Rugpjūčio 29-osios referendumas dar nenulems Islandijos narystės, tačiau gali pakeisti Šiaurės Europos politinę pusiausvyrą
Islandijos gyventojai rugpjūčio 29 dieną spręs, ar šalis turėtų atnaujinti stojimo į Europos Sąjungą derybas. Tai nėra balsavimas dėl pačios narystės. Teigiamas rezultatas tik suteiktų vyriausybei politinį mandatą grįžti prie derybų, o dėl galutinio susitarimo islandai turėtų balsuoti dar kartą.
Artėjant referendumui visuomenė išlieka beveik lygiai pasidalijusi. Rugpjūčio 21–25 dienomis atliktoje „Maskina“ apklausoje derybų atnaujinimą palaikė 51,3 proc. respondentų, o 48,7 proc. jam nepritarė. Kadangi skirtumas labai nedidelis, referendumo baigtį gali nulemti rinkėjų aktyvumas ir paskutinėmis dienomis apsispręsiantys gyventojai.
Nors referendumo rezultatas teisiškai bus patariamasis, politiškai jį ignoruoti būtų sunku. Islandijos parlamentas sprendimą surengti balsavimą priėmė 2026 metų gegužės 27 dieną. Islandijos vyriausybė taip pat pabrėžia, kad 2009 metais pateiktas stojimo prašymas oficialiai nebuvo atšauktas, todėl teigiamo balsavimo atveju nereikėtų viso proceso pradėti nuo nulio.
Islandija jau dalyvauja didelėje ES sistemos dalyje
Islandija nėra Europos Sąjungos narė, tačiau jos ekonominiai ir teisiniai ryšiai su Bendrija jau dabar yra labai glaudūs. Per Europos ekonominės erdvės susitarimą ji dalyvauja ES bendrojoje rinkoje kartu su Norvegija ir Lichtenšteinu. Šalis taip pat priklauso Šengeno erdvei ir Europos laisvosios prekybos asociacijai.
Tai reiškia, kad Islandija taiko didelę dalį su bendrąja rinka susijusių ES taisyklių. Islandijos įmonės gali veikti Europos rinkoje, o žmonėms, paslaugoms, prekėms ir kapitalui taikomos laisvo judėjimo nuostatos.
Tačiau Reikjavikas neturi balsavimo teisės ES Taryboje, savo atstovų Europos Parlamente ar komisaro Europos Komisijoje. Islandijos specialistai gali dalyvauti rengiant kai kuriuos teisės aktus, bet galutiniai sprendimai priimami institucijose, kurioms šalis nepriklauso.
Narystės šalininkai būtent tai laiko dabartinio modelio silpnybe: Islandija įgyvendina daugybę ES sprendimų, tačiau negali visaverčiai dalyvauti juos priimant. Priešininkams dabartinė padėtis atrodo palankesnė, nes ji suteikia prieigą prie bendrosios rinkos, bet leidžia išlaikyti savarankiškumą jautriausiose srityse.
Diskusiją atgaivino ekonominis ir geopolitinis neapibrėžtumas
Islandija stojimo prašymą pateikė 2009 metais, kai šalį buvo sukrėtusi bankų ir finansų krizė. Derybos prasidėjo 2010 metais, tačiau 2013-aisiais, pasikeitus vyriausybei ir sumažėjus visuomenės paramai, procesas buvo sustabdytas.
Pastaraisiais metais narystės klausimas sugrįžo dėl kelių priežasčių. Islandai susiduria su aukštomis kainomis, brangiu skolinimusi ir svyruojančia nacionaline valiuta. Mažai, nuo importo priklausomai ekonomikai kronos kurso pokyčiai greitai persiduoda prekių kainoms, būsto paskoloms ir gyventojų perkamajai galiai.
Narystės šalininkai galimybę ateityje įsivesti eurą pateikia kaip kelią į didesnį finansinį stabilumą. Vis dėlto euro įvedimas nebūtų automatinė narystės pasekmė. Islandija pirmiausia turėtų atitikti ekonominius kriterijus, prisijungti prie valiutų kurso mechanizmo ir tik tada galėtų pakeisti kroną bendra Europos valiuta.
Debatams įtakos turi ir pasikeitusi saugumo aplinka. Rusijos karas prieš Ukrainą, didėjanti Arkties strateginė reikšmė ir JAV prezidento Donaldo Trumpo pareiškimai dėl Grenlandijos sustiprino argumentus, kad Islandijai naudinga priklausyti platesnei Europos politinei sistemai. Tačiau pati ES narystė nepakeistų NATO, kurios steigėja Islandija yra nuo 1949 metų.
Sunkiausios derybos vyktų dėl žvejybos
Pagrindinė kliūtis Islandijos kelyje į ES išlieka žvejybos politika. Žuvininkystė šaliai svarbi ne tik ekonomiškai. Ji glaudžiai susijusi su pakrančių bendruomenėmis, nacionaliniu suverenitetu ir Islandijos gebėjimu savarankiškai valdyti aplinkinius vandenis.
ES bendroji žuvininkystės politika ir bendroji žemės ūkio politika nėra įtrauktos į Europos ekonominės erdvės susitarimą. Todėl dabartinis Islandijos statusas leidžia išlaikyti gerokai daugiau savarankiškumo nustatant žvejybos kvotas, išteklių valdymo taisykles ir žemės ūkio apsaugos priemones.
Tapusi ES nare Islandija turėtų derinti nacionalinę sistemą su bendrosiomis Sąjungos taisyklėmis. Derybose Reikjavikas neabejotinai siektų specialių sąlygų, pereinamųjų laikotarpių arba ilgalaikių išimčių, tačiau iš anksto neaišku, kiek nuolaidų būtų pasirengusios suteikti ES valstybės.
Dėl to derybų atnaujinimo šalininkai ragina pirmiausia išsiaiškinti, kokias konkrečias sąlygas galima gauti, o tik tuomet spręsti dėl narystės. Priešininkai teigia, kad net derybų pradžia gali sukurti spaudimą priimti susitarimą, kuriame Islandija prarastų dalį strateginių išteklių kontrolės.
Norvegijos prieiga prie bendrosios rinkos neišnyktų
Jeigu Islandija po sėkmingų derybų taptų ES nare, Europos ekonominė erdvė teisiškai nesugriūtų. Norvegija ir Lichtenšteinas galėtų toliau dalyvauti bendrojoje rinkoje pagal galiojantį susitarimą.
Vis dėlto EEE nepriklausančių ES valstybių grupė smarkiai sumažėtų. Vietoje dabartinių trijų šalių liktų Norvegija ir maždaug 40 tūkst. gyventojų turintis Lichtenšteinas. Praktiniu požiūriu santykiai vis labiau primintų dvišalį ES ir Norvegijos modelį.
Reikėtų pertvarkyti kai kuriuos bendrus EEE ir Europos laisvosios prekybos asociacijos mechanizmus, perskaičiuoti šalių finansinius įnašus ir perskirstyti administracines pareigas. Tačiau Norvegijai nereikėtų automatiškai stoti į ES ar iš naujo derėtis dėl visos prieigos prie bendrosios rinkos.
Todėl svarbiausias poveikis Norvegijai būtų ne tiesioginis ekonominis smūgis, o politinis dabartinio modelio susilpnėjimas. Islandijai perėjus iš EEE į visavertę narystę, Norvegija liktų vienintelė didelė Šiaurės šalis, taikanti bendrosios rinkos teisę, bet neturinti balso pagrindinėse ES institucijose.
Norvegijoje gali atsinaujinti senas ir skausmingas ginčas
Norvegijos gyventojai narystę Europos Bendrijose ir Europos Sąjungoje atmetė du kartus. 1972 metais prieš pasisakė 53,5 proc. rinkėjų, o 1994 metais – 52 proc. Po antrojo referendumo EEE susitarimas tapo ilgalaikiu kompromisu: šalis gavo prieigą prie bendrosios rinkos, bet išsaugojo savarankišką žvejybos, žemės ūkio ir dalies energetikos politiką.
Šis kompromisas iki šiol turi daugiau visuomenės paramos nei visavertė narystė. 2026 metų rugpjūtį paskelbtoje Norvegijos apklausoje stojimui į ES nepritarė 49 proc. respondentų, o pritarė 37 proc.
Norvegijos užsienio reikalų ministras Espenas Barthas Eide yra pripažinęs, kad Islandijos stojimo procesas sukeltų Norvegijai specifinių iššūkių. Tačiau Jono Gahro Støre vadovaujama vyriausybė laikosi pozicijos, kad EEE susitarimas ir toliau turi būti santykių su ES pagrindas.
Islandijos sprendimas savaime nepakeistų Norvegijos visuomenės nuomonės. Abi šalys turi panašių interesų žvejybos, energetikos ir nacionalinio savarankiškumo srityse, tačiau skiriasi jų ekonominė struktūra. Norvegija turi didelius naftos ir dujų išteklius, didelį valstybinį investicijų fondą bei stipresnę valiutos ir viešųjų finansų poziciją. Todėl Islandijos argumentai dėl euro ar ekonominio stabilumo Norvegijoje nebūtinai būtų tokie pat įtikinami.
Vis dėlto sėkmingos Islandijos derybos galėtų pakeisti politinę diskusiją. Jeigu Reikjavikui pavyktų išsiderėti priimtinas žvejybos sąlygas ir visuomenė galutiniame referendume pasirinktų narystę, Norvegijos euroskeptikams būtų sunkiau teigti, kad dabartinis EEE modelis yra vienintelė reali alternatyva.
Iki Islandijos narystės dar liktų ilgas kelias
Net ir referendume laimėjus derybų šalininkams, Islandija netaptų ES nare artimiausiu metu. Pirmiausia reikėtų oficialiai atnaujinti derybas, įvertinti anksčiau suderintus klausimus ir užbaigti likusius skyrius. Didžiausi ginčai tikėtini dėl žvejybos, žemės ūkio, regioninės paramos ir galimų išimčių.
Optimistiniais vertinimais, derybos galėtų būti atnaujintos iki 2026 metų pabaigos ir trukti maždaug dvejus metus. Tačiau galutinį susitarimą turėtų patvirtinti visos ES valstybės, Europos Parlamentas ir patys Islandijos rinkėjai naujame referendume. Bet kuriame etape procesas gali užsitęsti arba sustoti.
Todėl rugpjūčio 29-osios balsavimas pirmiausia yra sprendimas, ar Islandija nori sužinoti konkrečias narystės sąlygas. Tačiau net toks ribotas žingsnis turėtų platesnių pasekmių. Teigiamas rezultatas sustiprintų ES vaidmenį Šiaurės Atlante, sumažintų ne ES valstybių skaičių Europos ekonominėje erdvėje ir priverstų Norvegiją iš naujo įvertinti, ar jos dabartinis santykių su Briuseliu modelis išliks politiškai tvarus.
Šaltiniai
Euronews. (2026). If Iceland joins the EU, where does that leave Norway? https://www.euronews.com/my-europe/2026/08/26/if-iceland-joins-the-eu-where-does-that-leave-norway
Reuters. (2026). Narrow majority of Icelanders back EU membership talks, poll shows ahead of referendum. https://www.reuters.com/world/narrow-majority-icelanders-back-eu-membership-talks-poll-shows-ahead-referendum-2026-08-26/
Islandijos nacionalinė rinkimų komisija. (2026). Public referendum 29 August 2026. https://island.is/en/p/public-referendum-2026/news/public-referendum-29-august-2026
DAO narių vertinimas
Straipsnio publikavimą patvirtino 5 iš 5 priskirtų DAO narių
Straipsnis aiškiai ir suprantamai pateikia Islandijos situaciją dėl narystės Europos Sąjungoje, apžvelgia referendumo svarbą ir galimas pasekmes, todėl jis yra vertingas ir įdomus lietuvių skaitytojui.
Straipsnis pateikia objektyvią informaciją apie Islandijos planus atnaujinti derybas dėl narystės ES, remiasi naujausiais duomenimis ir apklausomis, todėl atitinka žurnalistikos etikos standartus.
Straipsnis yra aktualus, nes Islandijos sprendimas dėl narystės Europos Sąjungoje gali turėti reikšmingą poveikį ne tik pačiai šaliai, bet ir visai Šiaurės Europos regiono politinei dinamikai. Be to, klausimas apie ekonominius ryšius ir savarankiškumą yra svarbus ir aktualus Lietuvos auditorijai.
Straipsnis pateikia svarbią informaciją apie Islandijos galimą grįžimą prie ES derybų, kas gali turėti reikšmingą poveikį regiono politinei pusiausvyrai. Jame analizuojamos tiek ekonominės, tiek politinės aplinkybės, todėl jis yra naudingas skaitytojams, norintiems suprasti šią situaciją.
Straipsnis pateikia objektyvią informaciją apie Islandijos referendumo kontekstą ir galimas pasekmes, neskatindamas nepagrįsto nerimo. Jame išlaikytas psichologiškai saugus tonas, todėl rekomenduoju publikuoti.
