Grinčas nėra vien tik blogas – suaugus žiūrint jis atrodo visai kitaip
Galbūt šiuo laikotarpiu prieš šventes ieškoje klasikinio filmo šeimai ir pasitaikė „Kaip Grinčas pavogė Kalėdas“? Kaip Grinčas pavogė Kalėdas“ yra vienas tų filmų, kurie keičiasi kartu su žiūrovu. Vaikystėje jis atrodo kaip paprasta istorija apie blogą veikėją ir laimingą pabaigą. Suaugus jis tampa pasakojimu apie atstūmimą, vienišumą ir tai, kaip lengva žmogų nurašyti, jei jis netelpa į bendrą šventinį paveikslą.
Žiūrint filmą kartu su vaikais, dažnai būtent jie užduoda paprasčiausius, bet nepatogiausius klausimus: „Kodėl jis neturi draugų?“, „Kodėl visi iš jo juokiasi?“, „Kodėl niekas jo neapgynė?“ Ir tada supranti, kad ši istorija nėra tik apie Kalėdas – ji apie tai, kaip mes elgiamės su tais, kurie yra kitokie, tylūs, nepatogūs ar nemokantys gražiai šypsotis.
Ypač kai dabar daugelio vaikai personą pamato pirmą kartą ir ima klausinėti tokių dalykų, apie kuriuos mes nesusimastėme, pardedame galvoti patys. Pasukus galvą, staiga jis nebėra vien tik blogietis, o veikėjas, kurio jausmai ir elgesys tampa suprantamesni, net jei ne visada pateisinami.
Grinčas filme padaro nemažai blogų dalykų – vagia dovanas, įsilaužia į namus, elgiasi šiurkščiai. Tačiau filmas gana aiškiai parodo, kad visa tai kyla ne iš noro kenkti, o iš ilgamečio atstūmimo ir vidinio skausmo. Juk galiausiai įsileidęs gerumą į vidų jis sugebėjo pamilti Kalėdas, žmones, buvimą su kitais. Net jo širdis padidėjo tris kartus.
Norėti ramybės ir nenorėti švęsti kartu su visais nėra blogas dalykas
Grinčas iš esmės nori labai paprasto dalyko – būti paliktas ramybėje. Jis nemėgsta triukšmo, masinių švenčių, priverstinio džiaugsmo ir nuolatinio bendravimo. Daugybei žmonių tai skamba itin pažįstamai, ypač per šventes, kai atrodo, kad visi „privalo“ būti linksmi, bendraujantys ir nuolat kažkur dalyvauti.
Ne visi jaučiasi gerai šurmulyje, ir tai nėra nei silpnybė, nei blogas charakterio bruožas. Grinčas tiesiog renkasi vienatvę, savo erdvę ir tylą. Problema prasideda ne tada, kai jis nori būti vienas, o tada, kai aplinkiniai to nenori priimti.
Nors Grinčas nuolat burba ir atrodo piktas, jo santykis su šunimi Maxu atskleidžia visai kitą pusę. Maxas yra jo vienintelis tikras draugas, su kuriuo jis kalbasi, dalijasi mintimis ir net savo pykčiu. Tai labai žmogiška – daug žmonių savo jausmus lengviau išsako gyvūnams nei kitiems žmonėms.
Grinčas gal ir nėra švelnus šeimininkas, bet akivaizdu, kad jam rūpi. Maxas lieka šalia net tada, kai Grinčas elgiasi neprotingai, ir tai rodo, kad šis personažas moka užmegzti ryšį, tik ne su triukšminga minia.
Whovilio gyventojai ne visada elgiasi taip gražiai, kaip patys save vaizduoja
Žiūrint filmą atidžiau, Whovilio gyventojai dažnai atrodo ne tokie jau šilti ir geri. Jie linkę teisti, apkalbėti ir iškelti vienus žmones aukščiau kitų. Grinčo vaikystės prisiminimai apie patyčias aiškiai parodo, kad jis buvo atstumtas ne dėl savo elgesio, o dėl išvaizdos.
Kai Grinčas pagaliau pabando prisijungti prie bendruomenės, jis viešai pažeminamas primenant skaudžią vaikystės akimirką. Tokia patirtis lengvai gali pastumėti žmogų atgal į uždarumą ir pyktį, o filmas tai parodo gana aiškiai ir be pagražinimų.
Svarbu pasakyti aiškiai – Grinčo poelgiai nėra geri ir jų nereikia teisinti. Vogti dovanas ir gadinti šventę kitiems nėra teisinga. Tačiau lygiai taip pat neteisinga visą kaltę suversti tik jam, ignoruojant tai, kas jį tokį padarė.
„Kaip Grinčas pavogė Kalėdas“ šiandien veikia kaip priminimas, kad žmonės retai tampa pikti be priežasties. Kartais už nemalonaus elgesio slepiasi vienišumas, skaudūs prisiminimai ir jausmas, kad tavęs niekas nenori. Ir galbūt didžiausia šios istorijos pamoka yra ne apie dovanas ar šventes, o apie paprastą dalyką – truputį daugiau supratimo vieni kitiems.
Filmas su moralu, kurio patys vaiksytėje nepastebėjome?
Filmo moralas apie patyčias yra paprastas, bet stiprus: patyčios palieka ilgalaikius randus, net jei aplinkiniams atrodo, kad tai „tik juokai“ ar seniai pamiršti dalykai.
Grinčo istorija aiškiai parodo, kad jis netapo piktas be priežasties. Vaikystėje jis buvo išjuoktas dėl savo išvaizdos, viešai pažemintas klasėje ir paliktas be jokio palaikymo. Tuo metu niekas jo neapgynė, niekas nepasakė, kad su juo viskas gerai. Tokios patirtys vaikui gali įstrigti visam gyvenimui ir vėliau virsti nepasitikėjimu žmonėmis, užsidarymu ar pykčiu.
Svarbu ir tai, kad filmas parodo ne tik pačias patyčias, bet ir aplinkinių tylą. Mokytojai, vaikai, bendruomenė – niekas neįsikiša. Tai ir yra viena skaudžiausių žinučių: patyčios dažnai tęsiasi ne todėl, kad kažkas tyčia nori skaudinti, o todėl, kad kiti nusprendžia nesikišti.
Dar viena svarbi mintis – žmogaus poelgiai dažnai vertinami, bet ne jo istorija. Suaugęs Grinčas laikomas „blogu“, „keistu“, „nemėgstančiu švenčių“, bet niekas nenori prisiminti, kaip ir kodėl jis tokiu tapo. Filmas tarsi sako: prieš smerkiant, verta paklausti, kas žmogui nutiko.
Galiausiai, moralas nėra apie tai, kad patyčios pateisina blogą elgesį. Jis apie tai, kad empatija ir paprastas žmogiškas palaikymas laiku galėjo viską pakeisti. Galbūt vienas apkabinimas, vienas „viskas su tavimi gerai“ būtų užkirtęs kelią visai Grinčo istorijai.
Tai labai žemiška ir aktuali žinutė – ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Ne veltui ši Dr. Seuss knyga vis naujai ekranizuojama tiek vaidybiniuose tiek animaciniuose filmuose.
