Europos Sąjungos istorija: kada ir kaip susikūrė ES, nuo Šumano deklaracijos iki Lisabonos sutarties

Europos Sąjunga atsirado ne vienu sprendimu, o per daugiau nei septynis dešimtmečius. Viskas prasidėjo nuo pokario sumanymo bendrai valdyti anglių ir plieno pramonę, kad tarp Prancūzijos ir Vokietijos nebekiltų karas. Šiandien tai 27 valstybių sąjunga su bendra rinka, valiuta ir teise. Šioje Europos Sąjungos gido dalyje papasakosime, kada įkurta ES, kokios sutartys ją kūrė ir kaip ji plėtėsi.

Kada įkurta Europos Sąjunga

Trumpas atsakymas – 1993 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo Mastrichte pasirašyta Europos Sąjungos sutartis. Būtent ji pirmą kartą oficialiai įvedė pavadinimą „Europos Sąjunga“. Tačiau Sąjunga neatsirado tuščioje vietoje: ji perėmė tris jau veikusias Europos Bendrijas. Seniausia jų, Europos anglių ir plieno bendrija, įkurta 1951 m., o Europos ekonominė bendrija pradėjo veikti 1958 m. sausio 1 d. Todėl ES pradžią istorikai dažnai sieja su 1950–1958 m., o šešias pirmąsias nares vadina steigėjomis.

1945–1959 m.: nuo karo griuvėsių iki Romos sutarčių

Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europos politikai ieškojo būdo, kaip neleisti dar vienam karui įsiliepsnoti. 1950 m. gegužės 9 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas (Robert Schuman) pasiūlė Prancūzijos ir Vokietijos anglių bei plieno gamybą pavesti bendrai vyriausiajai institucijai. Logika paprasta: kas bendrai valdo karo pramonės žaliavas, tas negali slapta ginkluotis prieš kaimyną. Ši diena dabar minima kaip Europos diena.

1951 m. balandžio 18 d. Paryžiuje šešios valstybės, Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vakarų Vokietija, pasirašė sutartį dėl Europos anglių ir plieno bendrijos, kuri pradėjo veikti 1952 m. Sėkmingas bandymas paskatino žengti toliau. 1957 m. kovo 25 d. tos pačios šešios šalys pasirašė Romos sutartis, kuriomis įsteigė Europos ekonominę bendriją (EEB) ir Europos atominės energijos bendriją (Euratomą). Sutartys įsigaliojo 1958 m. sausio 1 d. EEB tikslas buvo bendroji rinka, kurioje prekės, žmonės, paslaugos ir kapitalas judėtų be kliūčių. Tais pačiais metais pirmą kartą susirinko ir Europos Parlamento pirmtakė – Europos parlamentinė asamblėja (jos raida aprašyta Europos Parlamento istorijos straipsnyje).

1960–1979 m.: muitų sąjunga ir pirmoji plėtra

1962 m. pradėta bendra žemės ūkio politika, iki šiol viena didžiausių ES biudžeto dalių. 1965 m. pasirašyta Sujungimo sutartis, kuri nuo 1967 m. trims Bendrijoms suteikė vieną Komisiją ir vieną Tarybą. 1968 m. liepos 1 d. šešios valstybės panaikino muitus tarpusavio prekybai ir ėmė taikyti vienodus muitus prekėms iš kitų šalių – taip gimė muitų sąjunga.

1973 m. sausio 1 d. prie Bendrijų prisijungė Danija, Airija ir Jungtinė Karalystė, narių padaugėjo iki devynių. 1975 m. įkurtas Europos regioninės plėtros fondas, per kurį lėšos skirstomos skurdesniems regionams. 1979 m. birželį vyko pirmieji tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai: iki tol jo narius deleguodavo nacionaliniai parlamentai.

1980–1992 m.: Pietų plėtra ir bendroji rinka

Žlugus diktatūroms, į Bendrijas įstojo Graikija (1981 m.), Ispanija ir Portugalija (1986 m.), narių tapo 12. 1986 m. pasirašytas Suvestinis Europos aktas nustatė šešerių metų programą, kaip panaikinti nacionalinių taisyklių skirtumus, trukdžiusius prekybai, ir suteikė daugiau galių Europos Parlamentui. 1987 m. pradėta studentų mainų programa „Erasmus“, kuria nuo to laiko pasinaudojo daugiau nei 10 mln. žmonių. 1989 m. lapkričio 9 d. griuvo Berlyno siena, o 1990 m. spalį susivienijusios Vokietijos rytinė dalis tapo Bendrijų dalimi.

Mastrichto sutartis: gimsta Europos Sąjunga

1992 m. vasario 7 d. Nyderlandų mieste Mastrichte pasirašyta Europos Sąjungos sutartis, įsigaliojusi 1993 m. lapkričio 1 d. Ji pastatė Sąjungą ant trijų ramsčių: Europos Bendrijų, bendros užsienio ir saugumo politikos bei bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityje. Sutartis numatė bendrą valiutą, įvedė ES pilietybę (teisę gyventi ir balsuoti savivaldos bei EP rinkimuose kitoje ES šalyje) ir sustiprino Europos Parlamento vaidmenį. Dar tų pačių metų sausio 1 d. pradėjo veikti bendroji rinka su keturiomis laisvėmis: laisvu žmonių, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimu.

1993–2009 m.: euras, Šengenas ir didžioji plėtra

1995 m. į ES įstojo Austrija, Suomija ir Švedija, o kovo 26 d. septyniose šalyse įsigaliojo Šengeno susitarimas, panaikinęs pasų kontrolę prie vidaus sienų. 1999 m. sausio 1 d. vienuolikoje šalių įvestas euras, iš pradžių tik negrynaisiais pinigais, o 2002 m. sausio 1 d. euro banknotai ir monetos pasirodė dvylikos šalių kišenėse. Amsterdamo (1997 m.) ir Nicos (2001 m.) sutartys keitė institucijų darbo taisykles, ruošdamos Sąjungą didelei plėtrai.

Ji įvyko 2004 m. gegužės 1 d.: į ES įstojo dešimt valstybių – Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lenkija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija. Taip baigėsi po Antrojo pasaulinio karo susiklostęs Europos padalijimas. 2007 m. prisijungė Bulgarija ir Rumunija, narių tapo 27. Tuo metu ES bandė priimti Sutartį dėl Konstitucijos Europai, tačiau 2005 m. Prancūzijos ir Nyderlandų rinkėjai ją atmetė.

Lisabonos sutartis: dabartinė ES sąranga

Vietoj nepavykusios konstitucijos 2007 m. gruodžio 13 d. pasirašyta Lisabonos sutartis, įsigaliojusi 2009 m. gruodžio 1 d. Ji panaikino ramsčius ir suteikė ES juridinio asmens statusą, įsteigė nuolatinio Europos Vadovų Tarybos pirmininko ir vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams postus, gerokai išplėtė Europos Parlamento teisę spręsti kartu su Taryba ir įtvirtino Pagrindinių teisių chartijos privalomumą. Taip pat atsirado 50 straipsnis, leidžiantis išstoti iš ES, ir piliečių iniciatyva: milijonas parašų iš kelių šalių gali paprašyti Komisijos pasiūlyti teisės aktą.

Šiandien ES veikia pagal dvi pagrindines sutartis: Europos Sąjungos sutartį (principai, vertybės, institucijos) ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (konkrečios politikos sritys ir procedūros), kurios pagrindas – 1957 m. Romos sutartis. Kaip pagal jas priimami įstatymai, aiškiname ES teisės aktų dalyje.

2010–2019 m.: krizių dešimtmetis

Pasaulinė finansų krizė virto euro zonos skolų krize: ES ir euro zonos šalys kūrė gelbėjimo fondus, o vėliau – bankų sąjungą su bendra didžiųjų bankų priežiūra. 2012 m. ES gavo Nobelio taikos premiją už indėlį į taiką, susitaikymą, demokratiją ir žmogaus teises Europoje. 2013 m. liepos 1 d. 28-ąja nare tapo Kroatija. 2015 m. į Europą atvyko daugiau nei milijonas prieglobsčio prašytojų, o tais pačiais metais ES padėjo pasiekti Paryžiaus klimato susitarimą. 2016 m. birželio 23 d. 52 proc. Jungtinės Karalystės rinkėjų balsavo už išstojimą.

Nuo 2020 m.: „Brexit“, pandemija ir karas

2020 m. sausio 31 d. Jungtinė Karalystė po 47 narystės metų paliko ES. Pandemijos metu ES bendrai pirko vakcinas ir sutarė dėl precedento neturinčio ekonomikos gaivinimo plano „NextGenerationEU“, finansuojamo bendrai skolinantis rinkose. Po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą 2022 m. vasarį ES priėmė daugybę sankcijų paketų, Ukrainai ir Moldovai suteikė kandidačių statusą, o per Europos taikos priemonę ėmė kompensuoti valstybėms Ukrainai perduodamą karinę įrangą. 2025 m. sausio 1 d. visateisėmis Šengeno narėmis tapo Bulgarija ir Rumunija, o 2026 m. sausio 1 d. Bulgarija tapo 21-ąja euro zonos šalimi.

Svarbiausių sutarčių suvestinė

Sutartis	Pasirašyta	Įsigaliojo	Ką pakeitė
Paryžiaus (EAPB)	1951	1952	Bendra anglių ir plieno rinka šešiose šalyse
Romos	1957	1958	EEB ir Euratomas, kelias į bendrąją rinką
Sujungimo	1965	1967	Viena Komisija ir viena Taryba trims Bendrijoms
Suvestinis Europos aktas	1986	1987	Bendrosios rinkos programa, daugiau galių EP
Mastrichto (ES sutartis)	1992	1993	Įkurta ES, ES pilietybė, kelias į eurą
Amsterdamo	1997	1999	Šengeno taisyklės perkeltos į ES teisę, daugiau galių EP
Nicos	2001	2003	Institucijų pertvarka prieš plėtrą
Lisabonos	2007	2009	Dabartinė ES sąranga, EVT pirmininkas, 50 straipsnis

ES istorija tęsiasi: šiuo metu deramasi dėl 2028–2034 m. biudžeto ir naujų narių priėmimo, o Lietuva 2027 m. pirmąjį pusmetį antrą kartą pirmininkaus ES Tarybai. Kaip ES valdoma šiandien, rasite ES institucijų dalyje.