Lietuva sparčiai sensta, tačiau skaitmeninės paslaugos prieinamos ne visiems
Lietuva yra viena iš sparčiai senstančių visuomenių Europoje. 2026 metų pradžioje jau 28,8 proc. gyventojų buvo 60 metų ir vyresni, o ateityje ši dalis dar labiau augs. Tai reiškia, kad vis daugiau žmonių kasdien susidurs su viešosiomis paslaugomis, kurios vis dažniau perkeliamos į skaitmeninę erdvę.
Tačiau Valstybės kontrolės auditas rodo, kad ši transformacija vyksta ne visiems vienodai. Nors skaitmenizacija dažnai pristatoma kaip pažanga, daliai vyresnio amžiaus žmonių ji tampa kliūtimi, o ne pagalba.
Svarbu ir tai, kad Lietuvoje vyresnio amžiaus žmonės dažniau nei ES vidurkis patiria skurdo riziką – ji siekia 36,9 proc. Tai reiškia, kad daliai jų papildomos išlaidos technologijoms ar mokymams gali būti tiesiog neįkandamos.
Kitaip tariant, problema nėra vien technologinė. Ji susijusi su demografija, pajamomis ir tuo, kaip valstybė prisitaiko prie senėjančios visuomenės poreikių.
Dalis vyresnių žmonių negali naudotis svarbiausiomis skaitmeninėmis paslaugomis
Valstybės audito duomenys rodo labai konkrečią realybę: nemaža dalis vyresnio amžiaus žmonių negali savarankiškai atlikti net pagrindinių veiksmų internete.
Pavyzdžiui, 59,3 proc. jų negali internetu užsiregistruoti pas gydytoją. 53 proc. negali pateikti dokumentų ar pildyti prašymų, o 41,1 proc. – apmokėti sąskaitų ar atlikti bankinių operacijų.
Tik apie pusė vyresnio amžiaus žmonių skaitmeninėmis paslaugomis naudojasi savarankiškai. Dar 24 proc. tai daro su pagalba, o 26 proc. apskritai jomis nesinaudoja.
Pagrindinės priežastys gana aiškios: 59,3 proc. nurodo įgūdžių stoką, 55,5 proc. bijo suklysti ar prarasti duomenis, o 51,3 proc. sako, kad sistemos yra per sudėtingos. Tai rodo, kad problema slypi ne tik žmogaus gebėjimuose, bet ir pačių paslaugų dizainuose.
Net ir turint infrastruktūrą, realus naudojimas išlieka ribotas
Valstybė yra sukūrusi tam tikrą infrastruktūrą – pavyzdžiui, viešosiose bibliotekose įrengta daugiau nei 6 tūkst. kompiuterizuotų darbo vietų. Tačiau vien techninės galimybės problemos neišsprendžia.
Tik 9,4 proc. vyresnio amžiaus žmonių naudojasi viešai prieinama kompiuterine įranga. Tai rodo, kad prieiga dar nereiškia naudojimo. Tai rodo Valstybės kontrolės atliktas auditas.
Be to, skaitmeninio raštingumo mokymuose dalyvavo tik 5,5 proc. apklaustų vyresnio amžiaus žmonių. Tai labai mažas skaičius, turint omenyje problemos mastą.[1]
Valstybės kontrolė taip pat atkreipia dėmesį, kad mokymai dažnai nėra pritaikyti realiems žmonių poreikiams. Trūksta individualaus požiūrio, o programos kuriamos neturint išsamios analizės, ko iš tiesų reikia vyresniems žmonėms.
Valstybė skaitmenina paslaugas, bet ne visada palieka alternatyvas
Viena svarbiausių audito išvadų – valstybė labiau orientuojasi į paslaugų skaitmeninimą, o ne į jų prieinamumą visiems.
Iki šiol nėra atlikta išsami analizė, kurios paslaugos vyresnio amžiaus žmonėms yra sunkiausiai prieinamos. Taip pat nėra aiškios sistemos, užtikrinančios, kad visos svarbiausios paslaugos turėtų alternatyvą – telefonu ar gyvai.
Dėl to susidaro situacija, kai dalis žmonių lieka „už borto“. Jie nebegali naudotis senais būdais, bet dar negali pilnai naudotis naujais.
Valstybės kontrolė rekomenduoja įtvirtinti minimalų skaitmeninių paslaugų prieinamumo standartą ir užtikrinti, kad kiekviena svarbi paslauga turėtų bent vieną neskaitmeninę alternatyvą. Tai būtų vienas esminių žingsnių mažinant skaitmeninę atskirtį Lietuvoje.
