Šiuolaikinės migracijos atgarsiai: auga nusikalstamumas ir nerimas dėl ateities
Migracija – reiškinys, beveik toks pat senas kaip pasaulis. Žmonės visada kėlėsi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą dėl pačių įvairiausių priežasčių: gausesnių maisto ir gėlo vandens išteklių, bėgant nuo karo ar gamtos stichijų, dėl ekonominių sumetimų ir galimybių.
Migracija nėra svetima ir lietuviams. Lietuvos piliečiai palikdavo tėvynę ir emigruodavo dėl pasaulinių karų, okupacijos. Pirmaisiais šio tūkstantmečio metais pabėgimą iš Lietuvos skatino ekonominis nestabilumas ir geresnio gyvenimo Vakaruose idėja.
Taip šimtai tūkstančių lietuvių įsikūrė Jungtinės Karalystės, Airijos, Vokietijos miestuose ir miesteliuose dar gerokai iki tol, kol duris mums pravėrė Europos Sąjunga (ES). Vieni greitai įsiliejo į gyvenimą ten, prisitaikydami prie vietinės kultūros. Kiti kūrėsi išskirtinai lietuvių arba kitų Rytų Europos šalių gyventojų kolonijose, neretai nepaisydami ne tik vietos kultūros ar elgesio normų, bet ir įstatymų.
Ne paslaptis, kad ne vienas Lietuvos pilietis svetur pasuko ne pačiu geriausiu gyvenimo keliu: įsisuko į vietinių ar net tarptautinių gaujų veiklą, plėšimus, narkotikų platinimą ar net dar sunkesnius nusikaltimus.
Dėl to dalis Vakarų šalių piliečių į emigrantus iš Rytų Europos žvelgia kaip į tiksinčią bombą. Tačiau dabar toks neigiamas požiūris ir visi su juo ateinantys apibūdinimai jau siejami ne tik su žemyno viduje migruojančiais europiečiais, bet su nelegalais atvykėliais iš konflikto zonų Afrikoje arba Artimuosiuose Rytuose.
Europos migrantų krizė, dar neretai vadinama pabėgėlių krize, prasidėjo 2015 m. Būtent šiuo laikotarpiu labai padaugėjo į Europą atvykstančių pabėgėlių ir migrantų. Tai lėmė keli pagrindiniai veiksniai. Visų pirma, dar 2011 m. kilo Sirijos pilietinis karas. Dėl šio tragiško konflikto milijonai sirų buvo priversti palikti savo namus ir išsibarstė po regioną, o vėliau ir visą pasaulį. Panašiu laikotarpiu, įsivyravo nestabilumas ir tokiose šalyse kaip Afganistanas, Irakas, Eritrėja. Ten vykstantys konfliktai taip pat privertė daug žmonių bėgti iš savo namų.
Nevilties apimti žmonės dažnai griebdavosi paskutinio šiaudo ir ryždavosi nelegalioms, pavojingoms kelionėms per Viduržemio jūrą iš Šiaurės Afrikos arba sausuma per Pietryčių Europą, ypač per tokias šalis kaip Turkija, Graikija ir Balkanų valstybes.
Šios krizės pikas buvo pasiektas 2015 ir 2016 m. Tuomet į Europą atvyko daugiau kaip milijonas žmonių, o dėl tokio pabėgėlių antplūdžio, Europos šalys susidūrė su didžiuliais iššūkiais.
Migrantai būdavo apgyvendinami pabėgėlių stovyklose, tačiau ši praktika neilgai trukus pasirodė esanti neefektyvi, kalbėta apie įvairius žmogaus teisių pažeidimus. O daliai migrantų integravusis į Vakarų Europos šalių visuomenes, dabar pastebimos akivaizdžios problemos, iš kurių viena aktualiausių – nusikalstamumas.
Aibė Europos šalių miestų, priėmusių gausų būrį migrantų, dabar džiaugiasi ne tik įvairia, daugialype bei kosmopolitiška bendruomene, tačiau ir iš visų jėgų bando išsaugoti taiką, pasirūpinti nusikalstamumo pažabojimu ir piliečių apsauga. Tačiau tai padaryti tampa vis sudėtingiau, o ateityje – galbūt ir neįmanoma.
Juk Europos Parlamentas (EP) balandį patvirtino griežtesnes migracijos ir prieglobsčio Europos Sąjungoje (ES) taisykles, tad ateityje bus įgyvendinama solidarumo sistema, pagal kurią visos ES valstybės narės turi prisiimti tam tikrą migrantų skaičių.
Jei ES valstybė narė nenorės priimti prieglobsčio prašytojų, ji privalės suteikti alternatyvią pagalbą, pavyzdžiui, mokėti finansinius įnašus į paramos fondą. Lietuvai per metus reikėtų priimti 158 atvykėlius, arba kasmet mokėti apie 3 mln. eurų, tačiau kitos valstybės turės žymiai plačiau atverti savo piniginę arba pasiruošti tūkstančių migrantų atvykimui.
Vokietijos duomenys rodo, kad migracija didina nusikalstamumą
Vokietija priima daugiau nei ketvirtadalį visų ES prieglobsčio prašytojų. Antrąją vietą pagal šį skaičių užima Ispanija, toliau rikiuojasi Prancūzija ir Italija. Tačiau Vokietijoje migrantai yra labiausiai pastebimi: dėl migracijos net išaugo šalies populiacija[1]. Tačiau kartu, išaugo ir nusikalstamumas.
Vokietijos vidaus reikalų ministerijos neseniai paskelbti duomenys rodo, kad nusikaltimai didžiausioje Europos ekonomikoje pasiekė aukščiausią lygį nuo pat 2016 m[2]. Praėjusiais metais 41 proc. visų įtariamųjų nusikaltimais buvo užsieniečiai arba asmenys, neturintys Vokietijos pilietybės. Užsieniečiai Vokietijoje sudaro 15 proc. gyventojų.
Federalinis kriminalinės policijos biuras pranešė, kad per metus užfiksuotas 5,5 proc. nusikaltimų augimas ir 2023 m. jų skaičius siekė 5,94 mln. Įtariamųjų užsieniečių skaičius išaugo 14,5 proc.
Vidaus reikalų ministrė Nancy Faeser pripažino, kad migracija Vokietijoje turi įtakos nusikalstamumo lygiui ir pažymėjo, kad būtina imtis priemonių migrantų integracijai didinti, tačiau tokie planai yra ilgalaikiai, o problemos sprendimo būdo reikia jau dabar.
Socialiniuose tinkluose neseniai išplito vaizdo įrašas, kuriame Leipcigo mieste įamžinti keli vyrai, kurie iš pažiūros gali būti migrantai. Jie gatvėje tiesiog mušasi ir kovoja tarpusavyje, o vienas net mosuoja mačetėmis. Toks vaizdo įrašas buvo nufilmuotas tiesiog vidury baltos dienos pačiame miesto centre[3].
Iš tiesų, dar 2018 m. Leipcigo centras buvo paskelbtas zona be ginklų, kur asmenims, kurie turi peilius, šaunamuosius ginklus ar beisbolo lazdas, yra skiriamos didžiulės, 10 000 eurų siekiančios baudos. Tačiau tai situacijos nepataisė. Miesto centras ir toliau žinomas kaip vieta, kurioje nuolat konfliktuoja skirtingų tautybių gaujos, vyksta įvairūs agresyvūs susirėmimai, kovos dėl įtakos ir pan.
Švedijoje migrantai sukūrė ištisą gausų tinklą
Žinoma, kad su migrantų keliamais iššūkiais susiduria ne tik Vokietija. Ilgus metus kaip pavyzdžiu kitoms valstybėms laikyta Švedija šiuo metu taip pat kenčia dėl nesugebėjimo susitvarkyti su pabėgėliais.
Dabar Švedija net laikoma šalimi, kurioje įvykdoma daugiausiai su gaujomis siejamų žudynių visoje Europoje. Švedijoje taip pat fiksuojamas jauniausias amžius, kada asmuo įvykdo sunkų arba vidutinį nusikaltimą: už žmogžudystes sulaikomi paaugliai ir net vaikai.
Vis daugiau priemiesčių oficialiai priskiriami „ypač pažeidžiamoms teritorijoms“, kuriose policijai sunku arba beveik neįmanoma veikti. Tokios teritorijos tampa neįžengiamomis zonomis, kuriose viešpatauja vietiniai klanai ir į kurias pirmosios pagalbos pareigūnai neįžengs be neperšaunamų liemenių ir policijos palydos[4].
Neseniai Švedijos banko vadovas Erikas Thedeenas laikraščiui „Financial Times“ net pareiškė, kad didėjanti šaudynių ir sprogdinimų problema šalyje yra tokia rimta, kad gali pakenkti ilgalaikiam Švedijos ekonomikos augimui.
Tačiau tai problema, kurią sukūrė pati šalis. Pagrindinė krizės priežastis – atvirų durų migracijos politika ir jokios papildomos politikos, kuri padėtų atvykėliams integruotis. Dėl to atsirado rajonų, kuriuose beveik visi gyventojai yra imigrantai, kuriuose nedarbo lygis labai aukštas, o migrantų vaikai mokosi mokyklose, kuriose švedų kalbos nemoka kiti vaikai, dažnai net mokytojai.
Oficialios statistikos duomenimis, per pastaruosius du dešimtmečius užsienyje gimusių gyventojų skaičius Švedijoje smarkiai išaugo. Iš 10,61 mln. gyventojų 2022 m. iš viso 2,14 mln. buvo užregistruoti kaip užsienyje gimę gyventojai, t. y. daugiau nei dvigubai daugiau nei 2000 m. Tai sudaro kiek daugiau nei 20 proc., o jei taikoma platesnė apibrėžtis, įtraukiant asmenis, kurie gimė Švedijoje su dviem užsienyje gimusiais tėvais, šis skaičius išauga iki 26 proc. visuomenės.
Net jei vyriausybė visiškai uždarytų duris tolesnei imigracijai, o to tikrai nebus, užsienyje gimusių gyventojų dalis dėl demografinių priežasčių greičiausiai vis tiek didės. Kadangi užsienyje gimusių gyventojų vidutinis amžius yra žemesnis nei vietinių gyventojų, jų skaičiaus augimas bus spartesnis, net ir neatsižvelgiant į kultūrines preferencijas dėl vaikų skaičiaus vienai moteriai, tad Švedijos problema dar jautresnė ir subtilesnė nei kitų valstybių.
Jungtinė Karalystė imasi kraštutinių priemonių
Stebėdama kitų Vakarų Europos šalių problemas, susijusias su nevaldoma migracija, Jungtinė Karalystė imasi kraštutinių priemonių ir nusprendė dalį prieglobsčio prašytojų išsiųsti į Ruandą. Taip siekiama atgrasyti žmones nuo plaukimo per Lamanšo sąsiaurį ir planų nelegaliai apsigyventi Anglijoje, Velse ar kituose šalies kraštuose[5].
Žinoma, tokie Jungtinės Karalystės planai yra vertinami daugiau nei prieštaringai. Nuo karinių konfliktų ir politinio, ekonominio nestabilumo bėgantys migrantai bus ištremti į šalį, kuri tarptautinėje arenoje yra vertinama nevienareikšmiškai. Vis dėlto, britų politikai šį savo žingsnį teisina ir sako, kad pirmieji migrantai Ruandoje atsidurs jau po kelių mėnesių.
Jungtinėje Karalystėje per visus 2022 m. prieglobsčio prašė šiek tiek mažiau nei 100 000 žmonių. Maždaug 45 proc. iš jų sudarė atvykėliai mažais laiveliais. Kasmetinis prieglobsčio prašymų skaičius pasiekė aukščiausią tašką Jungtinėje Karalystėje pasiekė dar 2002 m., kai žmonės bėgo nuo konfliktų Afganistane, Somalyje ir Irake, vėliau prašymų skaičius smarkiai sumažėjo ir 2010 m. pasiekė 20 metų minimumą, vos kiek daugiau nei 22 tūkst.
Tačiau 2010-aisiais skaičius vėl išaugo ir nuo tada į Jungtinę Karalystę atvykę turkai, kurdai ar albanai kovoja dėl miesto gatvių kontrolės. Vien 2023 m. Anglijoje ir Velse buvo įkalinti 1475 albanai, o tai didžiausias tais metais užsienio tautybės asmenų skaičius. Žinoma, toliau, priešingai ne mano dalis prieš migrantus nusiteikusių europiečių, seka ne Irako ar Somalio gyventojai; antroje ir trečioje vietoje pagal įkalintų užsieniečių skaičių buvo 856 lenkai ir 758 rumunai. Tikėtina, kad detalioje statistikoje netrūktų ir lietuviškų akcentų, skirtumas tik tas, kad jie į Jungtinę Karalystę pateko legaliai ir tik būdami ten jau nesugebėjo paisyti įstatymų.
Problema – ne tik migrantai, o vangiai dirbantys politikai
Pastaruoju metu kalbant apie pabėgėlius Europoje įsivyrauja vis labiau neigiamos nuotaikos: piliečiai norėtų, kad migrantų patekimas į Senąjį žemyną būtų apribotas ir griežčiau kontroliuojamas. Tokiomis žmonių nuotaikomis sumaniai naudojasi politikai, anti-migracine politika susikurdami sau daugiau ar mažiau sėkmingas politines karjeras.
Vis dėlto, žiniasklaida ir viešoji erdvė ne visada tiksliai atspindi šios gana subtilios situacijos esmę. Nemenka dalis ES piliečių nėra tik neapykantos kupini, griežtai prieš išorės migraciją nusistatę žmonės.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad esminė problema yra nevaldoma migracija, prastai kontroliuojamas migrantų kvotų skaičius, sunkiai nuspėjama migracijos politika. Nelegalai pabėgėliai atvyksta į šalį, jiems suteikiamas prieglobstis, o tai padaryti leidžia būtent vietinės valdžios sprendimai. Tad ir daugiausiai kritikos turėtų sulaukti ne patys migrantai, tačiau politika ir sprendimų priėmėjai.
ES yra išskirtinė tuo, kad žmonės čia gali laisvai judėti, keliauti, gyventi, dirbti. Nors iš trečiųjų šalių atvykėliams galioja kitokios taisyklės nei ES piliečiams, griežtas ir atidžiai kontroliuojamas mechanizmas, kai migrantai būtų aktyviai skatinami įsilieti į vietos bendruomenes bei visuomenes, kurti jose pridėtinę vertę bei tapti pilnateisiais jų nariais, galėtų būti ne problema, tačiaus sveikintinas žingsnis.
Tačiau politinių diskusijų fone toks siekis dažnai yra kažkur pametamas, migrantai yra įleidžiami į jiems nepažįstamą, svetimą Vakarų valstybę ir tiesiog paliekami likimo valiai, su kelių šimtų eurų išmokomis, tačiau be realios socialinės pagalbos. Įgalinus integracijos ir socialinės pagalbos mechanizmus bei sumažinus įleidžiamų migrantų skaičių, viskas galėtų pasikeisti teigiama linkme.
Taip mano ir dalis europietiškos visuomenė.s Praėjusių metų pabaigoje atlikta ES gyventojų apklausa parodė, kad didelė dalis europiečių mano, kad migrantų integracijai gali padėti įvairios įvadinės, kultūrinės programos, kalbų kursai, lygybės ir nediskriminavimo priemonės, parama ieškant darbo ir kt. ir net 69 proc. respondentų migrantų integracijos skatinimą iš tiesų laiko investicija į savo šalies gerovę ir ateitį[6].
Deja, tačiau Europos šalių ir pačios Bendrijos sprendimų priėmėjai laikosi skirtingų pozicijų. Pasisako tvirtai „už“ arba tvirtai „prieš“ pabėgėlių patekimą į Europą, nepasiūlydami jokių alternatyvių ir realiai įgyvendinamų jau egzistuojančios, dabartinės krizės sprendimo būdų, taip demonizuodami tiek pagalbos prašančius žmones, tiek su iššūkiais susiduriančius savo pačių šalių piliečius.
