Neribotas „sėdėjimas“ internete dažnai priveda prie nelegalaus turinio
Šiemet vasarį startavo Skaitmeninės etikos centro iniciatyva „Iš telefonų – į mokyklą“, kuria siekiama pažaboti mokyklinio amžiaus vaikų ir jaunuolių priklausomybes nuo mobiliųjų įrenginių. Tačiau tyrimai rodo, kad vaikų naudojimąsi išmaniosiomis technologijomis norintys pažaboti suaugusieji visų pirmiausia turėtų pradėti nuo savęs.
Kaip skelbiama, išmaniųjų įrenginių naudojimas mokyklose vis dažniau kelia nerimą specialistams. Nors technologijos gali padėti mokytis, jos taip pat atveria duris rimtiems iššūkiams vaikų ir paauglių raidai[1].
Tyrimai rodo, kad neribotas telefonų ar planšečių naudojimas klasėje palengvina prieigą prie netinkamo turinio – smurtinių vaizdų, pornografijos – bei didina patyčių internete, asmens duomenų skleidimo ir socialinio lyginimosi riziką. Tai ne tik kenkia psichikos sveikatai, bet ir mažina bendruomeniškumo jausmą bei didina atskirtį tarp bendraamžių.
Nurodoma, kad technologijos daro tiesioginę įtaką ir mokymosi kokybei. Skaitmeniniai trikdžiai blaško dėmesį, trukdo susikaupti ir iš esmės mažina mokymosi efektyvumą. Net ir nenaudojamas išmanusis telefonas, gulintis ant suolo, silpnina kognityvinius gebėjimus, nes smegenys išnaudoja dalį išteklių bandydamos atsispirti pagundai jį tikrinti.
Žmogaus praleidžiamas laikas prie ekranų turi tiesioginės įtakos jo gyvenimo kokybei
Laikas prie ekranų tampa vienu pagrindinių veiksnių, lemiančių probleminį interneto naudojimą – reiškinį, kai žmogus praleidžia per daug laiko internete, o tai daro žalą kasdieniam gyvenimui.
Tai apima priklausomybę nuo žaidimų, socialinių tinklų, vaizdo turinio, pornografijos ar impulsyvų apsipirkinėjimą. PIN siejamas su bendravimo sunkumais, prastais akademiniais rezultatais, miego ir nuotaikos sutrikimais, net savižudiškomis mintimis. Lietuvoje net 30 proc. moksleivių patiria šios priklausomybės požymius, o beveik pusė turi problemų dėl socialinių tinklų naudojimo.
Moksliniai tyrimai parodė, kad ilgesnis ekranų naudojimas mažina vaikų atminties, kalbos ir savikontrolės gebėjimus, o tai ypač svarbu vaikystėje, kai smegenys dar vystosi. Tėvai, kurie nenuosekliai taiko taisykles dėl įrenginių naudojimo, dažniau pastebi, kad jų vaikai turi silpnesnius mokymosi rezultatus ir mažesnę motyvaciją. Ypač svarbus yra fizinis aktyvumas ir aiški dienotvarkė – tai padeda išlaikyti balansą tarp technologijų ir natūralaus vystymosi.
Telefonai dažniausiai atrandami paauglystėje
Daugiausia interneto naudojimo pikas pasiekiamas tarp 14–16 metų amžiaus paauglių. Tyrimai rodo, kad tie, kurie praleidžia prie ekranų daugiau nei 4 valandas per dieną, dvigubai dažniau patiria depresijos simptomus ar net galvoja apie savižudybę, palyginti su tais, kurie technologijomis naudojasi saikingai – iki vienos valandos per dieną.
Skaitmeninės etikos centras nurodo, kad problemos sprendimas slypi ne draudimuose, o ribose ir aiškiose taisyklėse. Švietimo aplinkoje, kur dėmesys ir mąstymas yra itin svarbūs, būtina mažinti išorinius trikdžius ir kurti sąlygas, kuriose mokiniai galėtų pilnavertiškai mokytis ir augti. Tai ne tik apsaugo vaikų psichiką, bet ir padeda formuoti sveikus įpročius visam gyvenimui.
Lietuvių vaikai pirmąjį savo išmanųjį turi dar nė nesulaukę 10-ties
Dauguma lietuvių – net 70 proc. – mano, kad pirmąjį išmanųjį telefoną vaikas turėtų gauti iki 10 metų. Tačiau vis daugiau šalių eina priešinga kryptimi – riboja vaikų prieigą prie išmaniųjų. Danija ketina uždrausti telefonus mokyklose, Prancūzija nurodo nenaudoti jų iki 11 metų, o socialinius tinklus – iki 15-os[2].
Australijoje socialiniai tinklai draudžiami iki 16 metų. Psichologė prof. Roma Jusienė pabrėžia, kad kuo vėliau vaikas pradeda naudoti išmanųjį, tuo geriau. Pradinukams geriausia naudoti tik skambinimo funkciją turinčius įrenginius be žaidimų ar interneto.
Tėvai nori riboti vaikus, bet patys juos gerokai lenkia?
Tačiau dar liūdnesnė statistika yra susijusi su tėvais – šie, turėdami savo atžaloms rodyti pavyzdį, anaiptol to nedaro. Didžioji dauguma tėvų – net 85 proc. – įsitikinę, kad jų vaikai per daug laiko praleidžia su telefonu, rodo naujausias „Telia“ užsakytas tyrimas[3].
Visgi, daugiau nei pusė vaikų sako priešingai – tėvai ekranuose praleidžia dar daugiau laiko nei jie patys.
Tai atskleidžia ryškų paradoksą: suaugusieji nori kontroliuoti vaikų įpročius, bet patys tampa blogu pavyzdžiu. Beveik pusė suaugusiųjų prisipažįsta negalintys apriboti savo ekrano laiko – 39 proc. naudojasi telefonu 2–4 val., o 22 proc. – virš 5 val. per dieną.
