Tautybę G. Landsbergis renkasi pagal nuotaiką
Lietuvos politikoje jau tampa moralu keisti ne tik savo nuomonę, bet ir tautybę pagal situaciją. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, kalbėdamas apie Ukrainos priėmimą į ES gretas, rėžė, kad šiandien pats yra ukrainietis.
Natūraliai kyla klausimas, kokia yra žmogaus tapatybė, jei šis gali keisti ne tik savo lytis, bet ir tautybę, kada panorėjęs. O dar liūdniau, kai tą daro politikai, kurie kaip tik turėtų sutvirtinti visuomenės pasitikėjimą jų daromais sprendimais. Bet kaip čia pasitikėsi, kai vieną dieną politikas yra vyras, o kitą, žiūrėk, tas pats asmuo – jau moteris.
Panašiai nutiko ir G. Landsbergiui, niekaip negalinčiam apsispręsti, kuri tautybė jam atneš daugiausiai naudos.
Kalbėdamas apie šią savaitę vykstančiame Europos vadovų tarybos (EVT) posėdžių metu galimas derybas dėl Ukrainos narystės ES, G. Landsbergis nevyniojo į vatą ir kirto, kad jei Vengrija ir toliau blokuos derybas dėl Ukrainos stojimo į Sąjungą, kol kas alternatyvų tam nėra.
„Šiandien esu ukrainietis ir laukiu geriausio“, – ketvirtadienį Seime žurnalistams rėžė G. Landsbergis[1].
Politikas atkreipė dėmesį, kad tuo atveju, jeigu Ukraina nebūtų šiemet priimta į Bendriją, tai esą būtų „didžiulė žala Europai“.
Šiandien lietuvis, rytoj ukrainietis, o poryt – baltarusis
Kai diplomatijos vadovas, atstovaujantis Lietuvai taip greitai keičia tautybę, galima net pagalvoti, kad tuoj bus priimami ne Lietuvai, bet kitai šaliai naudingi sprendimai (tai, kurios tautiečiu politikas manys esąs). Kaip pavyzdys, G. Landsbergis užsienio reikalų ministru dirba nuo 2020-ųjų. Karas Ukrainoje prasidėjo 2022 metų vasario 24-osios. Būtent nuo to laiko garsiojo anūko prioritetu tapo nebe Lietuva, bet Ukraina ir parama jai. Ir išvis, dar klausimas, ar politikui apskritai kada nors Lietuva buvo pati svarbiausia.
Kas ten žino, galbūt ryt politikas pamanys, kad yra baltarusis, todėl privalo vykti į Baltarusiją ir išvaduoti visus prie A. Lukašenkos režimo uždarytus politinius kalinius? Juk mėginimų jau kaip ir buvo.
Prisiminkime, kaip buvo atimta Lietuvos pilietybė garsiajai čiuožėjai Margaritai Drobiazko, kai ši, nepaisydama Ukrainoje vykstančio karo, kartu su partneriu Povilu Vanagu sudalyvavo Sočyje vykusiame balete ant ledo „Gulbių ežeras“, kurį organizavo V. Putino atstovo Dmitrijaus Peskovo žmona Tatjana Navka.
Kodėl neištikimybė savo šaknims toleruotina Lietuvos politikų tarpe? Sakysite, jis tik iš solidarumo Ukrainai taip pasakė. Bet kodėl gi negalime išlikti solidarūs patys sau?
Ar gali ukrainiečiai būti mūsų šalies ministrais?
Po ranka norima turėti dvigubą pilietybę
Veikiausiai daugelis prisimename į diskusijų lygmenį iškilusį klausimą dėl galimybės turėti dvigubą pilietybę Lietuvoje. 2019 metais Lietuvoje įvyko referendumas dėl dvigubos pilietybės, tačiau jis buvo nesėkmingas, kadangi nepavyko priimti Konstitucijos 12 straipsnio pataisos, kuriai reikėjo ne mažiau kaip pusės visų rinkėjų pritarimo, t. y. pritrūko apie 300 tūkst. balsų[2].
Todėl Seimas dar šiemet nutarė, kad greta viso rinkimų vajaus 2024 m. gegužės 12 dieną įvyks ir referendumas dėl daugybinės pilietybės įteisinimo[3].
Natūralu, kad dvigubą pilietybę palaiko ne visi. Pagrįstai kyla klausimų, jei asmuo bus Lietuvos ir dar kitos užsienio valstybės pilietis, kam jis mokės mokesčius? Jeigu gyvendamas svečioje šalyje ir į Lietuvą atvykdamas porąkart per metus arba dar rečiau, jis vargu, ar norės ir čia vykdyti visas savo, kaip piliečio, pareigas.
Kitas aspektas – jei įvyktų karinis konfliktas – kaip toks pilietis aktyviai gintų valstybę, kuri jam tik antra sąraše?
Juk pilietybė – tai ne tik galimybė, bet ir didžiulė atsakomybė. O tai šiandien lietuvis, o ryt jau nebe. Ir kas gi gali pasipriešinti šiandieninei laisvei būti tuo, kuo nori būti?
Kol kas nėra aišku ir kaip būtų sprendžiama dilema, kai asmuo vienu metu norėtų turėti dviejų nelojalių valstybių pilietybes.
