Lietuvoje vis atkakliau kurstomos mintys apie karą ir tai, jog jame turėtų dalyvauti visi lietuviai
Jau kurį laiką girdime apie karo kalbas. Jei seniau tokia tema labiausiai figūruodavo kalbant apie Ukrainą, dabar vis dažniau karas minimas kalbant apie Lietuvą. O šnekama kone apie viską: pradedant apie pasirengimą galimam karui ir baigiant tiesioginiais raginimais veržtis į Ukrainą, taip esą drąsiai ir visiems laikams sustabdant Rusiją.
Deja, kol dauguma Lietuvos gyventojų trokšta taikos ir ramybės, politikai bei įvairūs žymūs žmonės tarytum sąmoningai kursto karo kalbas. Regis, jog jie pratina šalies gyventojus prie minties, kad ginklo paėmimas – neišvengiamas. Negana to, šnekama ir apie tai, kad karo atveju prie šalies gynybos turės prisidėti visi[1].
Keista, tačiau panašu, jog aktyvios konfrontacijos su Rusija, kuri kainuotų daugybę Lietuvos gyventojų gyvybių ar gal net pačią šalį, trokšta veikiausiai tik Lietuvos politikai. Tuo tarpu vis daugiau Vakarų politikų bei karo ekspertų šneka priešingai. Jie siūlo ne nutrūktgalviškai pulti Rusiją ginklais, o imtis diplomatinių priemonių bei derybų. Juk idėja nugalėti Rusiją Ukrainoje, tam pasitelkiant ne diskusijas, o ginklus, deja, vis labiau atrodo nesėkminga[2].
Dalia Grybauskaitė rėžė be užuolankų: turime kariauti Ukrainoje
Kalbant apie Lietuvos kariavimą, ypač išsiskiria keletas pavardžių. Štai buvusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė prieš keletą dienų buvo kalbinama puikiai žinomame amerikiečių kanale CNN. Čia ji duodama interviu žurnalistei Christiane Amanpour kalbėjo apie Rusijos agresiją, dabartinę situaciją ir kitus aspektus. Nors jos žodžiai buvo pavadinti žadinančiu skambučiu visoms šalims, tačiau verta atkreipti dėmesį, kad D. Grybauskaite visam pasauliui pareiškė, jog NATO turėtų įvesti kariuomenę į Ukrainą ir ten kariauti su Rusija.
Nepaisant to, jog šiuo metu Rusija kariauja Ukrainoje, o ne Lietuvoje, pokalbio metu D. Grybauskaitė pabrėžė, jog Vladimiras Putinas yra grėsmė Lietuvos išlikimui. Ji teigė, kad V. Putinui dabartinė situacija pasaulyje yra ideali, kadangi dėl Izraelio ir Palestinos konflikto jis atsidūrė šešėlyje. Buvusi Lietuvos prezidentė eterio metu užtikrintai tikino, jog V. Putinas veikiausiai pradės elgtis agresyviau ir būtent to esą iš jo tikisi Lietuva.
Laidos vedėjai paklausus, kaip Lietuva ruošiasi galimai agresijai, D. Grybauskaitė patikino, jog NATO lygyje yra ruošiami gynybos planai. O pačioje šalyje žmonės ruošiami galimam karui. Esą žmonės ruošiami pasipriešinimui įvairiais lygiais, t. y., ne tik bandant kovoti informacinį karą, priešinantis pateikiamiems melams, bet ir apskritai stiprinant žmonių suvokimą bei paruošimą pilietiniam pasipriešinimui.
Ji taip pat be užuolankų pabrėžė, jog yra gilinami ryšiai su gretimomis šalimis ir galimai agresijai yra ruošiami visi:
„Bandome bendrai visiems paaiškinti ir paruošti galimam grasinimų ir agresijos padidėjimui iš Rusijos pusės.“
Deja, čia pokalbis nenutrūko. Po to žurnalistė pasiteiravo, ar politikė mano, jog NATO vis dar nepakankamai įsikišo į Ukrainos ir Rusijos karą. Į tai D. Grybauskaitė metė griežtą repliką, esą aljansas nesuteikia reikiamos paramos, kad Ukraina galėtų laimėti karą:
„Tikrai taip. Tai yra problema. Kad mes daug kalbame, daug diskutuojame, mes skiriame pagalbą lašas po lašo, kad ukrainiečiai nepaskęstų ir nemirtų, bet mes neduodame jiems pakankamai, kad laimėtų [karą]. Juk ši parama nebūtų tik Ukrainos pergalei – ji būtų mūsų visų pergalei prieš agresorių. Šie dveji metai rodo, kad tai mūsų klaidos, tai mūsų silpnybės kaltos, kodėl Ukraina vis dar yra šioje juodoje skylėje ir kovoje su agresyviu imperializmu.“
Paklausus ką politikės nuomone NATO šiuo metu turėtų daryti kitaip, D. Grybauskaitė rėžė, kad NATO nuo pat pradžių turėjo elgtis kitaip. Pasak buvusios Lietuvos prezidentės, aljansas neturėjo leisti tik ukrainiečiams kariauti prieš Rusijos agresiją ir yra didžiulė klaida taip elgtis. Šioje vietoje puikiai žinoma žurnalistė akivaizdžiai nustebo ir sutriko, nes iš karto perklausė politikės, ar ji siūlanti lietuviams ir visiems kitiems įsitraukti į karo veiksmus. Į tai D. Grybauskaitė atsakė dar aštresniais žodžiais:
„Dar pačioje pradžioje prieš dvejus metus aš sakiau, kad Rusija gali ir turi būti nugalėta karo lauke. Ne teorijomis, ne diskusijomis, ne planais, ne konferencijomis, bet karo lauke. Ir mes to nedarome. Mes tik manome, kad kažkas kitas, ukrainiečiai, tai padarys vietoj mūsų. Aš esu įsitikinusi, kad anksčiau ar vėliau <…> Putinas pradės konfrontaciją su mumis. Ir mes būsime priversti reaguoti rimtai – ne taip, kaip yra dabar.“
Taigi, buvusi Lietuvos vadovė viešai pareiškė, jog reikia paskelbti karą Rusijai ir aktyviai ją pulti, išsiunčiant karius į Ukrainą. Kadangi NATO yra gynybinis, o ne puolamasis aljansas, Lietuvos įsitraukimas į karą vargu ar būtų pasitiktas ovacijomis bei gausia NATO pagalba. Tad ką tokie veiksmai reikštų tokiai mažai valstybei kaip Lietuva, veikiausiai net nereikia sakyti. Tačiau D. Grybauskaitei tai neatrodo svarbu, kaip ir faktas, jog pradėtas puolimas reikštų Trečiojo pasaulinio karo pradžią.
Gabrielius Landsbergis perspėja apie košmariškus scenarijus ir Rusijos puolimą
Aršiais pasisakymais garsėjantis Gabrielius Landsbergis irgi dažnai kalba apie kariavimą su Rusija. Štai neseniai jis prakalbo apie košmariškus Ukrainos scenarijus bei Lietuvos ateitį, taip ir vėl gąsdindamas jau seniai bauginamus lietuvius. Užsienio reikalų ministras tikino, jog dėl dramatiškų pokyčių tarptautinėje sistemoje būtina iš naujo įvertinti Lietuvos saugumo koncepciją. Pasak jo, Lietuvoje per menkai šnekama apie karo ir egzistencines grėsmes. Jis akcentavo[3]:
„Aš manau, kad Lietuva privalo aktyviai galvoti apie saugumo koncepcijos ir saugumo piramidės, kuri pastatyta prieš 30 metų, pokyčius.“
Negana to, G. Landsbergis užtikrintai aiškino, jog Lietuvos ir rytinio NATO flango neišvengiamai laukia karinės grėsmės. Jis tai įvardino ne kaip teorinę galimybę, kuri gali ir nepasitvirtinti, o kaip realią Lietuvos ateitį. Lyg pranašas, geriau žinantis net už patį V. Putiną, ką Rusijos vadovas veiks po kelerių metų, G. Landsbergis rėžė apie ateinantį karą:
„Aš negaliu pasakyti, kada jis bus. Gal dešimtmetis, gal penkeri metai, gal keleri metai. Man yra labai sunku pasakyti. Bet laiko – tą tikrai jaučiu ir labai aiškiai suvokiu – galime turėti labai nedaug.“
Politikas pabrėžė, kad košmariškas netolimos ateities scenarijus – tai galimas Vakarų nenoras toliau karine technika šelpti Ukrainos ir vietoj to, siūlymas sėsti prie derybų stalo su Rusija. G. Landsbergis prisipažino, kad nesupranta nei noro derėtis su Rusija, nei kalbų, kad ateityje vis tiek teks tai daryti.
Matyt, tokios kalbos neturėtų stebinti – juk tai vienas iš tų politikų, kuris labiau garsėja diplomatinių santykių griovimu, o ne lipdymu. Prisiminkime, kiek panašus noras kelti konfliktus, o ne derybas, kainavo konflikto su Kinija atveju.
Laurynas Kasčiūnas sėja mintis apie karą su Rusija be NATO pagalbos
Panašiai apie esą nenumaldomai artėjantį karą periodiškai pasisako Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas. Jis netgi siūlo skaičiuoti valandas iki naujo karo[4]:
„Jeigu ukrainiečiai bus priverti daryti nepalankias paliaubas pagal rusiškas sąlygas, siūlau įjungti laikmetį ir skaičiuoti valandas iki naujo karo – ar prieš Ukrainą, ar kur kitur. Turime suprasti, kad laikas labai brangus.“
Be to, jis viešai postringauja nepamatuotus siūlymus ir teiginius, kurie kelia gyventojų baimę. Kasčiūnas ragina ruoštis itin prastam scenarijui – Lietuvos kariavimui prieš Rusiją be NATO pagalbos. Jis leidžia suprasti, jog nereikėtų pasitikėti tik 5-ojo straipsnio garantijomis. Jo teigimu, reikėtų pasiruošti tokiam atvejui, jog gali tekti atremti Rusiją vien savo jėgomis. Nepaisant to, kokia maža, didelių pajėgumų neturinti Lietuva bebūtų, L. Kasčiūnas sėja mintį, kad turime šansų laimėti vieni, jei tik skirsime tam dar daugiau šalies biudžeto ir lietuvių[5]:
„Turime turėti ginkluotąsias pajėgas, kurios galėtų laimėti mūšius, laimėti karą. Turime suvokti, kad pradžioje tikrai gali tekti kautis patiems, turime būti pasiruošę tai daryti.“
Tokių nuolat apie būsimą karą kalbančių ar netgi aktyviai agituojančių jau dabar pulti Rusiją, prisidedant prie Ukrainos karo – apstu. Tik nežinia, kiek iš jų iš tiesų pagalvoja apie karinių veiksmų pasekmes. Kaip ir neaišku, kiek iš jų patys stovėtų fronte, drauge su į karą pasiųstais eiliniais lietuviais.
