Prezidentas, tapęs Lietuvos kelio į Vakarus simboliu
Artėjant Valdo Adamkaus 100-ajam gimtadieniui, Lietuvoje vis dažniau prisimenamas žmogus, kurio vardas neatsiejamas nuo vienų svarbiausių nepriklausomos valstybės istorijos laimėjimų. Dvi kadencijas šalies prezidentu dirbęs Adamkus daugelio laikomas politiku, padėjusiu Lietuvai galutinai įsitvirtinti Vakarų pasaulyje.
Jo vadovavimo metais šalis baigė ilgą integracijos procesą ir 2004 metais tapo visateise Europos Sąjungos bei NATO nare – tai buvo strateginis lūžis, nulėmęs Lietuvos saugumo, ekonomikos ir tarptautinės politikos kryptį.
Istorikų vertinimu, V. Adamkus prezidento poste pasirodė tuo metu, kai Lietuva dar tik mokėsi demokratijos ir vis dar jautė sovietinės okupacijos padarinius. Jo vakarietiška patirtis, diplomatiniai įgūdžiai ir gebėjimas bendrauti su pasaulio lyderiais padėjo sustiprinti Lietuvos autoritetą tarptautinėje arenoje.
Iki šiol jis išlieka vienu labiausiai visuomenės gerbiamų valstybės vadovų, kurio moralinis autoritetas dažnai minimas kaip pavyzdys dabartiniams politikams.
Gyvenimas Amerikoje: nuo gamyklos darbininko iki aukštų pareigų Vašingtone
V. Adamkus gimė 1926 metų lapkričio 3 dieną Kaune – Antrojo pasaulinio karo pabaigoje kartu su šeima pasitraukė į Vokietiją, o 1949 metais emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Pirmieji metai nebuvo lengvi – Čikagoje jis dirbo automobilių dalių gamykloje, vėliau braižytoju inžinerijos įmonėje, kol baigė Ilinojaus technologijos institutą ir įgijo civilinės inžinerijos diplomą.
Profesinis kelias netrukus pasuko į JAV Aplinkos apsaugos agentūrą (EPA), kur V. Adamkus padarė įspūdingą karjerą. 1981 metais jis buvo paskirtas Penktojo regiono administratoriumi ir vadovavo aplinkosaugos politikai šešiose JAV valstijose, rūpindamasis Didžiųjų ežerų apsauga, vandens taršos mažinimu ir kitais svarbiais aplinkosaugos klausimais. Tarp Čikagos lietuvių iki šiol gyvas pasakojimas, kad būtent Adamkus buvo vienas svarbiausių žmonių, prisidėjusių prie Mičigano ežero apsaugos.
Nors didžiąją gyvenimo dalį praleido už Atlanto, ryšio su Lietuva jis niekada neprarado. V. Adamkus aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos veikloje, vadovavo organizacijai „Santara-Šviesa“, organizavo akcijas dėl Lietuvos laisvės ir kiekviena proga JAV valdžios atstovams primindavo apie sovietų okupuotą Lietuvą.
Sugrįžęs į gimtinę 1972 metais po daugiau nei dviejų dešimtmečių pertraukos, jis pasakojo buvęs sukrėstas žmonių baimės, atsargumo ir nenoro atvirai kalbėti – tai, jo žodžiais, geriausiai atspindėjo okupacijos paliktą žaizdą.
Sugrįžimas į Lietuvą ir istorinis palikimas
1998 metais, būdamas 71-erių, V. Adamkus nusprendė kandidatuoti į Lietuvos prezidentus. Jo sprendimas nebuvo paprastas – teko įveikti teisines kliūtis dėl gyvenamosios vietos reikalavimo, o žmona Alma iš pradžių skeptiškai vertino persikėlimą į Lietuvą, nes svajojo apie ramią pensiją Jungtinėse Valstijose. Vis dėlto V. Adamkus apsisprendė priimti iššūkį ir, kaip nepriklausomas kandidatas, nedidele balsų persvara laimėjo prezidento rinkimus.
Pirmosios kadencijos metu jo pagrindinis tikslas buvo galutinė Lietuvos integracija į Vakarų institucijas, demokratinių reformų stiprinimas ir kova su korupcija. Nors 2003 metais prezidento rinkimus jis pralaimėjo Rolandui Paksui, pastarasis po metų buvo nušalintas apkaltos būdu, todėl 2004-aisiais Adamkus sugrįžo į Prezidentūrą ir šalies vadovu dirbo iki 2009 metų.
Per abi kadencijas jis pelnė reputaciją kaip santūrus, principingas ir kompromisų ieškantis lyderis, gebėjęs atstovauti Lietuvai tiek Europos sostinėse, tiek Vašingtone.
Šiandien, artėjant šimtmečio jubiliejui, V. Adamkus dažnai vadinamas viena svarbiausių nepriklausomos Lietuvos asmenybių. Pats buvęs prezidentas savo nuopelnų nesureikšmina ir ne kartą yra sakęs, kad žmogui svarbiausia ne tai, kaip jis bus prisimenamas, o tai, ar gali sąžiningai pasakyti padaręs viską dėl savo valstybės. Būtent toks požiūris, kartu su jo nuosekliu darbu Lietuvos labui, ir lėmė išskirtinę vietą šalies istorijoje.
