Mūsų gyvenimas priklausys nuo vietinio biurokrato, mokesčių administratoriaus ar antstolio
Europoje pamažu, bet užtikrintai stiprėja raginimai įvesti turto mokestį, kad neva būtų galima finansuoti ekologišką perėjimą, įvairių politinių judėjimų iniciatyvoms vėl įtraukiant šį klausimą į politinę darbotvarkę.
Pavyzdžiui, rugsėjo mėn. Prancūzijos parlamento pranešime Jean-Paul Mattei iš „MoDem“ frakcijos, priklausančios prezidento Emmanuelio Macrono valdančiajai daugumai, palankiai atsiliepė apie tokį mokestį ekologiniam perėjimui finansuoti[1]. Tuo tarpu vasaros pradžioje Europos Parlamento nariai socialdemokratai Aurore Lalucq ir Paul Magnette pateikė Europos Komisijai prašymą dėl „Europos piliečių iniciatyvos“ šiuo klausimu.
Paaiškėjo, jog jei per metus bent septyniose šalyse bus surinkta milijonas parašų, bus galima parengti Europos direktyvą, kuria būtų įvestas „ekologinis ir socialinis turto mokestis“, skirtas 1 proc. turtingiausių namų ūkių, dar liepos mėn. uždegant žalią šviesą parašų rinkimui[2]. Kaipgi šie pokyčiai paveiks paprastų žmonių gyvenimą?
Nagrinėjant galimą iniciatyvos poveikį Europai, nustatyta, jog 0,5 proc. turtingiausių namų ūkių apmokestinimas Europoje per metus atneštų netgi 213 mlrd. Įdomiausia, kad nors ES valstybėse narėse turto mokesčiai praktiškai išnyko, panašu, jog Lietuva ginklų, nutaikytų prieš savo tautą, sudėti neketina.
Įsivaizduokite situaciją, jog prabangus 129 m2 namas Danijoje mėginamas parduoti už 174 tūkst. eurų. Mokesčiai namo išlaikymui, t. y. valstybei siekia maždaug 3 300 eurų metams, o tai reiškia 270 eurų kas mėnesį. Kadangi namas stovi kaime, mokesčiai yra kiek mažesni[3].
Simboliška, tačiau kuomet Danijoje buvo įvesti NT mokesčiai, jie irgi buvo simboliški. Tiesa, kaip buvo teigiama tuo metu, simboliški tik kalbant apie pirminį tikslą – tam, kad miestelis neva būtų gražesnis, žaidimų aikštelės – labiau funkcionalios, o šaligatviai ir keliai tvarkingesni ir ne tokie skylėti kaip Utena-Vilnius ruožas, pavirsiantis pilnai naudojamu kažkada (tolimoje) ateityje.
Jeigu teiktumėmės apsilankyti gražioje vietoje gamtos apsuptyje, nustebtumėme: dabar dalis žmonių išpardavinėja daiktus ir slepia po kelmais įstabius prisiminimus, nes į šią vietą niekada nebesugrįš.
Klaustumėte: „Kas nutiko, kodėl išsikraustote?“ Todėl, jog, vaikams užaugus, pensininkai neįstengia išlaikyti savo namo dėl paskutinį trupinį iš tarpdančių traukiančių novatoriškų mokesčių iniciatorių.
Danijoje iš tiesų egzistuoja nuosavybės mokestis ir nuosavybės vertės mokestis. Manote, Lietuvos valdžia užjaus, kai susirgsite? Kai neteksite darbo? Galų gale, kuomet pasensite?
Tiesa ta, kad netolima ateitis priklausys nuo vietinio biurokrato, kuris spręs, ką su mumis daryti; nuo mokesčių administratoriaus; nuo antstolio; arba nuo žmogaus, kuris nusipirks mūsų būstą varžytinėse.
Tarkime, Danijoje pensininkai turi galimybę atidėti mokesčių mokėjimą iki mirties arba tol, kol mokesčių suma pasieks apytikrę būsto vertę. Tačiau ar kas nors girdėjo, jog už atidėtus mokesčius skaičiuojamos metinės palūkanos, pagardintos augančiais delspinigiais – nesvarbu, ar turtas paveldėtas, ar pirktas, ar laimėtas? Taip bus ir gerovės valstybėje Lietuvoje – tam, kad „vdruk“ nepasiligotumėte nesusimokėję[4].
Prancūzija ir Vokietija iš pradžių spardėsi ir priešgyniavo
Viena iš pirmųjų Prancūzijos prezidento E. Macrono priemonių buvo _impôt de solidarité sur la fortune (ISF) – „solidarumo mokesčio“ turtui, kurį 1981 m. įvedė François Mitterand vyriausybė, – panaikinimas. Siekdamas užlopyti biudžeto skylę, E. Macronas jį pakeitė turto mokesčiu – IFI. Nepaisant naujojo mokesčio, šis pakeitimas gerokai sumažino pajamas: 2017 m. ISF į valstybės iždą atnešė 4 mlrd. eurų, o IFI 2022 m. – tik 2,35 mlrd. eurų.
Vokietijoje turto mokestis tebėra šalies Pagrindinio įstatymo (kuris veikia kaip šalies Konstitucija) dalis, nors jis neimamas nuo 1995 m. birželio 22 d., kai Federalinis konstitucinis teismas nusprendė, jog juo nesilaikoma lygybės prieš mokesčius principo – turtas vertinamas pagal 1964 m. turto vertę, o finansinis turtas – pagal rinkos vertę.
Dviejose šalyse, dažnai vadinamose „Europos varikliais“, neretai diskutuojama dėl kapitalo apmokestinimo grąžinimo. Nepaisant to, įvairias strategijas vėl įvesti turto mokestį Prancūzijoje E. Macronas atmetė, o ekonomikos ministras Bruno Le Meras pareiškė, kad tokio mokesčio sukūrimas „nėra sprendimas“.
Šią padėtį daugiausia lėmė tai, kaip turto mokesčio priešininkai pakeitė diskusijų temą.
Pavyzdžiui, nors iš pradžių Prancūzijoje jis buvo sumanytas kaip solidarumo priemonė, o Vokietijoje – kaip žemių biudžeto šaltinis, oponentai sėkmingai pabrėžė tariamą jo poveikį verslui, teigdami, jog ISF galiausiai sukels kapitalo nutekėjimą, taigi ir darbo vietų praradimą.
Turto mokesčio šalininkai „rado sprendimą“ – šį mokestį susiejo su pasipriešinimu klimato kaitai
Nė viena Prancūzijos ar Vokietijos partija, įskaitant ekologus, nenaudojo šio politinio įrėminimo. Šiuo atveju socialinės ir ekonominės nelygybės mažinimo per mokesčius klausimas užleido vietą potencialiai konsensualesniam klausimui, kuris, tikėtina, sulauks platesnės paramos. Nors turto mokesčiui dar teks nueiti ilgą kelią, jog jis galėtų grįžti į Europą, Briuselyje jau jaučiamas judėjimas.
Asmeniniam vargui „palengvinti“ ir alinantį valstybės svorį perkelti išrinktieji pareigūnai savo ruožtu siūlo kelis mokesčius kaip gyvenimo pagerinimo (sau) sprendimus. Demonizuoti, o paskui įgyvendinti šią programą yra genialu: turto apmokestinimas jau savaime yra konfiskavimo sąvoka, nes pajamos jau yra apmokestinamos; laukia pakartotinis turto išpirkimas – kaulo atėmimas po vilnos ir mėsos.
Paradoksas, tačiau kai mokesčių mokėtojai supranta, kaip piktnaudžiaujama jų mokesčiais, jie – sistemos kaliniai – nebegalvoja apie tai, kaip nuo jos pabėgti. Vis dėlto nors ekologinis perėjimas yra labai svarbus mums visiems, neabejojama, kad prie vienos problemos pridedant dar vieną mokestį gausime dar daugiau problemų.
Maunamos paskutinės kelnės: nors lietuviai šįsyk netylėjo, jų nepasigailėjo
Siekdama padidinti NT mokesčio bazę, Lietuvos Vyriausybė siūlo apmokestinti visą, įskaitant ir vienintelį turimą gyvenamąjį, nekilnojamąjį turtą.
Kad pasipriešinti šiam sprendimui, Vilniuje ketvirtadienį apie pustrečio tūkstančio žmonių susirinko prie Seimo reikšdami nepasitenkinimą dėl Seimo svarstomų nekilnojamojo turto mokesčio pataisų[5]. Mitingo organizatoriai atvirauja: Vyriausybės ketinimas apmokestinti viską, įskaitant vienintelį gyvenamąjį būstą, tolygus nuosavybės nusavinimui.
NT mokesčio pataisos neabejotinai trukdys Lietuvos jaunimui įsigyti namus, – vien dėl to, kad valdžiai niekuomet negana. Tas pats kaip su plėšiku, rytoj, žiūrėk, vėl kviesiančiu po tiltu: „ateik, tau nieko nebus“, ir tada gauname plyta per galvą ir atsibundame be piniginės.
Spalio 26-ąją Seimas turėjo galutinai balsuoti dėl įstatymo pataisų, tačiau praėjusią savaitę nutarė šį klausimą nukelti į lapkritį. Vyriausybė siūlo, kad nauji NT mokesčio tarifai savo ruožtu įsigaliotų jau nuo 2025 metų, o pirmasis mokėjimas būtų 2026 metais.
