Meilę miškui įskiepijo senelis
250 kilometrų pėsčiomis per Balkanų kalnus, 15 kilogramų kuprinė ant pečių ir kasdien – nauja viršūnė. Tokius iššūkius renkasi VMU Miškininkystės skyriaus specialistė Laura Gaižauskaitė, kurios meilė gamtai neapsiriboja darbu – ji veda ir į vis sudėtingesnius žygius.
Ryšys su gamta užsimezgė dar vaikystėje Jurbarko rajone. Nors miškininkų Lauros šeimoje nebuvo, būtent senelis tapo žmogumi, padėjusiu atrasti mišką ir jame leidžiamo laiko džiaugsmą[1].
„Mano senelis dažnai važiuodavo į mišką ir mane pasiimdavo kartu. Jis labai myli mišką. Ir dabar dar mėgsta jame leisti laiką – grybauti, uogauti ar tiesiog pasivaikščioti“, – pasakoja ji.
Prie būsimo profesinio pasirinkimo prisidėjo ir mokykla, bendradarbiavusi su tuometine Jurbarko urėdija. Laura dalyvavo jaunųjų miško bičiulių veikloje, todėl dar mokyklos metais galėjo iš arčiau susipažinti su miškininkyste.
Baigusi mokyklą ji pasirinko miškininkystės studijas tuometiniame Aleksandro Stulginskio universitete. Iš pradžių Laura buvo nusiteikusi tiesiog pabandyti – jei nepatiks, ieškos kitos krypties. Tačiau profesiniai dalykai ir praktiniai užsiėmimai greitai įtraukė. Net kasdienė maždaug pusantros valandos kelionė į universitetą neatbaidė nuo paskaitų.
„Ne dėl to, kad lankomumas buvo privalomas, o todėl, kad buvo įdomu“, – prisimena pašnekovė.
Nuo abejonių iki patirties miškininkystėje
Profesinį kelią Laura pradėjo 2019 metais Viešvilės girininkijoje, kur tapo girininko pavaduotoja. Studijos suteikė teorinių žinių, tačiau pradėjus dirbti teko greitai mokytis jas pritaikyti praktiškai.
„Prisimenu, kai atėjau dirbti, buvo taip baisu… Atrodė, kad labai trūksta praktikos. Vis svarsčiau, ką aš čia darysiu ir nuo ko man pradėti?“, – dalijasi prisiminimais miškininkė.
Tuo metu girininkijoje dirbo tik du žmonės – Laura ir girininkas. Kasdienis darbas ir kolegos patirtis padėjo įveikti pradines abejones, o netrukus jiedu tapo darnia komanda.
Vėliau Laura dirbo kitoje girininkijoje, tapo miško išteklių specialiste Jurbarko regioniniame padalinyje, o pasikeitus gyvenamajai vietai ėmėsi naujų profesinių iššūkių. Šiuo metu ji dirba VMU Miškininkystės skyriuje.
Kartu keitėsi ir darbo pobūdis. Rinkdamasi miškininkystę Laura tikėjosi didžiąją dienos dalį praleisti miške. Regioniniame padalinyje judėjimo iš tiesų netrūko, tačiau dabartinėse pareigose daugiau laiko tenka praleisti prie kompiuterio. Aktyvumo poreikį ji kompensuoja laisvalaikiu.
„Nors kiekvienas kalnas ir kiekvienas žygis yra skirtingi, po jų visų lieka panašus jausmas – įsimintini vaizdai, vidinė ramybė ir atitrūkimas nuo kasdienio ritmo. Būtent meilė gamtai ir noras ją pažinti labiausiai sieja mano profesiją bei laisvalaikį“, – sako L. Gaižauskaitė.
Nuo 80 kilometrų mokykloje iki Balkanų kalnų
Žygiai Lauros gyvenime atsirado gerokai anksčiau nei miškininkės darbas. Pirmąjį rimtesnį išbandymą ji patyrė dar aštuntoje klasėje – per dvi dienas nuėjo apie 80 kilometrų. Specialios žygių įrangos tuomet neturėjo, avėjo paprastus sportinius batelius. Nors pūslių netrūko, pasitenkinimas pasiekus finišą paskatino nesustoti.
Bėgant metams nueitų kilometrų daugėjo. Žygeivio pase, kuriame buvo fiksuojami įveikti maršrutai, Laura sukaupė daugiau nei tūkstantį kilometrų. Vėliau žygių geografija išsiplėtė ir už Lietuvos ribų – ji keliavo Zakopanėje, Dolomituose, Madeiroje bei Velse.
Vienu didžiausių išbandymų tapo dviejų savaičių kelionė per Albanijos, Kosovo ir Juodkalnijos kalnus. Pagrindinė dešimties dienų trasa siekė 192 kilometrus, tačiau kartu su papildomais pasivaikščiojimais ir kopimais į viršūnes bendras atstumas išaugo iki maždaug 250 kilometrų.
Per dieną Laura su draugu vidutiniškai įveikdavo apie 20 kilometrų. Vis dėlto kalnuose sudėtingumą geriau atspindėjo ne nueitas atstumas, o aukščio skirtumai. Kasdien laukdavo daugiau nei tūkstantis metrų vertikalaus pakilimo, o kai kuriomis dienomis – ir apie du tūkstančius.
Kelionei Laura ruošėsi iš anksto. Lietuvoje treniravosi su maždaug 12 kilogramų kuprine, o Balkanuose ant pečių teko nešti jau apie 15 kilogramų.
„Lietuvoje mes kalnų neturime, todėl treniruodavomės tiesiog vaikščiodami šlaitais palei Kauno marias. Nuvykus į kalnus iš tikrųjų ištiko lengvas šokas“, – atvirauja Laura.
Išbandymu tapo ir orai. Slėniuose temperatūra siekė apie 39 laipsnius, o aukščiau keliautojus pasitiko sniegas ir šaltos naktys. Nors dažniausiai pavykdavo apsistoti svečių namuose, kai kurias naktis teko praleisti palapinėje. Net šilti drabužiai ir miegmaišis aukštai kalnuose ne visada gelbėjo nuo šalčio.
Kalnuose labiausiai nustebino žmonės
Balkanai įsiminė ne tik sudėtingais maršrutais ir įspūdingais vaizdais. Vienu stipriausių kelionės įspūdžių Laurai tapo atokiuose kalnų kaimeliuose sutiktų žmonių svetingumas.
Vieną dieną žygeivius užklupo stipri liūtis ir perkūnija. Nors buvo pasirūpinę neperšlampamais drabužiais, nuo kalno jie nusileido visiškai permirkę. Pakeliui sustojęs vietinis vyras pasiūlė pavežti iki miestelio, o ten padėjo rasti nakvynę ir pasirūpino šiltu maistu.
Panašių situacijų pasitaikė ir daugiau. Kitą vakarą keliautojai svečių namus pasiekė jau pasibaigus vakarienės laikui, tačiau šeimininkai vis tiek rado kuo juos pavaišinti.
„Ypač įsimintina tai, kad atokiuose kalnų kaimeliuose žmonės gyvena gana kukliai ir dėl sudėtingo susisiekimo ne visada turi daug maisto atsargų, tačiau vis tiek noriai dalijasi tuo, ką turi. Tokie paprasti gestai, parodytas dėmesys ir noras padėti geriausiai atskleidė vietinių svetingumą“, – priduria miškininkė.
Kūnas pavargsta, o mintys pailsi
Ilgos dienos kalnuose pareikalavo ne tik fizinės ištvermės. Pirmosiomis dienomis Laurai skaudėjo kojas ir nugarą, vėliau apie save priminė čiurnos. Vis dėlto, pasak jos, tokiose kelionėse ne mažiau svarbu susitvarkyti su mintimis ir judėti pirmyn net tuomet, kai ryte norisi savęs paklausti, kam viso to reikia.
Žygyje kasdienybė tampa paprastesnė – svarbiausias tikslas yra atsikelti ir pasiekti kitą maršruto tašką. Nebelieka įprastos darbų gausos, nuolatinių sprendimų ir kasdienio tempo. Dėmesys sutelkiamas į kelią, kitą pakilimą, trumpą poilsį ir aplink atsiveriančius vaizdus. Todėl fiziškai tokios kelionės išvargina, tačiau kartu leidžia pailsėti mintims.
Sugrįžusi iš Balkanų Laura jau galvoja apie kitus iššūkius. Trumpesniam žygiui ji yra numačiusi Piko kalną Portugalijai priklausančiose Azorų salose, o ateityje norėtų leistis į ilgesnį maršrutą Alpėse.
Nuo vaikystės pasivaikščiojimų miške su seneliu iki šimtų kilometrų kalnuose – gamta išliko viena svarbiausių Lauros gyvenimo dalių. Tik šiandien jos pažinimo ribos driekiasi gerokai toliau nei gimtojo Jurbarko miškai.
