Europą masiškai užplūdus migrantams, vietinės bendruomenės skaldosi
Didžiojoje Britanijoje šiandienos „saugiklis“ praranda balastą ir atrodo taip: nepaisant to, jog ambicingasis leiboristų lyderis Keiras Starmeris dedasi sunerimęs, valdžia neturi teisės visuomenės pakrikštyti „kraštutiniais dešiniaisiais“ ir tikėtis, kad į maištą išaugusi problema išnyks savaime[1].
Kritikai nesikuklina. Padeginėti migrantų viešbučius yra nenormalu – kaip ir puikuotis svastikos tatuiruotėmis bei rasizmo apraiškomis. Tačiau už viską svarbiau, jog vietos bendruomenė geidžia teisingumo. Situacija, mažų mažiausiai, reikalauja įjungti protą: Britanijoje yra milijonai paprastų žmonių, atstovaujančių taikių piliečių poziciją. Bėda ta, kad pastarieji – daugelyje gyvenimo sričių – paliekami užnugaryje.
Priešgyniavimo vietos valdžiai reiškinys įgavo pagreitį penktadienį, leiboristams sustabdžius Ruandos programą, kai per kanalą atvyko daugiau nei 3 000 nelegalių imigrantų. Vietos žmonės žino: sunkiai uždirbti pinigai ir vėl nutekės svetimiems. Jau nekalbant apie vieną iš prieglobsčio prašytojų, Hartlepolio mieste peiliu subadžiusį pagyvenusį vyrą, – žmonės pagrįstai saugo tai, kas jiems faktiškai priklauso.
Protestuotojai prieš tūkstantinius migrantų laivus, kuriuos apmoka Didžiosios Britanijos gyventojai, nenusipelno tokios naštos; jie tai supranta ir šaukiasi „Anglijos gynybos lygos“ įkūrėjo Tomio Robinsono, gelbėdami save ir savo vaikus. Vietos žmonės nuogąstauja, ar tai tikrai jų – taip vadinamų „kraštutinių dešiniųjų“, problema. Nepaisant to, jog pastarieji aptraukiami rasistine nacionalinės istorijos aura, yra įsitikinę: saugumo kilmės šalyje poreikis – ne privilegija, o būtinybė.
Be to, kad stengiamasi nuvyti grėsmę nuo tautiškumo ir kiekvieno ten šaknis įleidusio tautiečio, jie neabejoja: vietos policininkai tramdo ne tą ugnį. Todėl reikalaujama, kad iš šių policininkų ne tik būtų atimtas darbas, bet kad jie taip pat būtų teisiami kaip ir likusieji. Taip, taip, Britanijoje nėra vietos kraštutinių dešiniųjų nusikalstamumui, bet yra milijonai žmonių, kuriems nusibodo būti nematomiems.
Didžiosios Britanijos gatvėse – imigrantų aukų klykavimai ir susirėmimai
Piliečiai užtikrinti: vyriausybė ir vidaus reikalų ministrė prarado Britanijos kontrolę. Kadangi kraštutiniais dešiniaisiais yra vadinami milijonai normalių žmonių, sprendimas gali būti nepalankus arba nukeliamas niekada neišaušusiam rytojui. Dar daugiau klausimų kyla dėl tolimesnių apsaugos priemonių, kurias tiesiogiai įtakoja ne tik vyriausybė, bet ir policija – maištas užsitęsė pernelyg ilgai, pridarydamas daug žalos, ir metas tam padėti tašką.
Vietos žmonės šalies situaciją jau seniai piešė juodomis spalvomis. Dabartinis migrantų gaujų pasirodymas – tik vyšnia ant torto, parodžiusi, jog pagrįstai nerimaujama dėl masinės nelegalios imigracijos, integracijos bei daugiakultūriškumo, neretai išaugančio iki nusikalstamų veiksmų.
Iš tiesų, Didžiosios Britanijos gatvėse – ne tik imigrantų aukų klykavimai, bet ir pro mūrą besiskverbiantys kasdieniai musulmoniškų maldų aidai. Vis dėlto, policijos pareigūnus, regis, labiausiai jaudina ne sujudimai, pasibaigę nekaltų asmenų mirtimis, tačiau vieši vietos žmonių pasisakymai, kuriuose migrantų nusikalstamumui tariamas „ne“[2].
Vietiniai, savo šalyje įpratę jaustis kaip antrarūšiai piliečiai, tvirtina, neva šališkas požiūris į baltaodžius, darbininkų klasės atstovus turi būti išgyvendintas. Kadaise praradę balsą savo šalyje, jie nori pasitraukti iš šešėlio, išdrįsdami kalbėti viešai ir reikalaudami gyvybiškai svarbių reformų – dėl savęs ir ateities.
Tai didžiausios riaušės Britanijoje per 13 metų
Kraštutinių dešiniųjų riaušės po liepos 29 d. Anglijos šiaurės vakarų Sautporto mieste įvykdyto peilio užpuolimo – tai didelis išbandymas būsimai leiboristų vyriausybei[3]. Liepos 30 d. neramumai rugpjūčio 3-4 d. savaitgalį išplito mažiausiai 25 Jungtinės Karalystės grafystėse ir buvo sutikti antirasistinėmis demonstracijomis.
Nuo liepos 30 d. iki rugpjūčio 5 d. užfiksuota apie 40 įvykių, iš kurių daugiau nei pusė peraugo į smurtinius. Susirėmimai tarp demonstrantų kilo Bristolyje, Belfaste, Liverpulyje, Notingeme ir Mančesteryje. Sautporto išpuolio padariniai prisidėjo prie to, kad 2024 m. smurtinių demonstracijų skaičius jau viršijo 2020 ir 2021 m., kuomet kilo COVID-19 pandemija, pasiektus metinius rekordus.
Neaišku, ar kontrdemonstrantų mobilizacija, kuri gausiai tęsėsi rugpjūčio 7 d., ar teisėsaugos veiksmai užbaigs riaušes. Kad ir kokie rezultatai bebūtų, iškyla daug klausimų, ką daryti toliau ir kaip valdyti įtampą tarp bendruomenių. Tačiau šįsyk piliečiai tylėti neketina.
Trečiadienio vakarą į Didžiosios Britanijos gatves patraukė apie 25 000 žmonių, siunčiančių žinią, jog bendruomenės nebus skaldomos neapykantos. Dar laukiama daugiau nei 100 galimų demonstracijų. Protestus visoje šalyje inicijavusios organizacijos „Stand Up to Racism“ organizatorė tikisi, jog demonstracijos paskatins masinį antirasistinį judėjimą Jungtinėje Karalystėje. Jos manymu, „tai puikus priešnuodis smurtui, fanatizmui ir rasizmui, paženklinusiam bendruomenes, ir galinčiam vainikuoti plataus masto didesnio antirasistinio judėjimo pradžią“.
Tačiau vietos gyventojai linkę abejoti, sakydami, kad būtent politikai pasėjo sėklą smurto protrūkiams, dėl kurių buvo suimta beveik 500 žmonių ir sužeista dešimtys policijos pareigūnų. Tai neva rezultatas daugelį metų trukusio kurstymo prieš imigrantus nukreiptas nuotaikas, demonizavus prieglobsčio prašytojus. Tokiu būdu pastarieji esą sukūrė priešiškumo atmosferą ir sutelkė dėmesį į pažeidžiamus pabėgėlius, o ne į problemas, kurias sukėlė ilgametis taupymas.
Kaip ten bebūtų, smurtinė netvarka gatvėse byloja apie netvarką vyriausybinėje veikloje, užgniaužiant bet kokias bendruomenių vienybių galimybes. Galbūt taip vadinamų „kraštutinių dešiniųjų“ ignoravimas iš tikrųjų peržengė ribas, britų teisėsaugai ir toliau padedant nusikaltėliams, o parlamento nariams atstovaujant ne savo piliečius. Kitu atveju galutinė stotelė, kaip nevengiama kalbėti, yra ne kas kita, o vakarų pasidavimas ir tapimas 3-iąją pasaulio šalimi.
