Ar rūkymo pertraukėlė – darbuotojo teisė, ar tik darbdavio geranoriškumas?
Ar darbuotojas gali bet kada palikti darbo vietą ir išeiti parūkyti? Nors daugelyje darboviečių tai tapo įprasta praktika, teisininkė Raimonda Joskaudienė sako, kad Lietuvos darbo teisė atskiros teisės į rūkymo pertraukėles nenumato.
Pasak jos, Darbo kodekse nėra nei rūkymo pertraukos sąvokos, nei nuostatų, kurios įpareigotų darbdavį suteikti papildomą apmokamą laiką nikotino poreikiui patenkinti.
„Todėl vien tai, kad darbuotojas rūko, nesuteikia jam teisės savo nuožiūra palikti darbo vietą, o darbdaviui neatsiranda pareiga suteikti papildomą mokamą laiką nikotino poreikiui tenkinti“, – pabrėžia R. Joskaudienė.
Ji atkreipia dėmesį, kad tokios pačios pozicijos laikosi ir Valstybinė darbo inspekcija (VDI), kuri yra išaiškinusi, jog rūkymo pertraukos nėra savarankiška Darbo kodekse numatyta pertraukų rūšis. Todėl vien darbuotojo noras parūkyti nesukuria nei papildomų teisių, nei pareigų darbdaviui.
Kada darbuotojas gali rūkyti ir kokias taisykles gali nustatyti darbdavys?
Darbo kodeksas numato fiziologines, specialiąsias ir pietų pertraukas, tačiau rūkymo pertraukėlės prie jų nepriskiriamos. Darbuotojas gali rūkyti tik per pietų pertrauką arba kitu darbdavio aiškiai leidžiamu metu.
„Svarbu: darbuotojas negali vienašališkai nuspręsti, kad kiekvienas noras parūkyti yra Darbo kodekso garantuojama fiziologinė pertrauka. VDI pozicija – rūkymo pertraukos nėra skirtos pakeisti fiziologines pertraukas“, – pabrėžia teisininkė.
Anot R. Joskaudienės, darbdavys vidaus darbo tvarkos taisyklėse gali aiškiai nustatyti, kada leidžiama rūkyti, kiek gali trukti papildomos pertraukos, ar jos įskaičiuojamos į darbo laiką, kokia tvarka darbuotojas gali palikti darbo vietą ir kur leidžiama rūkyti.
Be to, darbdavio pareiga esą yra pirmiausia yra užtikrinti saugią darbo aplinką ir apsaugoti kitus darbuotojus nuo tabako dūmų, o ne sudaryti sąlygas rūkyti.
Už savavališką išėjimą parūkyti gali grėsti atsakomybė
R. Joskaudienė pabrėžia, kad darbuotojas privalo laikytis darbo grafiko ir savavališkai nepalikti darbo vietos. Jeigu įmonėje nustatyta rūkymo tvarka pažeidžiama, toks elgesys gali būti laikomas darbo pareigų pažeidimu.
Vis dėlto vienas trumpas išėjimas parūkyti automatiškai nereiškia, kad darbuotojas gali būti atleistas iš darbo. Sprendžiant dėl atsakomybės visuomet vertinamos konkrečios aplinkybės – pažeidimo sunkumas, jo padariniai, darbuotojo kaltė bei ankstesnis elgesys.
Teisininkė taip pat primena, kad darbdavys negali savo nuožiūra iš darbuotojo atlyginimo išskaičiuoti pinigų už rūkymo pertraukėles. Jei papildomos pertraukos nėra įskaičiuojamos į darbo laiką, tai turi būti aiškiai reglamentuota ir tinkamai fiksuojama darbo laiko apskaitoje.
Praktiškiausias sprendimas, anot jos, – nustatyti vienodas trumpas poilsio pertraukas visiems darbuotojams, o ne suteikti papildomas privilegijas tik rūkantiesiems.
Teismų praktika rodo, kad aiškios taisyklės padeda išvengti ginčų
Pasak R. Joskaudienės, darbo ginčuose vertinama ne tik tai, kas parašyta vidaus taisyklėse, bet ir faktinis darbo organizavimas. Tai patvirtina ir teismų praktika.
Vienoje byloje darbuotoja, darbo metu eidama parūkyti, paslydo įmonės teritorijoje ir susižalojo. Nors darbdavys teigė, kad ji veikė savo asmeniniais interesais, teismas konstatavo, jog įvykis buvo susijęs su darbu, nes įmonėje ilgą laiką nebuvo aiškiai reglamentuota rūkymo tvarka, o tokia praktika buvo toleruojama.
Anot teisininkės, ši byla nereiškia, kad darbuotojai turi teisę rūkyti darbo metu. Ji tik primena, jog darbdaviai privalo ne tik patvirtinti vidaus taisykles, bet ir užtikrinti, kad jos būtų realiai taikomos. Aiškus ir visiems vienodas pertraukų reglamentavimas padeda išvengti konfliktų, darbo ginčų ir nelaimingų atsitikimų darbo vietoje.
