Invazinės rūšys – nuo pasakojimų apie švedus iki mokslinių faktų
Pastaruoju metu Lietuvos gamtos mėgėjų ir žvejų diskusijų centre atsidūrė žymėtasis vėžys – invazinė rūšis, kurios populiacija sparčiai plečiasi šalies vandens telkiniuose. Nors socialiniuose tinkluose pasigirsta istorijų apie „švedą, atsivežusį vėžius į Europą“, tikrieji keliai, kuriais ši rūšis pasiekė Lietuvą, yra sudėtingesni.
Pasak gamtosaugos entuziastų ir šaltinių, žymėtieji vėžiai į Lietuvos vandens telkinius atkeliavo iš Šiaurės Amerikos per XX amžiaus vidurį – jie buvo įvesti kaip atspari vėžių marui alternatyva po to, kai vietinės rūšys krito nuo ligos. Ši rūšis yra atspari marui, bet patys tampa jo platintojais, todėl per laiką padėjo prisidėti prie vietinių vėžių nykimo.
Išstūmė vietinius ir tapo dominuojantys
Lietuvoje kadaise įprastas buvo plačiažnyplis vėžys, o dalyje vandens telkinių – ir siauražnyplis. Invaziniai žymėtieji dėl savo atsparumo, greito dauginimosi ir prisitaikymo sąlygų įvairovei užima vis daugiau buvusių vietinių rūšių arealo. Pietryčių Lietuvoje jų populiacija ypač gausi – pavyzdžiui, Merkyje ant paprasto jauko per kelias minutes gali susirinkti dešimtys vėžių. Tuo metu Žemaitijoje invazinių dar reta, o vietomis jų nėra visai.
Specialistai primena, kad tai – globalus procesas: panašių atvejų pasitaiko ir kitose šalyse, kur invazinės rūšys išstumia vietines, pavyzdžiui, Amerikoje, Nyderlanduose ar Didžiojoje Britanijoje.
Kaip atpažinti invazinius vėžius?
Lietuvoje aptinkamos keturios rūšys vėžių, iš kurių dvi yra vietinės – plačiažnyplis ir siauražnyplis, o dvi – invazinės, tai žymėtasis ir rainuotasis vėžys. Norint prisidėti prie vietinių rūšių apsaugos, svarbu mokėti jas atskirti.
Žymėtąjį vėžį nesunku atpažinti pagal aiškiai matomą baltą dėmę ant žnyplių. Jo kiauto viršus būna ryškiai rudas, apačia – raudona, o pats kiautas lygus, be aštrių ataugų. Ši rūšis gali gyventi dideliame gylyje, mėgsta slėptis po akmenimis ar dumble, pasižymi atsparumu ligoms ir panašiu dydžiu į vietinius vėžius.
Rainuotasis vėžys išsiskiria tamsiai raudonais dryžiais ant pilvelio ir blyškiai ruda kūno spalva. Už žnyplių kitame narelyje jis turi aštrias ataugas, o dydžiu yra mažesnis – Lietuvoje užauga iki 13 centimetrų. Ši rūšis ypatinga tuo, kad jai beveik nerūpi aplinkos sąlygos: nesvarbūs vandens temperatūros, gėlumo ar švarumo svyravimai, slėptuvių ar maisto trūkumas. Rainuotieji vėžiai yra aktyvūs visus metus, net žiemą. Abi šios invazinės rūšys daro žalą vietiniams vėžiams – užima jų buveines, konkuruoja dėl maisto ir platina mirtiną vėžių marą, kuriam pačios yra atsparios.[1]
Gaudymas, vartojimas ir kontrolės klausimai
Viešojoje erdvėje netrūksta nuomonių, kaip tvarkytis su invazinių vėžių populiacija. Vieni siūlo juos naikinti, kiti – tiesiog gaudyti ir valgyti. Restoranuose vėžiena tebėra delikatesas, o gamtosaugininkai kitose šalyse net skatina tokį vartojimą kaip vieną iš populiacijos mažinimo būdų.
Lietuvoje žvejai pastebi, kad žymėtieji yra mažesni nei plačiažnypliai, tačiau jų gausa kompensuoja dydžio skirtumą. Vis dėlto kontrolės priemonių efektyvumas kelia diskusijų – vieni mano, kad invazinės rūšys yra neišvengiama ekologinės kaitos dalis, kiti ragina imtis aktyvesnių veiksmų, kad būtų apsaugotos vietinės populiacijos. Aišku viena – kaip ir su šliužais, invazinių vėžių problema Lietuvoje yra reali ir ilgalaikė.
