėmė keisti regioninius santykius, įskaitant kai kurių arabų valstybių santykių su Izraeliu pasikeitimą.
Trečias svarbus įvykis siejamas su jau buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo Bendro visapusiško veiksmų plano (JCPOA) su Iranu atsisakymu. Vėliau sekė vadinamieji Abraomo susitarimai, kai D. Trumpo svainis Jaredas Kushneris sukūrė susitarimus, kurie buvo dvišalių susitarimų, normalizuojančių Izraelio ir Maroko, Bahreino, Jungtinių Arabų Emyratų ir Sudano santykius, rinkinys. Kritikai pažymėjo, kad šie susitarimai nedaug prisidėjo prie taikos siekio, nes nė viena iš juose dalyvaujančių arabų šalių vyriausybių nebuvo aktyviai priešiška Izraeliui.
Dabar valdžioje esanti demokrato J. Bideno administracija taip pat nesiėmė jokių reikšmingų veiksmų, kad sustabdytų vis labiau link kraštutinių dešiniųjų pažiūrų linkstančią Izraelio vyriausybę, o tai, profesoriaus S. M. Walto teigimu yra priežastys, kodėl šiandien Artimieji Rytai, o gal net ir visas pasaulis, vėl atsidūrė ant didžiulio konflikto slenksčio.
