Gal teko girdėti kada posakį – „Žmones skiria lygiai dešimt žingsnių – jei nuėjote savo penkis ir niekas jūsų nepasitiko – apsisukite ir eikite savo keliais“
O mano nuomone, bėda ir yra tame, kad žmonės eina tuos penkis žingsnius. Eina kartais ir visus dešimt, pirmyn – atgal pavaikšto ir dar ilgai suka ratus, kaip pririštas prie stulpo šuniukas.
Niekada – atminkite – niekada jūs nepriversite žmogaus mylėti ir vertinti jus labiau, duodami didesnėmis dozėmis jam tai, ko jis jumyse nevertino jau nuo pat pradžių. Dar daugiau dėmesio, dar daugiau pastangų, laiko, savęs, savo energijos, savo kraujo, savo gyvenimo. Artimų žmonių, vaikų įtraukimo, jų tampymo ir žalojimo į visą tą chaosą.
Nustokite stengtis būti pamilti
Nustokite stengtis būti pamilti, nustokite kurti savo pačių fantazijas apie niekada neegzistavusius žmones ir išmokite matyti tikrovę, realybę tokią, kokia ji yra. Atminkite tai visiems laikams – jei nuėjote visus penkis žingsnius, o kitas net nekrustelėjo – jūs mylite žmogų, kuris realybėje neegzistuoja. Jūs mylite savo įsivaizduojamą miražą, norimus scenarijus, taip trokštamas kulminacijas.
O realybėje – jūs maudotės savo paties augintose svajonėse ir lūkesčiuose – savęs susinaikinimo laikrodis nuo šiol jau įjungtas.
Jei jau nutarėte žengti žingsnį – atidžiai stebėkite savo partnerį
Bandykite įsivaizduoti save jo vietoje ir tą begalinį norą pirmam žengti tą žingsnį. Ir du, ir tris, ir septynis. Norisi ne tik žingsniuoti, norisi skristi, šokti, svajoti.
Bet būtent čia mes turime būti atidžiausi ir atsargiausi – bet koks disbalansas bus mūsų tiesus kelias į pragarą.
Aš visą tą posakį apie dešimt žingsnių pakeisčiau kitu posakiu – „Jei myli žmogų, visada ženk pirmąjį žingsnį pats. Būk drąsus, būk savim, elkis natūraliai. Gali būti taip, kad tas kitas žmogus drovus arba išsiblaškęs… Galbūt ir nepastebėjo tavo žengto žingsnio – todėl drąsiai ženk ir antrąjį žingsnį.
Bet niekada trečio.“
77.lt turi leidimą platformoje dalintis autoriniais Mariaus Balkevičiaus tekstais.
