Invaziniai vėžiai Lietuvoje: kaip įsitvirtino žymėtasis vėžys ir ką daryti

Žymėtasis vėžys į Lietuvą atvežtas iš Amerikos 1972 metais

Žymėtasis vėžys (Pacifastacus leniusculus) Lietuvos vandenyse nėra sena rūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija nurodo, kad jis iš Amerikos į Lietuvą atvežtas 1972 metais, į Lietuvos invazinių rūšių sąrašą įtrauktas 2004 m., o į Europos Sąjungos susirūpinimą keliančių invazinių svetimžemių rūšių sąrašą – 2016 m. Per kelis dešimtmečius jis išplito upėse ir ežeruose, ypač pietryčių Lietuvoje.

Socialiniuose tinkluose kartais kartojamos istorijos apie vieną „švedą“, kuris vėžius atsivežė į Europą, arba apie XX a. vidurį, tačiau Lietuvos atveju patikimas šaltinis nurodo konkrečią datą – 1972 m. Kodėl vėžių buvo atvežta, ir kokiu keliu jie pateko į atskirus vandens telkinius, Gamtos tyrimų centro mokslininkas Gintautas Vaitonis aiškino LRT radijo laidoje „Gamta – visų namai“.

Invaziniai vėžiai išstumia vietinius ir platina vėžių marą

Lietuvoje gyvena keturios vėžių rūšys: dvi vietinės – plačiažnyplis ir siauražnyplis, ir dvi invazinės – žymėtasis ir rainuotasis. Aplinkos apsaugos departamentas pabrėžia, kad invazinės rūšys užima vietinių vėžių buveines, konkuruoja dėl maisto ir gali keisti visą ekosistemą. Pagrindinė grėsmė – vėžių maras: invaziniai vėžiai jam atsparūs, bet jį platina, o vietinėms rūšims šis susirgimas mirtinas.

Pietryčių Lietuvoje žymėtųjų vėžių populiacijos ypač gausios. Žvejai pasakoja, kad, pavyzdžiui, Merkyje ant paprasto jauko per kelias minutes galima sugauti dešimtis, o Žemaitijoje jų dar reta arba nėra visai. Tai žvejų pastebėjimai, o ne oficiali statistika, tačiau jie gerai atspindi netolygų rūšies plitimą.

Žymėtąjį vėžį atpažinsite pagal baltą dėmę ant žnyplių

Rūšis svarbu mokėti atskirti, nes nuo to priklauso, ar vėžį galima pasilikti. Aplinkos apsaugos departamentas pateikia tokius požymius:

• Žymėtasis vėžys: ant žnyplių aiškiai matoma balta dėmė, kiauto viršus ryškiai rudas, apačia rausva, kiautas lygus. Gali slėptis po akmenimis ar dumble.
• Rainuotasis vėžys: tamsiai raudoni dryžiai ant pilvelio, blyškiai rudas kūnas, aštrios ataugos narelyje už žnyplių. Lietuvoje užauga iki 13 cm, aktyvus visus metus, net žiemą.
• Plačiažnyplis vėžys (vietinis): užauga iki 20 cm, žnyplės raudonos su smulkiais dantukais. Patinai šiek tiek stambesni, subręsta maždaug per trejus metus (patelės per ketverius), gyvena apie 10 metų.
• Siauražnyplis vėžys (vietinis): šviesi ar balta apatinė kūno pusė, žalsvai gelsvas viršus, siauros žnyplės.

Invazinius vėžius leidžiama gaudyti visus metus be limitų

Gaudymo taisyklės vietinėms ir invazinėms rūšims skiriasi. Pagal Aplinkos apsaugos departamento informaciją:

• invazinius vėžius galima gaudyti visus metus, neribojant nei kiekio, nei dydžio;
• galima naudoti bučiukus ir samtelius be skaičiaus apribojimo, taip pat gaudyti rankomis ir graibštais;
• plačiažnyplių vėžių gaudyti draudžiama, nes tai saugoma rūšis;
• siauražnyplių vėžių sezonas trunka nuo liepos 16 d. iki spalio 14 d., vienam kartui leidžiama ne daugiau kaip 50 vėžių, ne trumpesnių nei 10 cm, ne daugiau kaip 5 bučiukai ar samteliai;
• jei gaudant invazinius pakliuvo vietinių vėžių, juos reikia nedelsiant paleisti į tą patį vandens telkinį.

Kaip primena G. Vaitonis, nuo spalio 16 d. upėse vėžių gaudyti draudžiama, išskyrus invazines rūšis, kurias galima gaudyti visus metus. Vėžiams gaudyti reikia mėgėjų žvejybos leidimo; jo nereikia asmenims iki 18 metų, valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams ir neįgaliesiems, turintiems tai patvirtinantį dokumentą.

Už vietinių vėžių gaudymą gresia baudos

Aplinkos apsaugos departamentas (informacija atnaujinta 2024-10-16) nurodo, kad už neteisėtą siauražnyplių vėžių gaudymą bauda siekia 30–90 eurų, o už plačiažnyplių – 600–1500 eurų. Be to, už kiekvieną neteisėtai pagautą vėžį skaičiuojama 15 eurų aplinkai padaryta žala. Todėl prieš išimant vėžį iš bučiuko verta įsitikinti, kad tai tikrai žymėtasis ar rainuotasis, o ne vietinis.

Ar įmanoma invazinius vėžius sustabdyti

Lietuvos gamtininkų vertinimu, kai invazinė rūšis jau įsitvirtino vandens telkinyje, veiksmingų būdų ją visiškai išnaikinti beveik nėra. Todėl svarbiausia neleisti jos platinti: neperkelti vėžių iš vieno telkinio į kitą ir nepaleisti jų į gamtą. Gaudymas visus metus ir be limitų padeda mažinti gausą, o vėžiena restoranuose tebėra delikatesas, todėl dalis gamtosaugininkų kitose šalyse skatina invazinių vėžių vartojimą.

Panaši situacija ir su kitomis svetimžemėmis rūšimis: kaip ir su šliužais, invazinių vėžių problema Lietuvoje yra reali ir ilgalaikė. Daugiau apie panašias rūšis skaitykite mūsų gamtos skyriuje.