Lietuvos užpuolimo atveju, NATO į pagalbą gali ir neskubėti
Vasario mėnesį Seime vyko Vilniaus saugumo forumas. Jame be kitų svečių dalyvavo buvęs Jungtinių Valstijų (JAV) sausumos pajėgų vadas Europoje Benas Hodgesas, pasidalinęs įžvalgomis, kurios papiktino dalį politikų ir įbaugino visuomenę.
B. Hodgesas kalbėjo apie tai, kad Rusijos puolimo atveju Lietuva turi būti pasirengusi bent dvi savaites gintis savo jėgomis. Jo teigimu, kalbant apie NATO 5-ąjį straipsnį, būtina suprasti, kad jis aktyvuojamas politine valia, kurios pareiškimas gali užtrukti.
„Nežinau, ar visi supranta 5-ąjį straipsnį. Tai nėra automatinis dalykas. Tai politinis sprendimas. Gali būti, kad bus laiko tarpas – galbūt net dvi savaitės – po to, kai Rusija užpuola NATO narę. Gali užtrukti net dvi savaites, kol pastiprinimas atvyks į Lietuvą“, – sakė jis.
Jo teigimu, atakos atveju, reikia atsilaikyti bent dvi savaites, kol atvyks papildomi pastiprinimai, o tam reikia pasiruošti.
„Bet tos dvi savaitės – nežinau, ar visi supranta, ką tai reiškia. Nestovėsite pasienyje su dideliu ženklu, kad mes skiriame 3 procentus BVP gynybai. Tai nė vienos rusų transporto priemonės nesustabdys. Svarbu tai, ar jūs pasiruošę“, – pažymėjo B. Hodgesas.
Jis akcentavo ir visuomenės pasirengimo svarbą – jo teigimu, Lietuvai reikėtų skirti daugiau dėmesio ne tik civilinei saugai, bet ir vykdyti pilietines pratybas. B. Hodgesas atkreipė dėmesį ir į tai, jog Lietuva neturi pakankamai priešraketinės gynybos pajėgumų.
Netrukus po tokių pareiškimų, B. Hodgesas sulaukė dalies Lietuvos politikų kritikos. Lietuvos krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas tokius įspėjimus pavadino „laužtais iš piršto“, teigė, kad „būtų gerai, kad kas nors Hodgesui pasakytų, kad yra regioniniai gynybos planai su pajėgumais, kurie veikia iš karto, o ne po dviejų savaičių“.
Vis dėlto, B. Hodgesas atrėmė, kad jo pasisakymai paremti ne tik žiniomis apie NATO karinius pajėgumus, bet ir regioninę specifiką, o jo perspėjimas buvo blogiausio scenarijaus vizualizavimas.
„Mano analizė buvo pagrįsta faktu, kad iš tiesų yra NATO regioniniai planai, kuriuose numatytas greitas pastiprinimas, ir žiniomis apie regioną bei geografiją. Ji taip pat remiasi žinojimu, kad Lenkija krizės atveju neleis jokioms savo pajėgoms kirsti Lietuvos sienos, įskaitant JAV tankus Lenkijoje… Tokia yra Lenkijos politika“, – teigė B. Hodgesas.
Kiek vėliau Vilniuje vykusioje tarptautinėje Baltijos karinėje konferencijoje dalyvavęs buvęs NATO karinių pajėgų vadas Philipas Breedlove‘as teigė sutinkantis su B. Hodgeso įspėjimais, kad Lietuvai gali tekti kurį laiką gintis vienai.
„Manau, kad Benas Hodgesas bando pabrėžti, jog nereikėtų kliautis, kad iš karto sulauksite atsakymo. Reikia sugebėti išlaikyti liniją. Ar dvi savaitės yra teisinga, ar dvi dienos yra teisinga – galbūt nesu taip įsitikinęs, kaip Benas Hodgesas, tačiau faktas yra tas, kad jo mintis yra teisinga. Pagal 3 NATO straipsnį mes turime gintis. Ir tada Aljansas priims sprendimą”, – teigė Ph. Breedlove‘as.
Premjerė Ingrida Šimonytė taip pat pripažino, kad karo atveju, Aljanso lyderių politiniai sprendimai aktyvuoti 5-ąjį straipsnį gali užtrukti.
„Natūrali yra prielaida, kad nuo pat nulinio momento ginsimės visi kartu. O dar geriau – jeigu visi kartu atgrasysime. Visgi, NATO garantijos yra, visų pirma, politinės. Ir kartais, deja, demokratinių šalių politikai būna lėti kaip tik esminiais momentais. O 5-asis straipsnis kaip tik kalba apie tokį – ir nėra jokio tarptautinio teismo, kuriam būtų galima būtų pateikti ieškinį už nepakankamai greitą sprendimų priėmimą“, – sakė I. Šimonytė.
Vieni tokias kalbas įvertino kaip gąsdinimą ir tam tikrą nepasitikėjimo partneriais skatinimą, kiti kaip perspėjimo signalą, jog savo šalies saugumu turime pasirūpinti ir patys, negalime visada kliautis vien tik NATO pagalba, bet patys nieko nedaryti.
O kokia situacija yra iš tiesų: ar NATO 5-asis straipsnis tikrai įpareigoja ginti partnerius ar tik sudaro galimybes, išreiškus politinę valią (kurios gali ir nebūti) tai padaryti? Šių diskusijų fone ne mažiau svarbu dėmesį atkreipti ir į Lietuvos sprendimų priėmėjų reakciją. Juk dalis jų viešų diskusijų apie geopolitinę situaciją jau dabar tiesiogiai prieštarauja NATO įsipareigojimams, tačiau apie tai kalbėti patogiai vengiama.
NATO 5-asis straipsnis: pastraipos vertas susitarimas, kuris turi garantuoti Lietuvos išlikimą
Visa Šiaurės Atlanto sutartis yra vos lapą užimantis dokumentas, o NATO 5-asis straipsnis yra tik pastraipa, kurios išpildymu aklai tikime ir pasitikime. Kas iš tiesų sakoma šiame straipsnyje?
„Šalys susitaria, kad vienos ar kelių iš jų ginkluotas užpuolimas Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus laikomas jų visų užpuolimu, ir todėl susitarė, kad tokio ginkluoto užpuolimo atveju kiekviena iš jų, įgyvendindama individualios ar kolektyvinės savigynos teisę, pripažintą Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje, nedelsdama suteiks pagalbą užpultai ar užpultoms Šalims, individualiai ir kartu su kitomis Šalimis, imdamasi tokių veiksmų, kokie atrodys būtini, įskaitant ginkluotos jėgos panaudojimą, Šiaurės Atlanto regiono saugumui atkurti ir palaikyti. Apie kiekvieną tokį ginkluotą užpuolimą bei visas priemones, kurių buvo imtasi užpuolimo atveju, nedelsiant pranešama Saugumo Tarybai. Tos priemonės nutraukiamos po to, kai Saugumo Taryba imasi priemonių, būtinų atkurti ir palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą“[1].
Dalis šiame straipsnyje minimų teiginių gali būti kvestionuojami ir kelti nerimą. Pavyzdžiui, ką gi reiškia „veiksmų, kurie atrodys būtini“ ėmimasis? Juk ne visiems partneriams Lietuvos ar kitos šalies užpuolimo atveju gali atrodyti būtina imtis karinių veiksmų. Kas gi nutiktų, jei būtų bandoma kalbėti apie taikius konflikto sprendimo būdus, o ne realų karių siuntimą į konflikto židinį? Juk straipsnis niekaip neįpareigoja ginti NATO šalis būtent ginklu.
Žinoma, pagrįstai nerimaujama ir dėl laiko tarpo, per kurį net ir skirta, karinė pagalba būtų pajėgi atvykti. Kai kalbama apie karinę pagalbą, dažniausiai žvelgiama į JAV, o ten sprendimų priėmimas gali užtrukti.
Net jei NATO sąjungininkė yra užpulta, prieš siųsdamas kariuomenę į konflikto zoną ar kitaip panaudodamas jėgą, JAV prezidentas turi gauti Kongreso leidimą[2].
Šiaurės Atlanto sutarties 11-ame straipsnyje aiškinama, kad tuo metu šalys „vykdo savo atitinkamas konstitucines procedūras“. Jungtinėse Valstijose tai reiškia, kad reikia gauti aiškų Kongreso, kuris turi vienintelę konstitucinę galią skelbti karą ir yra atsakingas už karinius asignavimus bei priežiūrą, leidimą.
Jei Kongresas nuspręstų, kad karinis atsakas yra būtinas, jis galėtų priimti ribotą leidimą panaudoti jėgą. Tokiame įgaliojime turėtų būti nurodytas konflikto tikslas ir geografinė aprėptis, taip pat priešo tapatybė ir laiko tarpas, kai kariai gali būti siunčiami į konfliktą.
Po Rugsėjo 11-osios įvykių JAV, buvo pasinaudota 5-uoju straipsniu. Tada Amerika paragino NATO partneres paremti ją reaguojant į teroristinius išpuolius. NATO šalys paprašė savo įstatymų leidžiamųjų organų leidimo dislokuoti savo pajėgas. Tačiau tik 2001 m. lapkričio 16 d. Vokietijos Bundestagas balsavo už tai, kad Vokietija, vykdydama savo įsipareigojimus pagal 5-ąjį straipsnį, skirtų 3900 karių kovai Afganistane. Taigi, politinės valios pritaikymas užtruko daugiau kaip du mėnesius. Tai nėra įkvepiantis pavyzdys mums.
Svarbus ir 1-asis NATO straipsnis, kurį galimai pažeidžia ir patys Lietuvos politikai
Kalbant apie galimą karinio konflikto grėsmę ir kitus pavojus šiuo įtemptu laikotarpiu, dažnai pamirštama, kad egzistuoja ne tik 5-asis NATO straipsnis. Pamirštama ir tai, kad šiais NATO įsipareigojimais ne tik viliamės būti apginti, bet kartu, turime ir savo pareigų. Apie tai kalbame 1-ajame NATO straipsnyje, kuris teigia:
„Šalys įsipareigoja, kaip nustatyta Jungtinių Tautų Chartijoje, bet kokį tarptautinį ginčą, kuriame jos gali dalyvauti, spręsti taikiu būdu taip, kad tarptautinei taikai, saugumui bei teisingumui neiškiltų pavojus, ir savo tarptautiniuose santykiuose susilaikyti nuo grasinimo jėga ar jėgos panaudojimo bet kuriuo būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais“.
Tačiau matome, kad pastaruoju metu anksčiau galbūt privačios diskusijos apie NATO karių siuntimą į Ukrainą ir dėl to galintį kilti didžiulį konfliktą, dabar tapo viešos. Prancūzijos vadovas Emmanuelis Macronas praėjusį mėnesį pareiškė, kad Vakarų sausumos pajėgos galėtų būti išsiųstos į Ukrainą. Ar tai nėra tam tikras grasinimas?
Į tai, žinoma, greitai sureagavo pasaulis: Ukraina džiaugėsi, Rusija reiškė pasipiktinimą. JAV paskelbė, kad savo karių nesiųs, bet neprieštarauja kitų NATO valstybių iniciatyvai. Vis tik, dauguma Vakarų šalių tokią idėją įvertino skeptiškai, pareiškė, kad tai galėtų išprovokuoti platesnį konfliktą.
Neseniai Italijos ministro pirmininko pavaduotojas Matteo Salvini net apkaltino Prancūzijos prezidentą sukėlus pavojų Europai. M. Salvini teigė, kad E. Macrono pasiūlymas buvo „labai pavojingas, perteklinis ir nesubalansuotas“, o „prezidentas Macronas savo žodžiais kelia pavojų mūsų šaliai ir mūsų žemynui“. Tačiau E. Macrono idėjos palaikymo vis dėlto sulaukė, ypač Lietuvoje.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda teigiamai įvertino Prancūzijos vadovo iniciatyvą. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis taip pat sakė, kad verta apmąstyti Prancūzijos prezidento siūlymą.
„Europos likimas sprendžiasi mūšio lauke Ukrainoje. Tokiais laikais, kokius dabar išgyvename, labai reikalinga politinė lyderystė, ambicija ir ryžtas mąstyti netradiciškai. Vakar Paryžiuje vykusio susitikimo iniciatyvą verta apsvarstyti“, – sakė G. Landsbergis.
Vėliau jis teigė, kad nėra tikras, ar įmanomas bendras europinis sutarimas, bet Lietuva yra pasirengusi jungtis prie tų koalicijų, kurios ryžtingai sieks Ukrainos pergalės[3].
Galimai būsimas naujasis krašto apsaugos ministras, šiuo metu Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas teigė, kad „mes kaip valstybė esame aukščiausiu lygmeniu išreiškę pozityvią žinią Macrono iniciatyvai“.
Toks Lietuvos aukščiausio lygio politikų noras siųsti karius į Ukrainą nepaisant galimos konflikto eskalacijos ir žinant galimą pavojų Lietuvai gali tiesiogiai pažeisti ne tik 1-ąjį NATO straipsnį, bet ir įsipareigojimus Lietuvos piliečiams. Juk pirmiausia turėtų būti akcentuojamas lietuvių saugumas, mūsų krašto gerovė, kuri pirmiausiai turėtų būti užtikrinama ne karine retorika, o diplomatija.
Iš tiesų, dėl tokių drastiškų Lietuvos politikų, ypatingai L. Kasčiūno, pareiškimų, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis viešai kreipėsi į prezidentą. R. Karbauskio teigimu, konservatoriai tokiais pasisakymais tiesiog kursto Trečiąjį pasaulinį karą.
„Siųsdami karius į Ukrainą, kuri pati sako, kad nenori NATO karių savo teritorijoje, konservatoriai Lietuvą paverčia trečio pasaulinio karo kurstytojais ir pateisina Rusijos lūkesčius, kuri tik ir laukia, kada turės pretekstą apkaltinti NATO tiesioginiu dalyvavimu kare“, – teigė jis ir paprašė situaciją įvertinti patį prezidentą.
Vis dėlto, pats prezidentas yra linkęs paremti idėją siųsti NATO šalių karius į Ukrainą ir, regis, palankiai vertina L. Kasčiūno, pasižyminčio ugningais, kariniais pareiškimais, tapimą krašto apsaugos ministru.
