Vidutinės ekonominės laisvės vertinimas dabar yra žemiausias per dvidešimtmetį
Keletą metų trunkantys ekonominiai ir socialiniai sukrėtimai pasaulį atvedė ten, kur jis yra dabar – nepaisant sunkėjančios ekonominės situacijos, neskubama dalintis ir optimistinėmis prognozėmis netolimoje ateityje. Reikšmingai smukusi šalių ekonominė laisvė, pasaulį reguliariai supurtančios naujos krizės atvedė į situaciją, kai vis daugiau žmonių pasaulyje akis į akį susiduria su skurdo rizika ir yra priversti rytą pasitikti alkani. Skaičiuojamos ir augančios valstybės skolos, kurios vienaip ar kitaip galiausiai nugula ant gyventojų pečių.
Remiantis „The Heritage Foundation“ 2023 m. ekonominės laisvės indeksu, kuriame vertinama 184 šalių ekonominė politika ir padėtis, Jungtinės Valstijos dėl pernelyg didelių valstybės išlaidų, didėjančio deficito ir skolos naštos nukrito į 25 vietą pasaulyje.
Ataskaitoje pažymima, kad ekonominė laisvė pasaulyje sumažėjo iki žemiausio taško per du dešimtmečius, o pasaulio ekonomika yra „didžiąja dalimi ne laisva“. Vidutinis ekonominės laisvės balas pasaulyje sumažėjo nuo 60,0 pernai iki 59,3 balo ir yra žemiausias per 20 metų[1].
Ataskaita taip pat atskleidė, kad tarp dešimties šalių, užimančių pirmąsias vietas ekonominės laisvės reitinge, įvyko reikšmingų permainų: Singapūrui pavyko išlaikyti laisviausią pasaulio ekonomiką, o Naujoji Zelandija ir Australija prarado turėtus aukščiausius statusus – pastaroji visiškai iškrito iš pirmojo dešimtuko.
Teigiama, kad Vakarų demokratinės valstybės pandemijos metu „vykdė tikrai represyvią politiką“, kuri neigiamai paveikė jų ekonominės laisvės rodiklius. Remiantis naujausiu JAV Kongreso biudžeto tarnybos (CBO) vertinimu, per ateinantį dešimtmetį valstijų skola padidės 19 trilijonų JAV dolerių. Paskutinę vietą indekse užėmė Šiaurės Korėja.
Prasti rezultatai gauti dėl pasaulį supurčiusių kelių ekonominių krizių
Jungtinėms Tautoms (JT) pateikus 2023 metų pasaulio ekonomikos padėties ir perspektyvų ataskaitą, joje pabrėžtos niūrios ir neaiškios pasaulio ekonomikos perspektyvos, kurias lemia keli stiprūs ir vienas kitą papildantys sukrėtimai, įskaitant COVID-19 pandemiją, karą Ukrainoje ir dėl to kilusias maisto ir energetikos krizes, sparčiai augančią infliaciją, skolų didėjimą ir klimato krizę[2].
Ataskaitoje prognozuojama, kad pasaulio gamybos apimties augimas sulėtės nuo apytikriai 3,0 % 2022 m. iki 1,9 % 2023 m., o tai yra vienas iš mažiausių augimo tempų per pastaruosius dešimtmečius.
Remiantis ataskaita, jau 2024 metais numatytas nuosaikus pasaulio ekonomikos augimo paspartėjimas iki 2,7 %, tačiau tai priklauso nuo tolesnio pinigų politikos griežtinimo tempo ir eiliškumo, karo Ukrainoje eigos ir padarinių bei tolesnių tiekimo grandinės sutrikimų galimybės.
Dabartinis nuosmukis sulėtino ekonomikos atsigavimą po COVID-19 krizės ir kelia grėsmę, kad kelioms išsivysčiusioms ir besivystančioms šalims 2023 m. gresia recesija. Daugiau kaip 85 % pasaulio centrinių bankų nuo 2021 m. pabaigos greitai vienas po kito sugriežtino pinigų politiką ir padidino palūkanų normas, kad sutramdytų infliacinį spaudimą ir išvengtų recesijos.
Numatoma, kad pasaulinė infliacija, kuri 2022 m. pasiekė daugelį dešimtmečių trukusį aukščiausią lygį – apie 9 %, 2023 m. sumažės, bet išliks didelė ir sieks 6,5 %.
Valstybės skatinamos imtis neatidėliotinų sprendimų siekiant pažaboti augantį nepriteklių
Palyginti su 2019 m., žmonių, susiduriančių su ūmiu maisto nepritekliumi, skaičius išaugo daugiau nei dvigubai ir pasiekė beveik 350 mln.
JT ataskaitoje vyriausybės raginamos vengti griežto fiskalinio taupymo, kuris slopintų augimą ir neproporcingai paveiktų pažeidžiamas grupes, lyčių lygybės pažangą ir visų kartų vystymosi perspektyvas. Joje rekomenduojama perskirstyti viešąsias išlaidas ir keisti jų prioritetus, taikant tiesiogines politikos intervencijas, kuriomis būtų kuriamos darbo vietos ir skatinamas ekonomikos augimas.
Ataskaitoje taip pat raginama strategiškai investuoti į švietimą, sveikatą, skaitmeninę infrastruktūrą, naujas technologijas, klimato kaitos švelninimą ir prisitaikymą prie jos.
Pabrėžiama, kad būtina skubiai prisiimti tvirtesnius tarptautinius įsipareigojimus, kad būtų išplėsta galimybė gauti neatidėliotiną finansinę pagalbą, restruktūrizuoti ir sumažinti besivystančių šalių skolų naštą ir padidinti tvaraus vystymosi tikslų finansavimą.
Vis daugiau žmonių susiduria su skurdo rizika
Kol nuo 1990 iki 2019 metų buvo fiksuotas nuoseklus kraštutinį skurdą patiriančių asmenų (gyvenančių už mažiau nei 2,15 JAV dolerio per dieną) mažėjimas, jau 2020 m., pasaulį sukrėtus COVID-19 pandemijai, tendencijos pasikeitė ir vėl grįžta į pradines vėžias[3].
Teigiama, kad pandemija, infliacija, recesija, konfliktai ir klimato kaita sulėtino, o kai kuriais atvejais net ir visai panaikino iki tol nustatytus tikslus skurdui mažinti. Dėl šios priežasties tikslas iki 2030-ųjų panaikinti ypač didelį skurdą tapo nepasiekiamas.
2022 m. vertinimai rodo, kad skurdo lygis greičiausiai grįžo į 2019 m. lygį ir apie 682 mln. žmonių (8,5 proc. pasaulio gyventojų) gyvena kraštutiniame skurdo lygmenyje.
Pasaulio bankas taip pat nustatė naujas ribas pagal pajamas, nuo kurių asmenys rizikuoja atsidurti skurde: mažesnių vidutinių pajamų šalims – 3,65 JAV dolerio vienam asmeniui per dieną, didesnėms vidutinių pajamų šalims – 6,85 JAV dolerio vienam asmeniui per dieną.
Remiantis pasaulinės pagalbos organizacijos „Oxfam“ paskelbtais duomenimis, globalus skurdas išaugo iki tokio lygio, kad kas dešimtas pasaulio žmogus susiduria su alkiu.
