Siūloma grąžinti ankstesnę tvarką, kad savivaldybės galėtų imti rinkliavą ir taip užtikrinti paslaugų prieinamumą
Seime pateikti du susiję projektai, dėl kurių svarstymo po pateikimo pritarta: Žmonių palaikų laidojimo įstatymo 25 straipsnio pakeitimo projektas Nr. XVP-163 ir Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio papildymo projektas Nr. XVP-850. Pranešėjas T. Tomilinas Seime aiškina, kad tikslas, jo žodžiais, „grąžinti daugybę dešimtmečių Lietuvoje galiojusią tvarką, pagal kurią mes gyvenome iki užpraeitų metų“.
Pasak jo, iki pakeitimų žmonės turėdavo galimybę gauti svarbias paslaugas savo savivaldybėje, susimokėdavo tam tikrą mokestį, kuris jo žodžiais buvo gana simbolinis – nuo 300 iki 1500. Dabartinė situacija, anot pranešėjo, susiklostė po sprendimo, kai „atsirado netikėta labdara, visi kolumbariumai statomi nemokamai, viskas yra nemokama, savivaldybės turi teikti nemokamas paslaugas žmonėms“.
Jis teigia, kad to pasekmė aiški: „savivaldybės nebestato kolumbariumų, ir mes turime situaciją, kad rinka po truputį perima šitą paslaugą“. T. Tomilinas pabrėžia, jog siūloma rinkliava būtų vienkartinė. „Yra sakoma, kad tas mokestis yra vienkartinis. Žinoma, jis visada ir buvo vienkartinis.“ Jis taip pat akcentuoja, kad sprendimas nesukuria prievolės statyti kolumbariumus, o tik sugrąžina teisę nustatyti simbolinę kainą, kad savivaldybės turėtų motyvaciją plėtoti viešą paslaugą vietoje brangstančių privačių alternatyvų.
Diskusijoje skambėjo klausimai dėl kainų lubų, socialinio teisingumo ir savivaldybių motyvacijos
Svarstymo metu A. Gedvilas klausė, kaip siūlomi pakeitimai paveiktų kainas ir pasirinkimą: „Ar bent pagalvojote, kokio dydžio ir kiek skirtingos bus kainos tarp savivaldybių? Kodėl nesiūlote kažkokių lubų apskritai ir kaip tai veiks žmonių pasirinkimą?“
T. Tomilinas atsakė, kad dabar „pasirinkimo tiesiog nėra, savivaldybės nustojo statyti kolumbariumus“, o dėl socialinių atvejų siūlė sprendimą: jeigu pagal pajamas ar socialinę padėtį yra per brangu mokėti tuos kelis šimtus eurų, tada iš socialinės paramos biudžeto būtų galima suteikti papildomą pagalbą.
R. Baškienė atkreipė dėmesį į galimą kapinių plėtros poreikio augimą, jei daugiau žmonių rinksis laidojimą žemėje. T. Tomilinas atsakė, kad be savivaldybių paskatų „viešų kolumbariumų nelieka“, todėl rinkoje vyraus brangesnės privačios paslaugos.
V. Fiodorovas kėlė lygybės klausimą ir priminė ankstesnį balsavimą, kurį paminėjo ir pats pranešėjas: „kai jūs kalbate apie statistiką, kad pritrūko vieno balso, ir kai kalbate apie nuoseklumą, jūs kalbėjote, kad esate kairysis, mėgstate nemokamus dalykus ir liberalumas čia įsijungia. Grįžtant prie tos statistikos, pritrūko to vieno balso, nes pats nebalsavai, priešingai nei tavo frakcija, kuri palaikė tokį pasiūlymą.“ T. Tomilinas reagavo taip: „mano nuomonė gali šiek tiek keistis. Mane įtikino argumentai įvairių merų, kad vis dėlto tos paskatos nėra“.
E. Gentvilas pabrėžė, jog savivaldybėms būtina motyvacija, nes „savivaldybių kapinių žemė yra savivaldybių valdoma teritorija“, teiravosi, ar projektas neribos privačios statybos. T. Tomilinas patikino: „jokių apribojimų ir negali būti. Yra konkurencijos teisė, tvarka, vystyk tu ką nori“.
T. Tomilinas teigė, kad kalba ir su merais „jie sako, kodėl jūs mums atėmėte galimybę, galimybę, ne prievolę“. E. Kirkutis kėlė lygių sąlygų principą: „laidojimui savivaldybės kapinėse žemėje ir laidojimui savivaldybės kapinėse kolumbariume turėtų būti vienodos sąlygos“. Į tai T. Tomilinas atsakė, kad atimta galimybė imti mokestį „neskatina jų statybos“, todėl ilgainiui „kolumbariumai taps elitine, visiškai brangia paslauga“.
Balsavimo motyvų metu skyrėsi akcentai. K. Mažeika ragino tęsti diskusiją ir priminė, jog „nemokamų dalykų arba paslaugų nebūna. Jeigu žmonės ką nors gauna nemokamai, tai akivaizdu, kad už tai sumoka visi mokesčių mokėtojai“. V. Ąžuolas pasisakė prieš: „žmogus visą gyvenimą moka mokesčius savivaldybei, valstybei ir už tai tikisi gauti bent jau nemokamą vietą pasilaidoti: ar tai kapą, ar kolumbariumą, ar kitą būdą. Dabar mes sakome, kad savivaldybės, kurios turi nepanaudotus šimtus milijonų drįsta sakyti, kad nebeturi iš ko įrengti kolumbariumą? Melas būtų“.
I. Kižienė pabrėžė pasirinkimo laisvę: „tai už pasirinkimo laisvę ir galimybę žmogui įsivertinti, kokios padėties norėtų, kai išauš ta valanda“. J. Razma suabejojo rinkliavos logika: „kodėl už vieną iš laidojimo būdų, kuris pas mus pripažintas, turi būti iš žmogaus imami pinigai, tuo labiau kad tą rinkliavos dydį mes paliekame visiškai neapibrėžtą“.
Kas keistųsi priėmus ir kaip svarstymas judės toliau?
Jeigu projektams būtų pritarta galutinai, savivaldybėms būtų grąžinta teisė nustatyti vienkartinę rinkliavą už kolumbariumo vietą. Iš pranešėjo paaiškinimų matyti, kad savivaldybės galėtų nustatyti ir nulinę rinkliavą, o socialiai pažeidžiamiems asmenims mokestis galėtų būti kompensuojamas „iš socialinės paramos biudžeto“.
Pranešėjas akcentuoja, kad tai ne įpareigojimas, o „savivaldybės teisė“, kuri suteiktų paskatą vystyti viešus kolumbariumus ir išlaikyti prieinamą kainodarą regionuose, kur privačių paslaugų pasiūla maža ir brangi. Kritikai įspėja apie „segregacijos“ riziką ir pabrėžia, kad laidotuvių paslaugos savivaldybių kapinėse turėtų būti vienodai prieinamos be papildomų rinkliavų.
Po pateikimo Seimas pritarė abiem projektams. Planuojama svarstymo data numatyta gruodžio 16 dieną. Pagal šią trajektoriją, nutarus priimti pakeitimus, artimiausiu metu galėtų atsirasti aiški teisinė galimybė savivaldybėms nustatyti vienkartinę, socialiai amortizuojamą rinkliavą, kuri, projekto šalininkų vertinimu, atkurtų paslaugos prieinamumą, o oponentai tvirtina, kad laidotuvių paslaugos neturėtų tapti papildoma finansine našta gyventojams.
