Dirbti Jungtinėje Karalystėje tiesiog neverta
Jungtinė Karalystė susiduria su problema: apie 2,8 mln. žmonių čia nedirba jau ilgą laiką, o kasdien dėl nedarbingumo į atsakingas institucijas kreipiasi apie 4 tūkstančiai žmonių. Geriausias šios problematiškos situacijos pavyzdys yra Esekso apylinkės kurortinis Clactono miestelis. Jame gyvena maždaug 50 000 gyventojų, tačiau net 47 proc. jų nedirba, palyginti su 21,7 proc. šalies vidurkiu[1].
Nedirbantys britai teigia, kad dirbti jiems tiesiog neapsimoka: juk ir nedirbant valstybė apmoka jų būsto išlaidas ir skiria dar 1 300 svarų per mėnesį įvairioms reikmėms. Tačiau tai sukelia pražūtingą situaciją, kai tūkstančiai žmonių renkasi pašalpas, o ne darbą, be to, taip švaistomas žmonių talentas, įgūdžiai ir žmogiškieji ištekliai.
O problemos mastai tik plinta. Šiuo metu Jungtinėje Karalystėjė nedarbo lygis yra tiesiog sunkiai suvokiamas: 9,4 mln. darbingo amžiaus žmonių yra ekonomiškai neaktyvūs, nedirba ir neieško darbo. Apie 5,5 mln. iš jų prašo pašalpų, o daugiau kaip 2,8 mln. yra ilgalaikio nedarbingumo atostogose.
Tai brangiai kainuoja valstybei. Prognozuojama, kad dabartinės 297 mlrd. svarų sterlingų socialinės paramos išlaidos per ateinančius penkerius metus didės net iki 360 mlrd. svarų sterlingų, o tai bus jau 11 proc. visos Jungtinės Karalystės ekonominės produkcijos.
Žmonės darbo ieškoti neplanuoja ir dėl psichinės sveikatos
Per pastarąjį dešimtmetį Jungtinėje Karalystėje dėl psichikos sveikatos nedirbančių 18-24 metų amžiaus žmonių skaičius išaugo daugiau nei dvigubai: nuo 93 000 iki 190 000.
Apie 12 proc. 20-30 metų amžiaus žmonių teigia, kad nepajėgia dirbti dėl savo psichikos sveikatos būklės. Penktadalis britų nemano, kad darbas yra svarbus jų gyvenime. Toks procentas yra didžiausias iš visų 24 tirtų šalių, įskaitant Prancūziją, Švediją, JAV, Nigeriją, Japoniją ir Kiniją.
Nacionalinio statistikos biuro (ONS) duomenimis, dauguma iš 2,7 mln. jaunesnių nei 25 metų amžiaus darbo rinkoje neaktyvių žmonių yra studentai. Dauguma jų nenori dirbti. 3,5 mln. vyresnių nei 50 metų žmonių iš darbo rinkos iškrito dėl ligos ir ankstyvo išėjimo į pensiją. Beveik niekas, išėjęs į ankstyvą pensiją, nesako, kad norėtų grįžti į darbą. Tarp 25-49 metų amžiaus žmonių 1,1 mln. žmonių nedirba dėl artimojo priežiūros pareigų, o beveik milijonas šios amžiaus grupės žmonių nedirba dėl savo ligos. Mažiau nei ketvirtadalis sergančių asmenų teigia norintys dirbti[2].
Prieš koronaviruso pandemiją Jungtinės Karalystės darbo rinkos neaktyvumo lygis buvo antras mažiausias G-7 šalių tarpe, mažesnis buvo tik Japonijoje. Tačiau dabar Jungtinė Karalystė yra ketvirta iš septynių, aplenkdama Vokietiją ir Kanadą, bet vis dar nusileisdama JAV, Prancūzijai ir Italijai.
Biudžeto atsakomybės biuras teigia, kad nuo pandemijos laikų Jungtinė Karalystė susiduria su sumažėjusiu nedarbingumu dėl to, kad bloga sveikata ėmėsi skųstis vis daugiau žmonių. Atsižvelgiant į tai, ekspertų teigimu, labai svarbu išplėsti asmenų, kuriems suteikiama parama grįžti į darbo rinką, ratą, teigiama, kad vyriausybė turi didinti užimtumo paramą ir investuoti į socialinę infrastruktūrą, pavyzdžiui, vaikų priežiūrą, įgūdžių atnaujinimą ir sveikatą.
Valdžia pradeda kovoti su dirbti nenorinčiais piliečiais
O britų premjeras Rishi Sunakas ir jo komanda jau imasi planų kovoti su vadinamąja nedarbingumo kultūra. R. Sunakas ragina atsisakyti bendrosios praktikos gydytojų, vertinančių žmonių tinkamumą dirbti, ir pereiti prie specializuotų darbo ir sveikatos specialistų[3].
„Mums reikia ne tik pakeisti nedarbingumo pažymėjimą, mums reikia pakeisti nedarbingumo pažymėjimų kultūrą, kad taptų aišku tai, kokį darbą galite dirbti, o ne tai, ko negalite. Dabar 69 mlrd. svarų sterlingų išleidžiame išmokoms darbingo amžiaus žmonėms, turintiems negalią ar sveikatos sutrikimų. Tai daugiau nei visas mūsų mokyklų biudžetas, daugiau nei mūsų transporto biudžetas, daugiau nei mūsų policijos biudžetas. Labai nerimauju, kad pašalpos taps gyvenimo būdo pasirinkimu“, – sakė R. Sunakas.
Tačiau tai jau spėjo sulaukti kritikos: dalis paramos ir pagalbos organizacijų teigia, kad šie veiksmai bus nutaikyti būtent prieš pačius pažeidžiamiausius asmenis.
Daugybė labdaros organizacijų ir ekspertų įspėjo, kad tokie premjero komentarai esą demonizuoja ligonius ir nesprendžia pagrindinių priežasčių, dėl kurių žmonės lieka be darbo.
Vienos iš Jungtinės Karalystės neįgaliųjų labdaros organizacijos vadovas Ričardas Krameris teigė, kad sunku stebėti, kaip vyriausybė nuolat puola neįgaliuosius, o ministras pirmininkas nusitaiko į ilgalaikius ligonius. Jo teigimu, ši retorika yra neįtikėtinai žalinga ir nenaudinga, neįgaliuosius vaizduojant kaip išsisukinėjančius ir nenorinčius dirbti.
Savo ruožtu Mokymosi ir darbo instituto (angl. Learning and Work Institute) vykdomasis direktorius Stephenas Evansas pabrėžė, kad daugelis neįgaliųjų nori dirbti, tačiau negauna pakankamai pagalbos, kad galėtų tai padaryti, nei iš darbdavių, nei iš vyriausybės. S. Evanso teigimu, tik vienas iš dešimties nedirbančių neįgaliųjų kasmet gauna pagalbą ieškant darbo, nors du iš dešimties nori dirbti.
Lankasterio universiteto Darbo fondo direktorius Benas Harisonas teigia, kad užuot ribojęs išmokas, ministras pirmininkas turėtų pagerinti siūlomo darbo kokybę ir užtikrinti darbo lankstumą, kad sveikatos sutrikimų turintys asmenys galėtų likti dirbti.
„Premjeras teisus, kad reikia imtis daugiau veiksmų, siekiant paremti tuos, kurie nori dirbti. Nuo pandemijos pradžios dėl ilgalaikės ligos ekonomiškai neaktyvių žmonių padaugėjo daugiau kaip 700 000, o jei nebus imtasi esminių veiksmų, šis skaičius gali dar labiau išaugti. Tačiau apsunkinant galimybes gauti su sveikata susijusias išmokas ir verčiant fizinės ir psichinės sveikatos problemų turinčius žmones imtis bet kokio darbo, grasinant, kad jų prašymai dėl išmokų bus visiškai nutraukti, padidės spaudimas, su kuriuo susiduria šie žmonės, ir jų būklė gali dar labiau pablogėti“, – teigia B. Harisonas.
