Dešimtmečius trunkanti Kinijos kova su dykumėjimu Vakarų regione
Taklamakano dykuma Sindziango regione laikoma viena didžiausių smėlio dykumų pasaulyje. Čia vasaromis fiksuojami itin aukšti temperatūrų svyravimai, žiemą – stiprūs šalčiai, o smėlio audros nuolat kelia grėsmę keliams, gyvenvietėms ir energetikos infrastruktūrai. Dėl šių priežasčių dykumos plėtra ilgą laiką buvo rimta problema aplinkiniams Kinijos regionams.
Dar 1978 metais Kinija pradėjo ilgalaikę kovos su dykumėjimu programą, oficialiai vadinamą Trijų Šiaurinių Regionų apsauginių juostų projektu, o viešojoje erdvėje dažnai vadinamą „Didžiąja žaliąja siena“. Ši programa apima šiaurinius, šiaurės rytų ir šiaurės vakarų Kinijos regionus ir yra planuojama tęsti iki maždaug 2050 metų.
Taklamakano dykumoje šios pastangos buvo nukreiptos ne į dykumos „pavertimą mišku“, o į smėlio judėjimo stabdymą ir aplinkinių teritorijų apsaugą.
Smėlio kopų stabilizavimui naudojamas šiaudų „šachmatų lentos“ metodas
Vienas pagrindinių Taklamakano dykumoje taikomų metodų yra vadinamoji šiaudų „šachmatų lentos“ technika. Jos esmė – šiaudų ryšuliai dalinai įkasami į smėlį, sudarant kvadratinius tinklus, primenančius šachmatų lentą.[1]
Šis metodas sumažina vėjo greitį ties žemės paviršiumi, stabilizuoja judančias smėlio kopas ir padeda sulaikyti drėgmę. Ilgainiui šiaudai pradeda irti, pagerindami viršutinio dirvožemio sluoksnio struktūrą ir sudarydami sąlygas augalams įsitvirtinti.
Tik po šio etapo pradedamas sausrai atsparių krūmų ir medžių sodinimas. Ši technika Kinijoje naudojama jau kelis dešimtmečius ir laikoma standartiniu pirmuoju žingsniu daugelyje dykumų stabilizavimo projektų.
2024 metų lapkričio pabaigoje Kinijos institucijos oficialiai pranešė, kad aplink Taklamakano dykumą užbaigta maždaug 3 000–3 050 kilometrų ilgio ištisinė žaliosios augmenijos juosta. Ji suformuota etapais per kelis dešimtmečius ir yra dalis nacionalinės kovos su dykumėjimu strategijos.
Šią juostą sudaro sausrai atsparūs augalai – dykuminės tuopos, raudonieji gluosniai, saksaulai ir kiti vietos sąlygoms pritaikyti krūmai. Jų paskirtis – stabdyti smėlio judėjimą, mažinti dulkių audrų poveikį ir apsaugoti kelius, vamzdynus bei gyvenvietes dykumos pakraščiuose.
Augalai dykumoje laistomi naudojant lašinimo sistemas ir saulės energiją
Vienas žinomiausių infrastruktūros projektų Taklamakano dykumoje – Tarimo greitkelis, kertantis dykumą iš šiaurės į pietus. Jo statybos pradėtos 1993 metais, o kelias atidarytas 1995-aisiais, ženkliai sutrumpinus transporto maršrutus regione.
Vis dėlto netrukus paaiškėjo, kad vien asfaltas negali apsaugoti kelio nuo judančių smėlio kopų. Dėl to palei didelę kelio dalį buvo suformuotas maždaug 436 kilometrų ilgio augmenijos koridorius. Ši žalia juosta padeda sumažinti kelio užpustymą smėliu ir gerokai sumažino nuolatinių remonto darbų poreikį.
Kad augmenija galėtų išgyventi itin sausomis sąlygomis, Taklamakano regione buvo įrengti šuliniai ir požeminės lašinamojo drėkinimo sistemos. Moksliniai tyrimai rodo, kad dalis šių sistemų maitinamos saulės energija – saulės baterijos tiekia elektrą siurbliams, kurie pumpuoja gruntinį vandenį.
Kai kuriose vietose vanduo pasižymi didesniu druskingumu, todėl projektai nuolat stebimi siekiant išvengti dirvožemio druskėjimo ir gruntinio vandens nusekimo. Skirtinguose ruožuose naudojami ir kiti energijos šaltiniai, ypač ankstesniais projekto etapais, tačiau saulės energijos vaidmuo palaipsniui didėja.
Kodėl saulės terminės elektrinės dažnai klaidingai siejamos su šiuo projektu?
Viešojoje erdvėje kartais teigiama, kad Taklamakano dykumos projektai tiesiogiai susiję su didelėmis saulės terminėmis elektrinėmis, naudojančiomis druską, kaitinamą iki maždaug 540 °C. Tokios elektrinės iš tiesų veikia ar bandomos kituose šiaurės vakarų Kinijos regionuose.
Tačiau viešai prieinami duomenys nepatvirtina, kad šios jėgainės būtų tiesiogiai įrengtos Taklamakano dykumos viduryje ar kad jos tiesiogiai maitintų Tarimo greitkelio augmenijos drėkinimo sistemas. Energetikos ekspertai pažymi, kad skirtingi projektai dažnai supinami į vieną pasakojimą, nors realybėje jie yra geografiškai ir technologiškai atskiri.
Remiantis oficialiais duomenimis, Kinijos miškų ir augmenijos plotai nuo 1949 metų išaugo nuo maždaug 10 proc. iki daugiau nei 25 proc. 2023 metų pabaigoje. Taklamakano žalioji juosta laikoma svarbia šios platesnės strategijos dalimi.
Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tokio masto projektai reikalauja nuolatinės priežiūros ir atsargaus vandens išteklių valdymo. Per intensyvus sodinimas itin sausringuose regionuose gali sukelti papildomą spaudimą gruntiniam vandeniui, o ribota augalų rūšių įvairovė didina riziką ekstremalių klimato sąlygų metu.
Todėl Taklamakano projektas vertinamas ne kaip vienkartinis sprendimas, o kaip ilgalaikis inžinerinis ir aplinkosaugos kompromisas, kurio sėkmė priklauso nuo nuolatinio stebėjimo ir prisitaikymo prie gamtinių sąlygų.
