Mokyklos vengė atsakyti į klausimus apie rusų kalbos naudojimą
Dar spalio mėnesio pabaigoje, rengdami tyrimą apie rusų kalbos naudojimą šalies rusakalbėse ir tarptautinėse mokyklose, išsiuntėme laiškus į kelias šalies švietimo įstaigas tikėjomės ir operatyvių atsakymų – deja, atsakymą pavyko gauti tik iš vienos mokyklos vadovo, kuris bendrauti su žiniasklaida be savivaldybės suteikto leidimo atsisakė. Visgi, pati Kauno miesto savivaldybė komunikuoti su žurnalistais taip pat nepanoro, jie atsakymo iki šiol nepateikė.
77.lt išsiųstame laiške buvo klausiama kelių su rusų kalbos panaudojimu mokyklose susijusių klausimų: ar mokykloje yra pamokų, kurios yra dėstomos tik lietuvių kalba (apart lietuvių k. dalyko), kokia kalba pertraukų metu mokyklos koridoriuose tarpusavyje kalbasi mokiniai, kokia kalba bendraujama popamokinių veiklų metu.
Taip pat teiravomės, ar mokykla palaikanti poziciją, kad Lietuvoje turi būti kalbama nacionaline kalba ir, jei taip, kokiais būdais tai daroma bei, kodėl mokyklos manymu, nuo gimimo Lietuvoje augantys vaikai vis dar nemokantys kalbėti lietuviškai.
Į mūsų išsiųstą užklausą atsakė tik vienos Kauno gimnazijos direktorius, teigdamas, kad tam, jog galėtume su juo bendrauti, reikalingas leidimas iš savivaldybės.
Iš savivaldybės atsakymas negautas
Savo ruožtu, siekdami išsiaiškinti, ar tikrai tam, kad švietimo įstaigos direktorius galėtų atsakyti į žurnalistų išsiųstą užklausą dėl kalbos panaudojimo mokykloje, reikalinga kreiptis leidimo į savivaldybę, kreipėmės į Kauno miesto savivaldybės Komunikacijos skyrių, tačiau atsakymo nesulaukėme.
„Norėčiau pasitikslinti, ar iš tiesų Kauno mieste yra nustatyta tokia tvarka, pagal kurią žurnalistai, siekiantys gauti informaciją ar komentarą iš švietimo įstaigų vadovų, privalo turėti savivaldybės leidimą.“ – rašėme išsiųstame laiške.
Tačiau nesulaukę atsakymo, kreipėmės pakartotinai – visgi iki šios dienos Kauno miesto savivaldybės atstovai su 77.lt taip ir nekomunikavo.
Ar valstybinės institucijos privalo atsakyti žiniasklaidai?
Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymas numato aiškią institucijų pareigą užtikrinti viešosios informacijos prieinamumą ir reguliuoja jos teikimą visuomenei, ypatingą dėmesį skiriant žiniasklaidai ir žurnalistams[1].
Pagal įstatymą, viešoji informacija – tai informacija, skirta viešam platinimui, kuri atskleidžia institucijų veiklą, sprendimus, viešąjį interesą atitinkančius procesus ar kitas su visuomene susijusias sritis. Žurnalistai ir kitos viešosios informacijos rengėjai turi teisę prašyti institucijų pateikti šią informaciją, o valstybės ir savivaldybių valdžios institucijos bei kitos, saugančios viešąją informaciją, privalo ją suteikti tinkama forma, užtikrinant, kad informacija būtų teisinga, tiksli ir nešališka.
Institucijos atsako žurnalistams ir viešosios informacijos rengėjams visais atvejais, kai informacija yra viešosios reikšmės ir susijusi su viešuoju interesu. Tai reiškia, kad žurnalistai gali kreiptis dėl informacijos apie institucijų sprendimus, vykdomus projektus, viešus dokumentus ar kitus su visuomenės interesais susijusius klausimus, o institucijos privalo leisti susipažinti su informacija. Pareiga teikti informaciją žurnalistams yra viena pagrindinių įstatymo nuostatų, užtikrinanti skaidrumą, valdžios atvirumą ir žiniasklaidos laisvę.
Visgi įstatymas numato ir tam tikrus apribojimus: ne visa informacija yra viešoji, todėl institucijos gali atsisakyti teikti duomenis, jeigu jų atskleidimas kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai, asmens privatumui ar kitiems teisėtiems interesams. Taip pat tam tikra informacija gali būti prieinama tik pagal specialias procedūras, pavyzdžiui, teismų ar tyrimų kontekste. Nepaisant šių išimčių, žurnalistų teisė gauti informaciją, susijusią su viešuoju interesu, yra įtvirtinta kaip būtina sąlyga demokratinės visuomenės funkcionavimui.
