Alpinistė įstrigo daugiau nei septynių kilometrų aukštyje, o gelbėjimo operacijos virto tragedijomis
47-erių rusų alpinistė Natalija Nagovicina rugpjūčio 12-ąją susilaužė koją kopdama į Pergalės viršukalnę, siekiančią 7 140 metrų aukštį. Moteris žygiavo kartu su vedliais, tačiau vienas iš jų paslydo ir nusitempė ją kartu. Patyrusi rimtą traumą, Natalija nebegalėjo judėti, todėl jos draugas Romanas nusileido į bazinę stovyklą ieškoti pagalbos.[1]
Į pagalbą pakilo keli patyrę alpinistai, tarp jų italas Luka Sinigaglia ir vokietis Giunteris. Jie moteriai atnešė vandens, maisto, miegmaišį bei degiklį. Vis dėlto antrą kartą bandydamas pasiekti draugę, L. Sinigaglia pats mirė nuo smegenų edemos. Jo žūtis tapo pirmąja tragiška gelbėjimo misijos auka.
Kitas bandymas baigėsi dar skaudžiau – karinis sraigtasparnis Mi-8, pakilęs į beveik 4,6 kilometrų aukštį, dėl prastų oro sąlygų nusileido kietai. Jo pilotas susilaužė stuburą, vienas gelbėtojas patyrė sunkią dubens traumą. Po šių įvykių tapo aišku, kad šansai pasiekti Nataliją tampa vis menkesni.
Specialistai sako, kad išgyventi tokiame aukštyje beveik neįmanoma
Bazinės stovyklos vadovas Dmitrijus Grekovas pripažino, kad realių vilčių išgelbėti alpinistę nebėra.
„Ji ten yra nuo rugpjūčio 12-osios – paskaičiuokite, kiek laiko praėjo. Tai nerealu. Nerealu išgyventi tokiame aukštyje“, – sakė jis.
Rusijos alpinizmo federacija taip pat pabrėžė, kad tokio pobūdžio gelbėjimas būtų buvęs „stebuklas“. Federacijos viceprezidentas Aleksandras Piatnicynas teigė, jog tokiai misijai reikėtų mažiausiai 30 žmonių, o sudėtinga trijų kilometrų ilgio riedančių uolų atkarpa faktiškai eliminuoja galimybę saugiai pasiekti įstrigusią moterį.
Pastarosiomis savaitėmis gelbėtojai bandė pasitelkti dronus, kad bent iš oro nustatytų, ar Natalija dar gyva, tačiau jokių ženklų nepavyko užfiksuoti. Galiausiai gelbėjimo operacijos buvo nutrauktos iki pavasario. Kalnuose jau prasidėjo žiema, temperatūra siekia minus 40 laipsnių, siaučia pūgos.
Asmeninė drama ir priešistorė: kalnai tapo likimo išbandymu visai šeimai
Ši tragedija įgavo dar daugiau simbolikos, nes prieš ketverius metus Natalija kopė į Chan-Tengri viršukalnę kartu su vyru Sergejumi. Tuomet jam įvyko insultas ir jis mirė beveik 7 kilometrų aukštyje. Moteris nepaliko savo vyro iki paskutinės akimirkos, nors buvo įspėta apie artėjančią audrą. Vėliau ji ten sugrįžo, kad paliktų atminimo lentelę.
Šįkart tragedija pasikartojo – tik šįsyk Natalija pati liko kalnų auka. Namuose jos laukė 27-erių sūnus, kuris dabar neteko ir tėvo, ir motinos.
Pačios alpinistės žodžiai, pasakyti dokumentiniame filme dar 2022 metais, šiandien skamba šiurpiai:
„Nebijojau mirti. Bijojau tapti neįgali – kad nušals rankos ir kojos, ir ką aš tada daryčiau? Tai būtų baisiausia bausmė. O kad mirsime – ne.“
Ši istorija sulaukė plataus atgarsio tarp kalnų sporto bendruomenės ir visuomenės. Vieni klausia, ar verta taip rizikuoti, kiti primena seną posakį, kad „geriau už kalnus gali būti tik kalnai, kuriuose dar nesi buvęs“. Tačiau šįkart kalnai atėmė dar vieną gyvybę, palikdami skaudų klausimą – ar tokia aistra verta didžiausios aukos.[2]
