LRT.lt tyrimas atskleidė: nuėjusi Vyriausybė palaimino augančius migrantų srautus
Per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje smarkiai išaugo trečiųjų šalių piliečių įdarbinimas, o šią bangą lėmė tyliai ir be viešos diskusijos priimti politiniai sprendimai. LRT.lt atliko tyrimą, kurio metu aiškinosi, kaip verslo organizacijų spaudimu 2021 metais tuometė Ingridos Šimonytės vadovaujama Vyriausybė inicijavo darbo imigracijos liberalizavimą.
Suburta neformali darbo grupė, į kurią nebuvo pakviesti nei profsąjungų, nei dalies sektorių atstovai, praktiškai patenkino verslo interesų atstovų pageidavimus. Įstatymai buvo pakeisti taip, kad leidimų darbininkams įsivežti sąlygos tapo itin lengvos, o atsakomybė už kontrolę – miglota[1].
Didžiausią naudą iš pokyčių esą gavo laikinojo įdarbinimo įmonės, kurios nuo 2022 metų vidurio įgijo teisę samdyti užsieniečius ir nuomoti juos kitoms įmonėms. Būtent tokios agentūros dažnai perima jau Lietuvoje įsitvirtinusius darbuotojus iš kitų darbdavių, pasiūlydamos šiek tiek geresnes sąlygas. Kritikai tai vadina prekybos žmonėmis verslo forma – darbuotojai vežami ne dėl konkretaus darbo Lietuvoje, bet tam, kad netrukus būtų išnuomoti įmonėms Vakarų Europoje, ypač Vokietijoje. Tokiu būdu lietuviški leidimai tampa bilietu į ES, o valstybė praranda kontrolę tiek dėl darbo sąlygų, tiek dėl mokesčių.
Nors viešai tvirtinama, kad darbo imigracijos procesai buvo siekis padėti verslui, faktai rodo, kad kai kurie sprendimus priėmę politikai vėliau atsidūrė verslo struktūrose. Įstatymo pataisos buvo rengiamos su aiškiu tam tikrų sektorių lobistų dalyvavimu, tačiau tai nebuvo traktuojama kaip interesų konfliktas, nes formalios darbo grupės struktūros nebuvo.
Migrantai – puikus būdas verslui gauti maksimalią naudą įdedant minimaliai pastangų?
Transporto sektorius, kuris ilgus metus pirmavo pagal įsivežamų darbuotojų skaičių, liko už borto. Vežėjai teigia, kad naujoji sistema leidžia jų darbuotojus pervilioti, o vėliau – per nuomos schemas siųsti dirbti į Vakarus. Tuo pat metu profsąjungos buvo eliminuotos iš proceso, o jų bandymai įsitraukti į sprendimų priėmimą liko be atsako.
Laikinojo įdarbinimo verslas tapo pelninga niša. Už kiekvieną išnuomotą vairuotoją įmonė gali uždirbti šimtus eurų per mėnesį, dažnai turėdama tik simbolines sąnaudas – kabinetą ir telefoną. Kuo daugiau žmonių atvežama, tuo didesnis pelnas, o kontrolės mechanizmai negeba sekti šio augimo. Kai kurios įmonės deklaruoja šimtus įsivežtų darbuotojų, nors pačios neturi nei realios veiklos, nei darbuotojų.
Politikai šiandien pripažįsta, kad klaidų padaryta buvo, tačiau bandymai atšaukti ar griežtinti migracijos politiką vyksta vangiai. Tuo metu Lietuvoje veikia šimtai įdarbinimo agentūrų, kurios tampa migrantų vartais į Vakarų darbo rinką, o valstybės institucijos ne visada žino, kas iš tiesų vyksta su tūkstančiais atvykstančių žmonių. Situacija rodo, kad darbo jėgos trūkumo problema buvo išspręsta verslo naudai, tačiau socialinė, teisinė ir etinė šio reiškinio kaina – dar tik pradedama vertinti.
Atvykėliai išstums vietinius iš darbo rinkos?
Tuo tarpu lietuviai vis dažniau nerimauja dėl imigrantų – beveik pusė gyventojų mano, kad atvykėliai atima darbo vietas. Per septynerius metus šis skaičius išaugo nuo 37 iki 44 procentų. Be to, apie 50 proc. apklaustųjų įsitikinę, kad imigrantai didina nusikalstamumą ir apkrauna socialinę sistemą[2].
Ekspertai šį nuotaikų pasikeitimą aiškina didėjančiu migracijos mastu, geopolitine įtampa, politikų retorika ir žiniasklaidos formuojamais stereotipais.
Dažnai migrantai vaizduojami kaip grėsmė, o ne kaip darbo rinkos dalis. Pasak Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, visuomenė vis dar linkusi imigrantus priimti tik tuomet, kai šie dirba aptarnavimo ar fizinį darbą, bet sunkiai įsivaizduoja juos vadovaujančiose pareigose. Tokį mąstymą ekspertai vadina giliai įsišaknijusiu rasizmu ir ksenofobija.
Darbo imigrantų banga: Lietuva tampa Azijos ir Afrikos darbo rinkos traukos centru
Lietuvos darbo rinka sparčiai pildosi atvykusiais užsieniečiais – per pastaruosius metus trečiųjų šalių darbuotojų skaičius išaugo 23 tūkstančiais ir šiuo metu viršija 138 tūkstančius. Atvykėliai – iš net 132 pasaulio valstybių, o augimo tempai ypač ryškūs Azijos ir Afrikos šalių atstovų tarpe[3].
Nors rusų ir ukrainiečių srautai beveik nepakito, dėmesį traukia itin ženklus indų, uzbekų ir tadžikų skaičiaus šuolis. Vien tik iš Indijos per metus atvyko 2,5 tūkstančio naujų darbuotojų – pustrečio karto daugiau nei prieš metus. Uzbekų padaugėjo beveik dvigubai, azerbaidžaniečių ir tadžikų – apie pusantro karto. Į darbo imigrantų lyderių dvidešimtuką pirmąkart pateko ir Bangladešo bei Zimbabvės piliečiai.
Afrikos šalių atstovai taip pat vis dažniau renkasi Lietuvą kaip darbo kryptį – jų skaičius per metus šoktelėjo nuo 800 iki 1,4 tūkstančio. Daugiausia atvykėlių – iš Nigerijos, Zimbabvės, Kamerūno ir Egipto. Jie dažniausiai įsidarbina Vilniuje ir Kaune, o tarp populiariausių profesijų – vilkikų vairuotojai, klientų aptarnavimo specialistai, greitojo maisto ruošėjai, finansų ir logistikos analitikai.
