Gali atsitikti taip, kad po šių Europos Parlamento rinkimų Lietuvos Seimas, Vyriausybė ir Prezidentas nieko spręsti nebegalės
Visų pirma todėl, kad jei tokių lietuvaičių kartu su kitais europiečiais manančių, kad savojo Seimo ar Prezidento rinkimai yra kur kas svarbiau, o Europos Parlamento rinkimai neturi prasmės, bus dauguma, tai į dar kitus Seimo ir net Prezidento rinkimus Lietuvoje eiti tikrai nebebus prasmės didelės arba išvis. Gali taip atsitikti, kad po šių Europos Parlamento rinkimų ir jame priimtų atitinkamų sprendimų Lietuvos Seimas, Vyriausybė ir Prezidentas nieko arba beveik nieko spręsti nebegalės.
Kalba eina, žinoma, apie taip vadinamąjį Europos federalizacijos projektą. Daugybę kartų minėtą, bet verta pasikartoti – juo numatyta sukurti tokią „suvienytą“ Sąjungą, kokia „suvienyta“ nebuvo gal net Sovietų Sąjunga. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Kai kas sako – neverta sukti galvos, šio projekto vis vien nepatvirtins. Tikrai atsiras kelių šalių vadovų, kurie jį vetuos. Taip, bet… negi manote, kad šio projekto proponentai tokie kvaili ir tokių dalykų patys puikiai nesuvokia? Tai kodėl jie vis vien šį reikalą taip smarkiai stumia?
Reikalas tas, kad visas šis federalizacijos projektas yra sudėtingas ir sudėtinis
Ir jis vyksta jau seniai, vis labiau įsibėgėdamas, dar nuo Maastrichto sutarties (1992 m.) laikų! Viskas, ką mes matome vykstant ES, jei tik kalba eina apie kokių nors didesnių reguliavimų primetimą iš jos institucijų valstybėms narėms ir didesnių galių perdavimą eurobiurokratams, yra federalizacijos projekto dalis.
Tokiu būdu galutinis „idealus“ unifikuotos supervalstybės įgyvendinimas – tam tikras tolimas tikslas, tarsi komunizmas toje pačioje Sovietų Sąjungoje. O pakeliui mūsų laukia vis didesnis galių centralizavimas mažiausiai šešiose srityse: imigracijos ir tuo pačiu susijusio nusikalstamumo reguliavimo; žaliojo kurso; minėtosios demokratijos – didinant cenzūrą ir neatskaitingų biurokratų galias; „skaitmeninio tranzito“ – tam tikro skaitmeninio totalitarizmo įvedimo su lengvai valdžiai pasiekiamais jūsų duomenimis, grynųjų pinigų panaikinimu ir pan.; saugumo ir gynybos kuriant šalims – narėms nepavaldžią Europos armiją ir švietimo – kultūros, pvz., privalomai nustatant PSO „standartus lytiniam švietimui“ darželiuose ir mokyklose.
Jei sulauksite, pvz., to, kad automobilių tarša keliuose bus matuojama vadovaujantis nebe Siomos Gentvilo „išradimais“, bet ES potvarkiais ar to, kad mokykloje jūsų vaikui bus privalomai dėstoma apie „72 lytis“, o jums draudžiama bet kaip kištis į jo lyties keitimo procesą – žinokite, kad tai – ES federalizacijos pasekmė.
Tiek visame pasaulyje, tiek Europoje, tiek ES, tiek Lietuvoje tokiu būdu visi politikai skirstosi į dvi stovyklas, kurias vadinu globalistais – progresyvistais (už biurokratinį centralizavimą) bei nacionalistais – tradicionalistais (prieš jį). ES dar jie vadinami federalistais (globalistai) bei suverenistais (nacionalistai, nepainioti su „suverenais“).
Tokiu būdu išsiaiškinome, kad nėra didelio būtinumo analizuoti visų politikų pagal daug skerspjūvių, galima pasiremti vien jų požiūriu į ES federaciją, kas dėl Europarlamento (EP) rinkimų.
Sekantis klausimas – o kiek EP turi ir turės įtakos dėl tos federalizacijos ir susijusių reikalų?
Išsamiai atsakyti nėra paprasta, nes reikėtų išaiškinti kaip valdoma ES. Lietuvoje turbūt daug kas nežino kuo skiriasi Seimas nuo savivaldybės ar kokios yra Konstitucinio teismo funkcijos, o su ES valdymu yra ir dar sudėtingiau. Tuomet – trumpai. Turės kone lemiamą. Visokias ten sutartis, direktyvas ir t.t. teisės aktus, ypač minėtaisiais klausimais, pateikinėti yra Europos Komisijos (EK) biurokratų prerogatyva, tačiau EP jas atmeta arba tvirtina.
Galime pereiti ir prie pačios EP. Žmonės turi daug klaidingų įsivaizdavimų apie tai, kas tai yra. Ne, ten nėra taip, kad kiekvienos šalies atstovai atstovauja tą šalį. Labiau tai primena mūsų Seimą, kur susiskirstymas yra ideologiniais pagrindais (na, bent teoriškai taip turėtų būti). Kitaip tariant – partijų ir partijų grupių pagrindais. Kas šiuo atveju yra ir visiškai teisinga. Jei tu esi nacionalistas, tai jokio skirtumo ar tu lietuvis, graikas, rumunas, austras ar vokietis – vis vien tu būsi prieš federalizaciją. Tas pats galioja ir tuo atveju, jei esi globalistas.
Laikas pereiti prie žemiau pateiktų paveiksliukų ir panagrinėti esamą bei numanomą situaciją su tomis partijomis EP. Sutikite, ganėtinai nėra paprasta išsamiai ir aiškiai panagrinėti vieno Lietuvos Seimo rinkimus. O jei tai būtų kur kas didesnės šalies, pvz., Vokietijos, Prancūzijos ar Lenkijos Seimo, kur varžosi dar daugiau partijų, rinkimai? O jei vienu metu nagrinėti tokius rinkimus išsyk 27 šalyse?
Toks, atitinkamai, uždavinys ir kyla nagrinėjant būtent EP rinkimus. Nes EP tai juk vienas, kas kad šalys 27 – galutinis išsidėstymas priklausys nuo rezultatų visose. Pakomentuoti tai kažkaip trumpai ir aiškiai – nemenko genialumo reikalaujantis uždavinys. Visgi, pasistengsiu. Vien todėl, kad šį kartą man padeda specialus The European Conservative leidinys, skirtas 2024 m. EP rinkimams, paveiksliukus iš kurio jūs matote.
Grubiai EP yra 8 partijų dariniai – grupės
Paveiksliuke kairėje – apačioje matote kaip jos išsidėstę pagal politinę kairę – dešinę bei kurios sudaro vadinamąją valdančiąją von der Leyen koaliciją. Formaliai tokių valdančiųjų koalicijų ten nėra, bet nesigilinkime.
Ypač dabar ir jau kurį ilgą laiką anksčiau EP ir visoje ES vyrauja leftistinė politinė darbotvarkė. Nuo angliško žodžio „kairė”. Kaip žinia, šios darbotvarkės tikslas ir yra stumti federalizmo projektą. Tokiu būdu visos partijų grupės, kurios yra kairėje – mums priešiškos.
Dešinėje von der Leyen koalicijoje yra centro–dešinės Europos Liaudies Partijos (EPP) grupė. Kaip dešinieji, jie yra tarsi ne už federalizaciją, kaip von der Leyen koalicijoje – tarsi už. „Svyruonėliai“, žodžiu. Kol koalicijoje labiau svėrė kairiųjų balsas, labiau jie linko į tą pusę. Didysis šių rinkimų klausimas – tie, kas įgys didesnę galią po šių rinkimų EP – kairieji ar dešinieji, tie labiau patrauks į savo pusę ir EPP.
Partijų ten yra visokių – neblogų ir nelabai. Na, ten yra kaip tik ir mūsų konservatoriai. Bendrai, kaip sako tvirtai dešiniųjų Identiteto ir Demokratijos (ID) grupės viceprezidentas Gunnar Beck: „Įdomu apie EPP yra tai, kad daug iš ją sudarančių partijų – ypač Rytų Europos (ir netgi pietinės) save pozicionuoja konservatyviomis. Bet tuomet ES lygmeniu jos palaiko labai kairiojo sparno politikas. Jei šios labiau konservatyvios partijos įgytų daugiau įtakos EPP grupėje ir pristabdytų fanatiškai pro–ES politiškai – korektišką darbotvarkę, mums turėtų pasisekti.“.
Taigi, mūsų landsbergistų toje EPP geriau nereikia. Lai jų vietas ten užima kokie nors vertesni
Na o likusios dvi grupės dešinėje – Europos Konservatorių ir Reformistų (ECR) ir minėtoji ID – tvirtai antifederalististinės grupės. Krikščionių Sąjunga, kurioje ir aš esu, priklauso ECR grupei.
Dar ten yra keliasdešimties parlamentarų nepriklausoma grupė (NI), kažkas tokio kaip mūsų Seimo mišrios grupės atitikmuo, kuri yra miksas visokių partijų ir nepriklausomų parlamentarų – nuo tų, kurie vadinasi komunistais iki tų, kurie pavadinti separatistais ar neo–naciais. Su net labai skirtingais požiūriais į federalizaciją. Šios grupės buvimas kiek apsunkina politinio balanso EP skaičiavimus. Prie jų tuoj prieisiu.
Kasčiūnas dievagojosi, kad EP rinkimus laimės konservatoriai, o spec. tyrimų bendrovė Europe Elects pagal š.m. vasario 29 darytas apklausas mano, kad Lietuvoje laimės socialdemokratai. Žr. paveiksliuką viršutiniame dešiniajame kampe. Ten prognozuojami rezultatai nurodomi spalvomis pagal partijų grupes. Raudonieji socialistai – tik mes su Švedija ir Malta. Kažko labai jau pas mus per daug sąryšių su ta Švedija visame kame, ar jums taip neatrodo? Kitos kairiojo flango prognozuojamos pergalės nurodomos geltonai ir rudai. Iš viso tokių šalių yra tik 7. Kur dešiniesiems neprognozuojama ne tik pirma, bet ir antra bei trečia vietą. Vėl pasiilgome socializmo, o gal komunizmo? Negėda?
Pats aš nežinau, kas būtų geriau – kad laimėtų konservatoriai, ar kad socialdemokratai
Kaip neseniai neviešai pakomentavo vienas artimas patyręs politikas – vienas iš socdemų EP kandidatų sąrašo „žvaigždžių“ V. Andriukaitis su tokia isterija gina eurofederalizmo idėją, kad kartais atrodo jog yra psichiškai nesveikas šiuo klausimu. O man nekeista. Tipiškas gi eurofederalistas – kilmės iš pačios globalistų–biurokratų Pasaulio Sveikatos Organizacijos irštvos.
Tačiau liūdna. Paveiksliukas apačioje dešinėje parodo, kaip numatomų laimėtojų rezultatai pavirsta tų šalių tautų požiūriais į eurofederalizmą. Tamsiausios rudos spalvos yra patys didžiausi eurofederalistai. Vienintelė tokia yra Lietuva! Vienintelė!
Patys didžiausi suverenistai yra Prancūzija, Belgija, Olandija ir Austrija, toliau eina Italija, toliau – Vengrija, toliau Airija ir dar toliau – Čekija, ir t.t.
Mes – patys paskutiniai atsilikėliai! Negėda?! Taigi, antroji priežastis būtinai eiti balsuoti – bent kad jau dėl savęs nebūtų taip gėda.
Mandatai paskaičiuoti taip, kad nei viena atskira šalis pati viena tame parlamente negalėtų nieko nulemti
Na ir paskutinis, labai dažnai žmonių keliamas klausimas. Ar tie 11 Lietuvos mandatų tarp numatomų 720 ką nors lemia? Gal ne? Jei taip – kokia prasmė balsuoti?
Visų pirma, tai klaidinga yra manyti, kad yra kažkokios atskiros didžiosios šalys, kurių mandatai viską nulemia. Mandatai paskaičiuoti taip, kad nei viena atskira šalis pati viena tame parlamente negalėtų nieko nulemti. Tai pirma. O toliau – paskaičiuokime.
Skaičiavimams remsiuosi diagrama kairiajame viršutiniame kampe. Išsyk pabrėžiu, kad trumpindamas viso to skaičiavimo principų neatpasakosiu, įrašas jau ir taip ilgas. Žodžiu, mums reikalinga kad EPP + ID + ECR mandatų gautųsi kuo daugiau, o S & D + Renew + Greens / EFA +The Left – kuo mažiau. Dėl NI – kiek atskirai.
Juodi stulpeliai iliustruoja situaciją po 2019 m. EP rinkimų, kai buvo 751 mandatas. Kaip matome, suverenistai turėjo 317 mandatų, federalistai – 377. Net jei visus NI mandatus priskirtume suverenistams, balansas gautųsi 374 / 377 jų nenaudai. Tačiau taip priskirti negalime, be to prisiminkime, kad EPP dėl federalistų persvaros dažnai svyravo į jų pusę. Ar aišku kodėl buvo tokia politika ES?
Po Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES 2020 m. jų mandatai buvo nuimti, bet pridėta kažkiek naujų (Lietuva papildomų mandatų negavo). Bendras balansas proporciškai, tačiau, ne kažin ką pasikeitė.
2024 m. EP mandatų skaičius padidės nuo dabar esančių 705 iki 720. Pagal minėtas prognozes atskaitos tašku laikant 2019 m. situaciją kiekvienai partijų grupei nurodomas numatomas mandatų skaičiaus pokytis: raudonai – neigiamas, žaliai – teigiamas.
Žinau, kad tvirtai dešinioji Vengrijos Fidesz partija šiuo metu priskirta NI grupei, tačiau pereidinėja į ECR grupę, todėl visą ten nurodytą neigiamą pokytį priskyriau suverenistams, o numatomą galutinį NI grupės mandatų skaičių skaičiuoju federalistams. Tokiu būdu naujas santykis gaunasi 356 / 360 federalistų naudai. Tačiau persvara – menka, realiai ji dar menkesnė, o smarkiai augantis ID ir ECR mandatų skaičius turėtų įtakoti ir EPP pakrypimą į dešinesnę pusę.
Taigi, mūsiškiai gali laimėt. Tačiau supraskime kad ta pergalė bus trapi. Kiekvienas mandatas svarbus. Trečia priežastis balsuoti.
Koks gi tų mandatų pokytis nulems šiuos pasikeitimus. Sudėkime pokyčių skaičius pagal abi „stovyklas“ ir gausime 97 mandatų skirtumą. 97! Kiek turi mandatų Lietuva? 11! Ar tie skaičiai sulyginami? O taip!
Tikiuosi, kad įtikinau jus eiti balsuoti.
