<h2>Kelionės autostopu praplėtė akiratį ir padėjo suprasti komunikacijos galią</h2>
<p>Vilnietė komunikacijos specialistė Vilma Venckutonytė nuo mažens mėgo keliauti, o priimtiniausias keliavimo būdas jai – autostopu. „Taip keliauti pradėjau dar paauglystėje, pamenu, su klasioke „nutranzavome“ į atvirų durų dieną Vytauto Didžiojo universitete, vėliau į Nidos džiazo festivalį, po to prasidėjo ir kelionės į užsienį – Rygą, Varšuvą“, – prisiminė moteris, pakeleivingais automobiliais prieš daugiau nei dešimtmetį apkeliavusi nemažą dalį Europos.</p>
<p>Taip keliauti, anot Vilmos – nieko nekainuoja ir yra patogu, nes galima pasiekti net ir atokias vietas, į kurias viešasis transportas nekursuoja. „Be to šios kelionės man buvo svarbus psichologinis pasirengimas. Prisimenu, kartą keliaujant per Latviją sustojo vilkikas. Įlipus į kabiną pajutau, kad nuo vairuotojo dvelkia alkoholiu“, – pasakojo pašnekovė. Ji nepasimetė – ėmė vairuotojo klausinėti, gal jis žinąs kodėl tądien keliuose tiek daug policijos ir iškart pajuto, kaip šis sumažino greitį, o visą likusį kelią važiavo itin atsargiai. „Būtent tuomet pirmą kartą supratau komunikacijos galią, kaip greitai ji gali pakeisti įvykių eigą“, – teigė V. Venckutonytė.</p>
<p>Kelionės moterį paskatino ir mokytis kalbų – rusų ir anglų ji buvo išmokusi mokykloje, o kadangi vis tekdavo važiuoti per Lenkiją, nusprendė išmokti ir lenkų – tris semestrus lankė pamokas Lenkų kultūros institute, o vėliau žinias gilino savarankiškai. Taip pat besimokydama universitete papildomai pasirinko norvegų kalbos kursą, o jį pabaigusi pusmečiui išvyko į Norvegiją studijuoti pagal mainų programą. „Prieš tai buvau Norvegiją apkeliavusi su drauge, ir jau tada įsimylėjau šią šalį, bet pabuvusi ilgiau pamilau dar labiau. Tai man – gražiausia šalis pasaulyje“, – tvirtino ji.</p>
<p>Vėliau Vilma ištekėjo, gimė trys vaikai, tad su kelionėmis autostopu teko kuriam laikui atsisveikinti. „Abu su vyru esame kelionių aistruoliai, tačiau pagausėjus šeimai dažnai keliauti nebebuvo galimybių, o jei keliaudavome – dažniausiai automobiliu. Tačiau autostopo visą laiką ilgėjausi. Beje, jei kur važiuojame automobiliu ir pamatome „tranzuotojus“, būtinai juos paimame“, – pasakojo keliautoja.</p>
<p>Visgi, prieš ketverius metus, kai pajuto, jog vaikai jau yra pakankamai ūgtelėję (vyriausiajam sūnui Vėjui dabar 12 metų, dukroms Vilnelei ir Vasarai – 11 ir 8 m.), Vilma nusprendė vėl leistis į keliones autostopu ir į jas pasiimti vaikus.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/vilmavenckutonyte0102.jpg" alt="Venckutoniai0101" /></p>
<h2>Pirmojoje kelionėje įveikė 4000 km ir pamatė poliarinę dieną</h2>
<p>„Vaikai labai daug klausinėjo apie pasaulį, apie Skandinavijos šalis. Vis galvojau kaip čia jiems viską geriau paaiškinti. Ir atėjo mintis – reikia tiesiog parodyti. Taigi, pradėjau galvoti apie kelionę, ir nusprendžiau, kad įdomiausia būtų „tranzuoti“ – taip galima žymiai daugiau sužinoti, nes sustabdyti vietiniai žmonės papasakoja galybę visokių istorijų“, – tvirtino pašnekovė. Tiesa, po tokios ilgos pertraukos vėl keliauti pakeleivingais automobiliais atrodė kiek baisoka. „Galvojau, o gal jau pasaulis pasikeitęs, ir aš pati pasikeitusi, neįsivaizdavau, kaip seksis. Su vaikais susitarėme, kad jei nesiseks, toliau keliausime kitokiais būdais“, – sakė ji.</p>
<p>Pirmoji mamos ir vaikų kelionė – į šiauriausią Europos tašką Nordkopą – trūko tris savaites. Tiesa, ji prasidėjo ne Lietuvoje, o Osle – iki jo šeima nuskrido lėktuvu. Pirmyn būrelis keliavo per Norvegiją, atgal sugrįžo per Suomiją, po to į Lietuvą grįžo keltu. Autostopu tuomet nukeliavo daugiau nei 4000 km. „Labai gerai sekėsi, nei karto neteko ant kelio laukti ilgiau nei dešimties minučių“, – džiaugėsi moteris. Mama su vaikais kelionės metu aplankė ne tik daugybę gamtos kampelių, įvairių lankytinų vietų, bet ir sužinojo, kas yra poliarinė diena – kelionės metu naktys buvo ypač trumpos, o pasiekus Šiaurę iš viso nesutemdavo.</p>
<p>Visi šeimos nariai turi patogias turistines kuprines. Į kelionę ėmė talpią, bet lengvą palapinę (ji sveria vos kilogramą) – ją paskolino sūnaus krikšto tėvai, miegmaišius, drabužių bei avalynės įvairiam orui, turistinę dujinę viryklę (patį dujų balioną pirko Norvegijoje, nes dujinių prietaisų vežtis lėktuvu neleidžiama), turistinių indų ir stalo įrankių, maisto – lašinių, vytintų dešrelių, sūrio, taip pat – duonos, agurkų ir obuolių. Į kelionę šeima taip pat įsideda piešimo sąsiuvinių, spalvinimo knygelių, „Uno“ kortas – kartais automobilyje tenka praleisti net iki dešimties valandų, tad vaikams ne taip prailgsta laikas.</p>
<p>„Norėjau, kad būtume pasirengę visoms situacijoms – kad jei prireiktų, galėtume bet kur pasistatyti palapinę ir pernakvoti, taip pat, kad bet kada galėčiau savo vaikus pamaitinti“, – sakė V. Venckutonytė.</p>
<p>Pasak jos, Šiaurėje gali būti iš tiesų šalta – vasarą dienos metu temperatūra gali siekti vos 18°C, o naktį priartėja prie 0°C, tad svarbu turėti šiltus miegmaišius bei šiltų drabužių, vilnones kojines, drėgmei atsparius batus. „Tačiau svarbu ir labai neprisikrauti, antraip keliauti bus sunku“, – perspėjo ji.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/vilmavenckutonyte0106.jpg" alt="Venckutoniai0102" /></p>
<h2>Keliauja taupiai – taip moko vaikus, jog ne materialiuose dalykuose slypi laimė</h2>
<p>Į pirmąją kelionę šeima buvo pasiėmusi per daug daiktų, tačiau dabar jau išmoko keliauti su visiškai minimaliu jų kiekiu. „Kiekvienam imu po tris poras apatinių, po porą šortų ir kelnių, marškinėlių trumpomis ir ilgomis rankovėmis, šiltesnį megztinį, nuo lietaus apsaugančias kelnes ir striukę. Pasiimam ir pūkines striukes, kurios saugo nuo šalčio ir vėjo. Kai keliavome pirmą kartą, ėmiau guminius batus, tačiau jie užima labai daug vietos. Dabar imame drėgmės nepraleidžiančius turistinius batus ir paplūdimio šlepetes. Gamtoje vaikai labai mėgsta būti basi“, – atskleidė moteris. Labai svarbu pasiimti ir maudymosi kostiumėlius – keliaujant šeima nepraleidžia progos išsimaudyti ežere, upėje ar vandenyne. „Barenco jūroje esame maudęsi net kai vandens temperatūra buvo 4°C“, – sakė V. Venckutonytė.</p>
<p>Kelionės autostopu jau tapo šeimos tradicija. Kasmet jos nariai susigalvoja vis kitą kelionės tikslą. Užpernai tai buvo Trondheimas, pernai – nedidelis žvejų kaimelis Hamninbergas. „Kol kas daugiausiai keliavome po Norvegiją – tai labai civilizuota, tvarkinga šalis ir keliauti autostopu čia labai paprasta. Tačiau jau po truputį dairomės ir į kitas šalis. Pavyzdžiui, dabar galvojame apie Jungtinę Karalystę“, – atskleidė pašnekovė. Tiesa, šeima ir šiemet buvo susiplanavusi kelionę į Novegiją, buvo nusipirkusi ir bilietus, tačiau Lietuvai patekus į „raudonąją“ pandemijos zoną, kelionę teko atšaukti, nes atvykus būtų tekę 10 dienų izoliuotis viešbutyje.</p>
<p>Vilmos vyro kelionės autostopu netraukia, tačiau savo šeimos narius į jas mielai išleidžia. „Ir gerai, kad jis nevažiuoja – keliauti autostopu penkiese būtų per sudėtinga“, – juokėsi moteris. Išgirdę apie šias keliones vieni pašiurpsta, kiti žvelgia su pavydu. „Tėvai jaudinasi, tad jiems apie šias keliones dabar pasakau tik sugrįžus“, – prisipažino ji.</p>
<p>Suvenyrų mama ir vaikai keliaudami neperka. „Nebent kokį magnetuką ant šaldytuvo. Nors akys gal ir visko nori, visi žino, kad jei ką nors nusipirks, teks patiems ant pečių nešti. Stengiamės keliauti taupiai. Noriu parodyti vaikams, kad ne materialiniuose dalykuose slypi laimė – kad gali jaustis laimingas ir turėdamas labai nedaug. Į maisto parduotuves einame irgi tik kas kelias dienas, į kavines neužsukame iš viso“, – aiškino V. Venckutonytė. Kelionėse sūnus užima buhalterio vaidmenį – į specialų sąsiuvinį registruoja visas išlaidas.</p>
<p>Moteris paskaičiavo, kad tokia kelionė visai šeimai, įskaitant lėktuvo, kelto bilietus, maistą bei pramogas atsieina nuo 1000 iki 1500 eurų. Daugiausiai atsieina bilietai ir pramogos – įėjimai į įvairius muziejus, mokslo centrus, kuriuose šeima mėgsta lankytis, nėra pigūs. Kartais prireikia viešbučio. „Jei oras itin blogas, kartais apsistojame ir juose. Kartą viešbutyje teko slėptis ir nuo uodų – jų buvo tiek daug, kad buvo neįmanoma miegoti“, – prisiminė ji.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/vilmavenckutonyte0107.jpg" alt="Venckutoniai0104" /></p>
<h2>Patinka bendrauti su vietiniais – kelyje sutiko ir aukso sijotoją, ir šunų fermos savininką</h2>
<p>Vaikams šios kelionės itin patinka. Pati Vilma sakosi jų metu pasijaučianti itin laisva. „Ištisas dienas net nejungiu interneto, tiesiog mėgaujuosi gamta, vaizdais, garsais ir kvapais. Toks atsijungimas nuo civilizacijos leidžia labai gerai pailsėti“, – paaiškino ji.</p>
<p>Mama pastebi, kad vaikai kelionėse tampa ištvermingesni, labiau savimi pasitikintys, o kartu labiau išmoksta vieni kitais rūpintis. „Pamenu, vienoje itin gražioje vietoje norėjome nusifotografuoti, tačiau paaiškėjo, kad telefonas – visiškai išsikrovęs. Nors ir vaikai norėjo nuotraukų, jie ėmė mane guosti, neva kažkur skaitė, jog jei žmogus keliaudamas daug fotografuoja, jo įspūdžiai iš kelionės būna blankesni“, – kalbėjo V. Venckutonytė. Vaikai jau puikiai kalba angliškai, o kelionėse pramoko ir norvegų kalbos.</p>
<p>Keliaujant nutinka įvairių nuotykių, o kartais šeima atsiduria ten, kur nė neplanavo. „Vietiniai parodo ir įvairių „slaptų“, mažai kam žinomų vietų, kartais pasikviečia į svečius. Kartą keliaudami sutikome aukso sijotoją, jis mums parodė keletą vietų, kur yra aukso, tiesa, jį rinkti užtrunka itin daug laiko, o kitas sustojęs vairuotojas turėjo Sibiro haskių fermą, jo kalytės kaip tik buvo ką tik atsivedusios šuniukų – buvome pakviesti su jais pažaisti. Vaikams tai buvo labai didelis džiaugsmas“, – pasakojo moteris. Ji įsitikinusi, kad šios kelionės vaikams – geriausia gyvenimo mokykla.</p>
<p>„Tikrai dar daug keliausime autostopu. Nors šiuo metu dar ieškau ir „kemperio“. Kadangi galiu dirbti nuotoliniu būdu, tikiuosi kad apskritai turėsime galimybę kurį laiką gyventi keliaudami“, – planais pasidalino komunikacijos specialistė.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/vilmavenckutonyte0105.jpg" alt="Venckutoniai0103" /></p>
