Konfliktai sukelia prieštaringą ir įtemptą atmosferą
Eimosas Bronsonas Olkotas yra teigęs:
„Ginčytis moka daugelis, mažai kas moka paprastai kalbėtis“[1].
Kas apskritai yra konfliktas? Tai, paprastai tariant, požiūrių išsiskyrimas, nuomonių nesutapimas, priešprieša vienas kito minčių atžvilgiu keleto žmonių tarpe ar didesnėje žmonių grupėje.
Kaip pagrindines konfliktų priežastis galima įvardyti šias:
- baimė būti neteisingai suprastam, tad bandoma įrodyti savąją tiesą;
- neteisingas vienas kito pažiūrų supratimas ir nesusipratimas;
- savosios nuomonės nutylėjimas, kas galimai iššaukia priešpriešą ar net melą;
- nesąžiningumas, kai asmuo turi piktų kėslų, nedorų užmačių;
- atsakomybės vengimas, kuomet neatsakoma už savo padarytus veiksmus.
Rašytojo Stendalio mintis, teigianti, jog mokėjimas kalbėtis yra talentas yra gana taikli šiandienos pasaulyje[2]. Neretai taip įsismarkaujama kalbėti, kad tai, nori nenori, perauga į ginčą ir… prasideda tikra nuomonių kova. Kas gi nugalės? Ar išvis čia yra nugalima? Ar galima laikyti save aršiu kovotoju, tikruoju nugalėtoju?
Juk kiekvienas jaučiasi savaip teisus, savaip teisingas. Dvelkia puikybe, kad štai, aš vis dėlto esu teisus, o tu – ne. Deja, nuo to tikrai niekas nesijaučia nei laimingesnis, nei panašesnis. Tad verta susimąstyti apie konstruktyvų ginčą.
Pirmiausia, reikia priimti iššūkį kalbėtis konstruktyviai net ir apie ne tokius malonius dalykus. Tiesiog imti ir išsakyti savąsias pažiūras, oponentą supažindinti su savųjų vertybių deklaravimu ir juk taip smalsauti iš tiesų įdomu.
Ne mažiau svarbu ir aiškiai bei suprantamai nuspręsti, kas bus norima pasakyti, kuo norima pasidalyti, kokių įžvalgų reikia pateikti, kaip ir kodėl norima argumentuoti savąją kalbą. Suprantama, tai daryti svarbu taikiai, be pykčio.
Tuomet tampa svarbu įvertinti pašnekovą. Ar jis supras, kokiomis temomis bus norima kalbėtis? Tada jau galima spręsti, ko būtent yra siekiama šiuo pašnekesiu. Derėtų tiesiog išsakyti savo nuomonę, bet jos „nepiršti“, nes tai gali ir atgrasinti. Juk dažnai sakoma (ir ne tik „liaudyje“), kad siūloma prekė yra pigi, todėl įnirtingai peršama nuomonė nejučia tampa „neskani“.
Kai žinome, su kuo kalbame, galime savotiškai įsivertinti ir savo žinių arsenalą. Galima susimąstyti: „gal visgi ir buvau neteisus vienu ar kitu klausimu?“. Tada prasideda tokios derybos – „tu man, aš tau“. Žinių gi niekad nebus per daug, todėl dalinkimės informacija, pateikime ją kaip įmanydami pozityviau, teisingiau. Rezultatai – patikėkit, nustebins. Ir nemenkai!
Komunikuojant ir konfliktuojant – svarbiausia išgirsti kitą
Svarbiausia yra kalbėtis, bet neteisti ir nesiteisinti. Paklausius gero žodžio, rimto patarimo, galima išplėsti savo galimybių ribas, neužsisklęsti tik savų minčių rate ir jas kaskart permąstyti. Nedera atžagariai gromuliuoti.
Seneka yra sakęs:
„Sunku pastūmėti į gera pamokymais, lengva – pavyzdžiu“[3].
Argi ne taiklus posakis? Svarbu suvokti, ar pokalbis klostosi sklandžiai, ar turi kokių nors „gilesnių, užslėptų“ minčių. Kai pašnekovui norima „įkąsti“, jį įžeisti, įpiršti savąją gyvenimo tiesą ir jokiu būdu nepriimti kito nuomonės, dažnu atveju – pagrįstos ir teisingos nuomonės, kyla kone agresija, tad reikia laiku sustoti, susimąstyti, kad gali būti teisus ir kitas. Net jei išgirsta nuomonė yra neteisinga ar nemaloni, reikia nepasiduoti tam momentiniui pykčiui, kad ir kaip tai žeistų, skaudintų ar net žemintų.
Labai pravartu mokėti ir sugebėti pradėti pokalbį pozityviai, nes tada nekils noras teisintis, bijoti ar gintis, jog štai, „aš vienintelis teisus, o tu – toli gražu ne“.
Andrė Morua teigė:
„Pokalbis – tai pastatas, statomas bendromis jėgomis[4]“.
Taigi, ar neverta „statyti“ tą nuostabų pokalbio statinį bendromis jėgomis, taikingai, supratingai. Kiek tam yra galimybių, kiek leidžia žmogiškasis „ego“.
Tenka pastebėti, kad kartais pašnekovas atkakliai gina savo nuomonę ir šiukštu nesutinka su kito žmogaus mintimis. Ir tai – netgi ne tas atvejis, kada stokojama žinių, bet paprasčiausiai tokiu būdu yra suvokiama, kad „kertama“ per žmogaus išdidumą. Kas gi nenori jaustis protingesnis, „viršesnis“ už kitą? Bet juk visur ditirambais skamba frazė: „Tik ginčuose gimsta tiesa.“ Gal ir neverta to užmiršti, karts nuo karto, pagalvoti apie tai?
Konfliktai (ne)suteikia naujų žinių
Konstruktyvus konfliktas remiasi prielaida, jog būtent konfliktuojant galima įgyti naujų žinių. Taigi, tai tarsi praplečia akiratį, leidžia suprasti, kad dar daug dalykų yra nežinoma, gal net neapgalvota ir nenumanyta. Taip ir gimsta gyvenimo moto – būtent ginčuose, skirtinguose nuomonių pasisakymuose.
Žinoma, reikėtų, kaip tik įmanoma, vengti užgaulaus, pikto žodžio. Juk tokiu būdu pašnekovas liks ir įsižeidęs ir apskritai – nesupratęs, kas gi čia įvyko, juk galbūt buvo tikimąsi tiesiog taikaus pokalbio ir diskusijos.
Dažnai reikėtų prisiminti, kad konfliktuojant, svarbu tonas: kokiu tonu kalbama, tokiu bus ir atsakyta. Tad pravartu deramai, žmoniškai kalbėti, o po to nepamiršti atidžiai išklausyti ir kitą pusę. Neretas atvejis, kai išklausyti kito neskubama, galvojama, kad tik vienas asmuo turi leisti tiradą minčių, kitam neleidžiant net įsiterpti, sutikti su išgirsta nuomone, ar ne.
Ginčas – iš tiesų gan „slidus“ ar net pavojingas dalykas, nes „laimėjus“ ginčą, galima imti ir lengvų lengviausiai prarasti gerą pašnekovą ar draugą. Ta riba tarp ginčo ir nuomonių išsakymo tokia plonytė, jog niekas negali nuspėti diskusijos pabaigos.
Taktiškumas taipogi yra vienas svarbiausių elementų „pozityviajam ginčui“. Nevalia jo ignoruoti ar kažkaip jį gudriai apeiti. Taktiškus ir mandagius žmones visi mėgsta ir tai tikrai yra viena iš esminių žmogaus teigiamo charakterio savybių. Juk kasdien bendraujant ir komunikuojant, nemandagaus ar išsišokančio takto neįmanoma pateisinti, o nemalonus pokalbis ir gerokai atstumia, jo tęsti nebesinori.
Svarbu atviras pokalbis, kuris gali būti sietinas su pozityvumu. Kai kalbama atvirai, paprastai ir kuo natūraliau, visa tai labai jaučiama ir, tarytum, skatina atsakyti tuo pačiu.
Tiesa, tas tas atviras pokalbis neturi užgauti kito ambicijų, kai viskas išsakoma taip, tarsi knietėtų tik užgauti, pašiepti pašnekovą. Reikia mokėti „prieiti“ prie žmogaus deramai, taktiškai, bandant kartu pažinti jo sielą, kas išties yra gan sudėtinga, o gal net ir utopiška. Gal tuo momentu pašnekovui sunku, sudėtinga, juk niekada nežinai, kas iš tiesų slypi kito asmens viduje, su kokiomis vidinėmis prieštarom jis kovoja.
Žinoma, dauguma ginčų yra tiesiog neišvengiami. Vis tik, svarbiausia, kad jie nepereitų į tokią praktiką, jog juos įtakoti bloga asmens nuotaika, kai imama ir pasakoma visiškai viskas, kas yra galvojama.
Kai pašnekovas tarsi netyčiomis užgaunamas, jis automatiškai pasijaučia nesaugus ir pažeidžiamas. Svarbu, kad konstruktyvus ginčas vis tik toks ir būtų, nes tada nejučia išauga pasitikėjimas vienas kitu, norima su tokiu žmogumi diskutuoti, kalbėti, atrasti naujų žinių lobynus.
Dažnai, pamačius ar išgirdus, jog kitas asmuo yra visiškai neteisus, tu pats tiesiog diplomatiškai to nepastebi ir neperši savo įsitikinimų, tiesiog bandai pasisakyti, kokia gi būtent tavoji įžvalga vienu ar kitu klausimu.
Fransua de Larošfuko yra pasakęs:
„Didelis menas laiku pasakyti savo nuomonę, bet nemažas menas ir laiku patylėti”[5].
Ir tam paniekos tikrai nereikia jausti! Tai tik parodo gerumo, elementaraus supratimo ir susipratimo stygių. Iš tiesų, tampa vertinga susimąstyti, kas turi įtakos tam, jog žmogus, kone piestu stoja už savo įsitikinimus.
