Vasariškos maudynės gali baigtis odos problemomis
Vasaros kaitrą, vos tik atrasdami laisvą minutę, tikriausiai daugelis veja šalin mirkdami vėsiose upių ar ežerų vandenyse. Vis tik, aklai nerti į gelmes dažnai gali būti pavojinga: juk vasarojant svarbu ne tik mūsų pačių elgesys prie vandens telkinių, bet ir pačių ežerų bei upių maudyklų kokybė.
Iš esmės, mūsų šalies vandens telkiniai yra ganėtinai saugūs. Pavyzdžiui, rugpjūčio mėnesio pirmos pusės Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras (SMLPC), įvertino maudyklų vandens kokybę, o tyrimų rezultatai parodė vos kelias maudyklas, neatitinkančias Lietuvos higienos normos. Tai Kupiškio Lėvens upės paplūdimio ir Panevėžio miesto Ekrano tvenkinio maudyklos.
Dažniausiai aptinkamas pažeidimas didesnis nei leidžiama higienos normoje žarninių lazdelių ir (ar) žarninių enterokokų kolonijas sudarančių vienetų skaičius vandenyje – didesnis nei leidžiama higienos normos žarninių lazdelių ir (ar) žarninių enterokokų kolonijas sudarančių vienetų skaičius vandenyje[1].
Vis tik, kai kur pasitaiko ir kitų higienos normų nukrypimų. Štai, keli vasarotojai po maudynių daugelio pamėgtame Dusios ežere, ėmė skųstis ant odos pastebėję bėrimus, kurie buvo susieti su šistosomų lervomis, (cerkarijomis), kurios plika akimi nėra matomos[2].
Ežerų ir upių vertinimas pavojaus gali ir neparodyti
Trumpam sugrįžtant prie maudyklų vandens kokybės vertinamo, svarbu paminėti, kad jis atliekamas pagal 2 mikrobiologinius parametrus: žarninių enterokokų turi būti ne daugiau kaip 100 kolonijas sudarančių vienetų 100 ml vandens, o žarninių lazdelių – ne daugiau kaip 1000/100 ml vandens.
Vis tik, tokio nusižengimo minėtame Dusios ežere užfiksuota nebuvo, tačiau poilsiautojai liko nemaloniai nustebinti netikėtai užklupusio niežulio ir bėrimų. Praėjus maždaug 15 minučių po maudynių atslenkantis bėrimas iškart signalizuoja apie šistosominį cerkarinį dermatitą (plaukikų niežulį). Tai yra liga, kurią sukelia vandens paukščių kraujo sistemoje parazituojančių šistosomų lervos (cerkarijos)[3].
Iš esmės, ši liga gali plisti gana paprastai. Suaugusios šistosomos parazituoja vandens paukščių organizme, o šistosomų kiaušinėliai kartu su vandens paukščių išmatomis patenka į vandenį ir iš jų išsiritę lervutės įlenda į moliuskų kūnus, subręsta iki tam tikros stadijos ir išlenda vėl atgal į vandenį. Tada, tiesiog laisvai plaukioja tykodamos vandens paukščių, tačiau pasitaikius žmogui, apsistoja ir jo organizme.
Po oda apsigyvenusios lervos gali sukelti problemų
Verta paminėti, kad užsikrėsti lervomis galima ne tik maudynių metu, tačiau ir tiesiog žvejojant arba išplovus rūbus upės ar ežero vandenyje. Kai lerva patenka į žmogaus organizmą, yra pažeidžiamos odos kraujagyslės. Tada žmogus pradeda jausti lengvą dilgsėjimą, kuris vėliau gali stiprėti. Odą ima niežėti, deginti, atsiranda bėrimai.
Simptomų laukti ilgai nereikia, tad žmogus iškart pastebi, jog kažkas negerai. Vis tik, jei užkrėtimas yra pirmasis, bėrimai ir niežulys turėtų praeiti po kelių dienų. Užsikrėtus dar kartą, dermatitas būna labiau išreikštas ir gali išlikti apie 5–7 dienas. Kai kuriais atvejais gali pakilti ir temperatūra, o įnirtingai kasantis, oda pažeidžiama ir liga gali komplikuotis antrine bakterine infekcija[4].
Siekiant išvengti cerkarijų sukeliamo dermatito, specialistai rekomenduoja:
- vengti kontakto su užterštu vandeniu;
- išlipus iš vandens, kūną nusitrinti rankšluosčiu;
- odą nuvalyti skysčiu, turinčiu alkoholio;
- prieš lipant į vandenį kūną nuvalyti spiritiniu losjonu arba nuplauti muilu.
Žinoma, tam tikrų apsaugos veiksmų turėtų imtis ir vietos savivaldos ir specialistai. Maudyklos, kuriuose maudosi turi būti saugomos nuo teršimo organinėmis medžiagomis, pastoviai valomos nuo vandens augalų. Aišku, nors vasara ir yra tas metas kai žmonės atsipalaiduoja, kartais net per daug, patys poilsiautojai turi stebėti į kokį vandenį lipa, o jeigu telkinys nepažįstamas, verta informacijos pasirankioti internete.
